Apdilusi šukė šiuolaikinio cirko gerbėjos kišenėje

Rugsėjo 9–18 d. „Menų spaustuvėje“ vykęs tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Helium“ nustebino savo ambicingomis apimtimis ir pristatytų meninių projektų kiekiu. Peržiūrėjus visą 18-ojo festivalio programą, ore pakimba keletas klausimų. Visų pirma domintų programos segmentų iškomunikavimo žiūrovams principas – kodėl daugių daugiausia į off programos rėmus telpantys eskizų ir, tarkime, cirko etiudų pristatymai buvo pateikti kaip visaverčiai, verti lygiomis teisėmis atsidurti šalia tų kelių išskirtinių tarptautinių pasirodymų? Žvelgiant iš liberaliosios rinkos pozicijų, kuklus prierašas „pasirodymo eskizo pristatymas“ mažų mažiausiai reikalautų ir atitinkamos kainų politikos bei pagarbesnio požiūrio į tikrai sunkiai užaugintas šiuolaikinio cirko gerbėjų gretas. Sutinku, kad kasmetinis festivalis yra gera proga pasidžiaugti per metus įvykusiais vietinių, arba, jei tiksliau, Baltijos šalių, šiuolaikinio cirko kūrėjų pasiekimais, tobulėjimu, stiprėjančiu profesiniu raumeniu. Tačiau šiuo atveju dalies eskizų viešinimas festivalio programos sraute leido susidaryti priešingą – regreso, profanacijos, perteklinio užsižaidimo dramos teatro stilistika, vaidybiniais instrumentais – įspūdį.

Peržiūrėjusi pastarųjų kelerių metų refleksijas apie „Helium“ festivalį atsekiau savotišką dėsningumą: projekto organizatoriai linkę aukoti programos kokybę ir meninį konceptualumą dėl gausesnio lankomumo ir tikriausiai pilnesnės bilietų kasos. Ilgesingai prisimenu, kaip 2022 m. festivalis nudžiugino intelektualios klounados gerbėjus bei įsiminė jaukiai Bernardinų parke nutūpusia klasikine šapito palapine. Pernykštis „Helium“ kilstelėjo virš kasdienybės vieninteliu belgų menininkų projektu „Portretai“, sukūrusiu unikalią dailės ir žongliravimo prasminę jungtį. O šiemet festivalis tarsi pasistengė sugrąžinti terminui jongleur (žonglierius) jo pirminį talpumą, apimantį klajojančio komedianto, šokėjo, poeto, akrobato ir tik vėliau vikruolio, išmokusio tam tikru ritmu pamėtėti į orą ir gaudyti įvairius krintančius objektus, menines veiklas. Šių metų programoje norėčiau išskirti tris pasirodymus, sukurtus tarsi netikėtai prisikėlusių tų senųjų žonglierių-poetų pastangomis.

Prancūzo Marcelo Nuneso spektaklis „Pacemaker“, atsižvelgiant į festivalio programą, galėtų priminti bėgiką, užduodantį ritmą visai bėgančiųjų grupei ir padedantį savo komandos nariams pasiekti finišo liniją maksimaliai geru rezultatu. Dėsninga, kad švento apsvaigimo kvaitulio apimtas žonglierius, basomis sušokęs ant stiklo šukių pakloto, festivalio kontekste liko aukščiausios emocinės ir prasminės įtampos retransliuotoju, nepralenkiama dionisiško šėlsmo spirale, trisdešimčiai minučių į sceną nužengusiu kitokio, nestandartinio žmogaus apraiška. Nevaidindamas jokio konkretaus personažo menininkas į sceną atvesdina žmogų su tūkstančiu veidų, tapatybių, likimų ir vienu vienijančiu vardikliu – atstumtasis. Tebūnie jis Vakarų sociume bandantis išgyventi pabėgėlis, o gal siautulio net nemėginantis suvaldyti kaimo girtuoklis, ekscentriškas poetas, psichologinės krizės ištiktas jaunas žmogus, už pasaulį senesnis pirmykščio dievo archetipas – šiam herojui lemta mus išbudinti, pervilioti į savo pusę, sužadinti baimę, įtūžį ir galiausiai atjautą.

Po, regis, šimtmetį tarp stiklo šukių grėsmingomis trajektorijomis migravusio kūno šokio žiūrovams leidžiama prisiliesti prie Kišeninės salės scenos grindis nuklojusių šukių. Kai kurios – sudaužytos sceninio veiksmo metu – aštrios ir grėsmingai briaunotos, galinčios perrėžti ne tik žmogaus kūną, kitos, pasirodymo pradžioje atgabentos karučiu, mindytos, spardytos, gludintos basų Nuneso pėdų, primena jūros pakrantėje išmestus stikliukus, jau šiek tiek glotnius, bet vis dar pavojingus. Po spektaklio ilgai neapleidžia mintis – kas apsaugo žmogų nuo jo paties? Atsakymas slypi pavadinime „Pacemaker“ ir gebėjime savo vidinį ritmą bent trumpam paversti esminiu pasaulį pavergiančiu, kiaurai perskrodžiančiu ritmu ir energijos impulsu, nesustabdomu ir neatšaukiamu, o to visuomet tikimės ieškodami tiesos mene.

Olandų žonglierių kompanijos „Tall Tales“ pavadinimą galima išversti kaip melų pasakas arba tik Amerikos folklorui būdingas juokingas, išgalvotas istorijas iš XIX a. Laukinių vakarų kasdienybės. Pati sau spėju, kad net šios šiuolaikinio cirko trupės pavadinimas gali būti subtili nuoroda į visų ribų tarp realaus, tikro ir menamo, išgalvoto, sufantazuoto ištrynimą. Trupės spektaklis „Square Two“ – puikus poetinio žonglierių teatro pavyzdys, sulydęs eksperimentinį cirką su vizualiaisiais bei architektūros menais. Trijų žonglierių pasirodymui išnaudojama didžioji dalis viešųjų „Menų spaustuvės“ erdvių. Fojė, vidinis kiemas, vienišo žonglieriaus pasirodymas ant stogo, akinamai žydro dangaus fone, Kišeninė salė, antro aukšto terasa ir galiausiai Studija, kurioje žiūrovai, padalinti į tris grupes, stebi konceptualių meno objektų apsuptyje vykstančius mikropasirodymus. Būtent finalinėje pasirodymų erdvėje, remdamasi olandų menininko Dono Satijno matematiniais kūriniais, „Tall Tales Company“ tiria, kaip matematiniai kodai, skaičių sekos, algoritmai gali tapti judesių ir žongliravimo pagrindu. „Square Two“ bent trumpam pakeičia kiekvieno dalyvaujančiojo požiūrį į žongliravimą, vaizduojamąjį meną ir gerai pažįstamą aplinką. Dėl pasirodymo mums visiems lemta išgyventi fizinio ir skaičių pasaulio susiliejimą, o tai išties reta, unikali patirtis šiuolaikinio cirko pasirodymų kontekste.

Ekscentriškos klounados pipirų prifarširuotas Marijos Baranauskaitės-Liberman pasirodymo eskizo pristatymas „Sauskelnių projektas“ išsiskyrė drąsa laužyti daugelį sustabarėjusių konvencijų. Išeiti pačiai performerei prieš pasirodymo pradžią ir atsirūšiuoti žiūrovus, kurie bus suleisti į vaidybinę erdvę, atliekant tai nuoširdžiai ir betarpiškai, – padaryta. Suleisti žiūrovų grupeles į Juodąją „Menų spaustuvės“ salę pro slaptas dureles, savotišką avarinį išėjimą vidinio kiemo gelmėje, – padaryta. Pačią sceninę erdvę sumodeliuoti kaip juodų polietileno uždangų, šiukšlių maišų ir konteinerių apsuptyje įkalintą vaidybinę platformą bei vėliau atveriamą žiūrovinę salės dalį, dekoruotą kėdes užėmusiomis skirtingų rūšių sauskelnių pakuotėmis, – šūvis tiesiai į dešimtuką projekto scenografės Bertos Bocullo-Kaziliūnės dėka. Paremti pasirodymo naratyvą meistriškai suvaldyta asmeninės išpažinties, dalinimosi intymia po vaiko gimimo šeimą ištikusia patirtimi – beveik visada suveikianti meninė strategija. Įtraukti į pasirodymą gyvai atliekamas muzikines Marko Libermano kompozicijas, smūgiuojančias ironiško betarpiškumo, kontrasto, žaidimo disonanso ir harmonijos derme, – septyni balai iš dešimties.

Yra tik vienas klausimas-kabliukas – o kokią misiją šiame projekte turi atlikti žiūrovas? Ar klusniai priimti žaidimo taisykles, bylojančias, kad pasirodymas yra skirtas sauskelnėms, nuolankiai leidžiant sau ištirpti sceną supančių šiukšlių atributikos sangrūdoje? Kai kurie iš mūsų, žiūrinčiųjų, žaismingai sulipo stebėti veiksmo į konteinerius, kiti vangiai klojosi maišais, lindo į juos, pasinaudojo galimybe meditatyviai stebėti veiksmą. Man buvo nepatogu ir emociškai nesaugu – nemėgstu meno kūrinyje būti perkeliama į ribines emocines būsenas, leidžiančias žmogaus viduje paleisti paniekos ar net neapykantos, nukreiptos į patį save, mechanizmus. Regis, nekaltai žaismingas žiūrovo prilyginimas atliekoms, net toms pačioms šiukšlių maišuose dūlančioms sauskelnėms, man atrodo ganėtinai pavojingas ir kol kas meniškai nesuvaldytas, neišteisintas pasirodymo poveikiu.

Vis dėlto tuo mane vis dar žavi šiuolaikinis cirkas – įsitikinimu, kad šių poezijos filosofiją išpažįstančių žonglierių profesionalumas, meistrystė leis suvaldyti bet kokią ribinę situaciją, iškylančią vykstant meniniam eksperimentui. Net jeigu tai – ką tik žonglieriaus rankose dužusio butelio šukės, netiksliai į dangų sviestas kamuoliukas ar ką tik pigiausiu lietuvišku vaisiniu vynu aplietos sauskelnės, skirtos suaugusiam žmogui. Prieš mus pasaulis, telpantis žonglieriaus delne.

Scenos meno įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė