Laisvydės Šalčiūtės paroda „Bestiariumas“ Vilniaus dailės akademijos „Titanike“
Skubėdama iš Charlie Shackletono filmo „Po šviesos“, tikrojo šių metų „Scanoramos“ atidarymo, į Laisvydės Šalčiūtės vernisažą „Titanike“, tikėjausi pamatyti keletą didelių drobių ir vieną kitą piešinių seriją. Pamačiau minią žmonių, pro jų nugaras – iš paveikslų žiūrinčius žvėris. Krito į akį, kad kai kurie savo dydžiu labiau dera prie žiūrovų nei prie pieštų žmonių. Kitąkart užėjusi „Titaniko“ salėse pasigedau sienų. Jų beveik nematyti, nors viena net nudažyta turkio spalva. Parodoje eksponuojami per pastaruosius penkerius metus sukurti 42 tapybos akrilu ant drobės darbai, dešimt monochrominių piešinių ant gelsvo popieriaus, aštuonios akvarelės, du siuvinėti drobiniai rankšluosčiai, vaizdo projekcija su visoje salėje sklindančiu garso takeliu – elnių maurojimo užgožiama Händelio operos „Rinaldo“ arija „Lascia ch’io pianga“; taip pat tiesiogine ir perkeltine prasme krūvos įvairių autentiškų ar patobulintų gamtos ir kultūros radinių – aštuonios vaikiškos lovelės, šviečianti plastikinė žąsis, elnio kojos, ėriuko ausys, botanikos ir zoologijos iliustracijos, įrėminti drugių ir roplių palaikai, pliušinis medžioklės trofėjus, kičinis reljefas su undinėmis, šaknų raizginys, sluoksnis sudžiūvusių lapų. Daugelį paveikslų papildo užrašai ant sienos ir / ar spausdinti tekstai. Ironiška, bet „Titanikas“ tapo savotiška Nojaus arka, tarsi paskutiniu prieglobsčiu žodžiams, artefaktams, liekanoms ir virtualioms būtybėms.
Bestiariumas, arba dažniau vartojamas bestiarijus, – tai viduramžiais paplitęs gyvūnų atvaizdų ir su Šventraščiu susijusių alegorinių pasakojimų rinkinys. Į jį patekdavo ne tik realūs žvėrys, bet ir vienaragis, kitos fantastinės būtybės. Bestiarijų pirmavaizdis – rankraštis „Physiologus“, II a. Aleksandrijoje sukurptas iš vėlyvosios antikos traktatų apie gyvūnus. Simboliniai ir alegoriniai gyvūnų aprašymai ten reprezentuoja žmonių dorybes ir ydas. Vienaragis ne kartą pasirodo ir Šalčiūtės paveiksluose – sužeistas ar virstantis jūrų pabaisa. Tačiau jos kūryba paremta ne vien knygine, medialia patirtimi. Meno krypties disertacijoje ji prisimena, kad vaikystėje gyvendama Kaune su močiute dažnai eidavo ne tik į Čiurlionio, bet ir į Ivanausko muziejų, zoologijos sodą: „Aplinkybės lėmė, kad gimiau Kaune, netoli zoologijos sodo. Tai [...] labai svarbi mano biografijos ir savimonės formavimosi dalis, nes toje vietoje praleidau daugybę laiko. Galima sakyti, tai viena iš kelių vietų, kuriose vaikystėje mokiausi mąstyti. [...] manau, kad zoologijos sodas, į kurį reguliariai eidavome ir kurį prisimenu lyg savotišką savo pačios tęsinį, ir yra veidrodis su mano pačios ankstyvu atspindžiu, nes tenai, eidama nuo vieno gyvūno aptvaro prie kito, žvelgdavau į juos ilgai, įdėmiai, tarsi į save pačią.“[1] Pasirodo, Johnas Bergeris buvo ne visai teisus teigdamas, jog zoologijos sode akistata su gyvūnu neįmanoma.
Gyvūnų motyvai būdingi beveik visai Šalčiūtės kūrybai. Pirmoje asmeninėje parodoje 1992 m. „Arkos“ galerijoje Vilniuje ji pristatė neoekspresionistinių spalvotų piešinių seriją „Apie meilę“. Viename jų vaizduojama didelė melsvai languota elnė, jos pilve – gyvūniškas palikuonis, o šio viduje – moteris, susirietusi embriono poza ir užsidengusi akis. Meilę Šalčiūtė jau tuomet suprato ir kaip tarprūšinį emocinį ryšį. Šio amžiaus pradžios jos akvarelėse ir ryškiaspalvėje tapyboje akrilu ant drobės nedailūs nuogi moterų kūnai jungiasi į dėliones su „tikrais“ ir žaisliniais gyvūnais. 2006 m. „Vartų“ galerijoje eksponuotoje „loto paveikslėlių“ serijoje herbų erelis, pliušinis meškinas, šuo, zoologijos sodo žvėrys (baltasis lokys, kupranugaris, žirafa, kengūra) turi moteriškas krūtis. Maždaug tuomet Šalčiūtė ėmė intensyviai produkuoti „tapybą šaukštu“ ir plėtoti apropriacijos strategiją. „Vartuose“ surengtoje parodoje „Propaganda“ (2008) eksponuotas koks pusšimtis nespalvotų paveikslų – baltais dažais ant juodai nudažytos drobės atspaustų medžio raižinių. Drobę su kliše pasiklojusi ant grindų, keliais ropinėdama aplink, menininkė ištisas valandas ją zulindavo šaukštu. Beveik visi šių paveikslų vaizdai – fotografinės kilmės, pasiskolinti iš knygų, žurnalų ir interneto. Žvėrių čia nedaug, bet jie įspūdingi. Mažytis zebras, ne košmaras, o išgyvenimo kompanionas, kopia pagalvėn įsikniaubusios moters šonu („Melancholija“, 2008). Tiesiai į mus nukreiptas tigro žvilgsnis išraiškingesnis nei greta vaizduojamo Salvadoro Dalí („Saugokitės... [čiabuvių]“ 2007).
Prieš dešimtmetį menininkės kūryboje atsirado mitinių gyvūnų. Parodoje „(Melo)dramos. Ledos dienoraščiai“ 2014 m. galerijoje „Kairė–dešinė“ buvo galima pamatyti aibę perpieštų Ledos siužeto paveikslų, gulbės iškamšą („smurtinę Dzeuso fotografiją“), po metų ten pat surengtoje parodoje „(Melo)dramos. Isterija“ – moterų rankose besirangančius didžiulius karūnuotus žalčius, gulbę mergelę ir daugybę kitų mišrių fantastinių būtybių. Parodoje „(Melo)dramos. (Melo)ncholija. Meliuzina“ 2017 m. „Artifex“ galerijoje eksponuotos akvarelių serijos protagonistė – moteris su nimbu, lyg žibintai šviečiančiomis akimis ir krūtimis – bene pirmąkart pavadinta legendinės pusiau žuvimi ar pusiau gyvate virstančios mauduolės vardu. Tačiau greta kvaziikonografinio santykio su bibliniais, legendiniais ir mitiniais gyvūnais Šalčiūtė plėtoja ir kitą strategiją ar programą, kurią tiktų apibūdinti Deleuze’o ir Guattari tapsmo gyvūnu sąvoka. Gausias nuogybes, atviras genitalijas (vyriškų ten ypač daug, ir žmonių, ir arklių), sadomazochistinius motyvus ji sieja su žmogaus gyvūniškumu[2]. Parodoje „Meliuzinų rojus“ 2019 m. galerijoje „Kairė–dešinė“ mišrios būtybės ir tarprūšinės kompanijos gausa ir įvairove varžėsi su nesuklasifikuojamais raiškos medijų hibridais.
Daugiau nei dvidešimt metų Šalčiūtė „lyg plastmasinius butelius“ renka įvairias internete rastas fotografijas, reprodukcijas ir tekstų citatas, sandėliuoja kompiuterio „atliekų konteineriuose“ ir naudoja kūriniams. Jos gausiame skaitmeniniame vaizdų ir frazių archyve lyg kunstkameroje be aiškios tvarkos sugulę klasikiniai paveikslai, mokslo ir technikos veikalų iliustracijos, praeito amžiaus reklama, meninė ir komercinė fotografija, interneto memais tapusios ir retesnės, sunkiau randamos keistenybės. Jų pagal žodines nuorodas menininkė dažnai ieško pusiau miegodama, būdama atsietumo būsenos, esą tinkamiausios menui kurti. Kliaujasi atsitiktinumu. Interneto radinius išraukia iš jų kontekstų, perpiešia, sumontuoja „paradokso principu“ derindama vaizdus su tekstais. Kuria iš jų naujas istorijas. Stovėdama prieš baltą drobę, dar nežino, kas ten bus. Siužetas išryškėja baigiant ir jai pačiai būna netikėtas. Savo mąstymą „atsitiktiniais vaizdais“, meistravimą iš tarpusavyje nesusijusių medialių elementų sieja su Brètono objektyviojo atsitiktinumo, Lévi-Strausso laukinio mąstymo, Deleuze’o ir Guattari daugialypumo sąvokomis[3]. Atsitiktinis parankinių priemonių arsenalas, radinių ir medžiagų veikmė Šalčiūtės kūryboje – laukinio meistravimo bruožai. Figūrų dėlionė paveikslo paviršiuje be išankstinio plano, montažinė kompozicija be centro ir dalių subordinacijos, neįpareigojantys vaizdo (ir teksto) elementų ryšiai – daugialypumo atitikmuo. Toks paveikslas lyg Deleuze’o ir Guattari beorganis kūnas – daugialypis takus asambliažas – priešinasi organizavimui, reikšmei ir subjektyvumui. Tampa nesuvokiamas.
„Bestiariume“ archyvo elementų hibridizacija pasiekė naują lygį, tarsi šioje srityje menininkė varžytųsi su dirbtiniu intelektu. Nuo 2020-ųjų ji vėl tapo akrilu ant drobės. Pradžioje mėgo padengti ją skystais varvančiais pilkų atspalvių dažais ir piešti teptuku ant šio ne visai abstraktaus fono, vėliau ėmė piešti ir tapyti tiesiai ant balto grunto. Paveikslai dažnai lieka lyg nebaigti, su pliko grafito fragmentais. Primena akvarele spalvintus piešinius, tik skiriasi nuo jų dydžiu. Darbų formatai išties įspūdingi (iš trijų dalių sumontuotas paveikslas „Tikėjimas. Meilė. Viltis“ – 250 × 570 cm). Didžiulius darbus Šalčiūtė kuria mažytėje dirbtuvėje Grafikos centre, neturėdama galimybės atsitraukusi pažiūrėti į juos iš toliau, panašiai kaip neolito urvų tapytojai. Nors naujuose kūriniuose taip pat nėra pastovios reikšmės ir autorės vizijos, elementai tarsi patys ima organizuotis į bendruomenes. Jie išdėstyti paveikslo paviršiuje jau ne tik rašto ar žemėlapio, bet ir barokinės kompozicijos, breigeliško knibždėlyno principu. Motyvai – fotografiniai memai ar retenybės – ne tik pasidaugina į virtines ar kuopas, bet ir vienas kitą užstoja, kurdami virtualią erdvės gelmę. Nepaisant skirtingo mastelio ir kitokio nevienalytiškumo, jie nebėra padrika aibė, o darosi panašūs į organizmą. Be žmonių, gyvūnų ir daiktų, čia veikia įvairiausi tarpiniai objektai, gamtos, kultūros ir technikos skirtį ignoruojantys hibridai: vyrai su briedžio ragais, Pinokio nosimis ar į maro gydytojų kaukes panašiais paukščių kostiumais, skeletą turinti geltona vonios antis, prie sanatorijos gultų strėlėmis prismeigtos undinės su plaštakių sparnais, rūkantis triušis, liepsnosvaidžiais virtę musių straubliukai ir daugybė kitų įdomių dalykų. Tačiau hibridizacija vyksta kombinacijos, montažo, o ne metamorfozės režimu. Palyginus su protėjiškais ir beprotiškais DI vaizdais, kurių, pavyzdžiui, ką tik buvo galima pamatyti Agnės Gintalaitės parodoje „Ne mano ne fotografija“, Šalčiūtės kūryba išlieka žmogiškoje ir racionalioje tipografijos, kartografijos, techninių brėžinių ir iliuzinės tapybos, kitaip tariant, (meta)modernybės paradigmoje.
Gyvūnai „Bestiariume“ tampa svarbiausiais veikėjais. Paveiksluose jie ne tik didesni už žmones, panašiai kaip priešistorės dailėje. Šalčiūtė neleidžia suabejoti, kad Laookonto žūties scenoje svarbiausi yra smaugliai, Leokipo dukterų pagrobime – žirgai. Antropocentrizmo ideologiją pakeičia rūšių lygybe, į „žmogiškas problemas“ žvelgia „iš gyvūnų perspektyvos“[4]. Figūrinę smulkmę paveiksluose valdo didžiuliai, dažniausiai žalios arba rausvos spalvos gyvūnai – gorila, liūtas, briedis, koala, katinas, dramblys. Jie bene vieninteliai turi iliuzinę apimtį, nes yra ypatingi. Tai vaizduotės ir medijų padarai, rūšies atstovai ir individai. Fotografinė gyvūnų atvaizdų kilmė („tai buvo“), atviri skeletai – mirties ženklai – bylotų, kad jie skirti ir velioniams atminti.
Shackletono filmas sumontuotas iš daugybės filmų fragmentų, epizoduose matome šiuo metu jau mirusius aktorius. Tai netruks amžinai, nes vienintelė analoginė filmo kopija rodant nesustabdomai dyla. Antropoceno problematikos kontekste toks žmonių išnykimas man atrodo turįs tų pačių konotacijų kaip „Punta della Dogana“ (Pinault Collection) Venecijoje matytas Pierre’o Huyghe’o projektas „Camata“ (2024) – robotų sukurtas filmas, kuriame rodoma, kaip jie filmuoja dykumoje rastus žmogaus griaučius. Dėl globalių kataklizmų žvėrys išnyktų kartu su žmonėmis, bet kitu atveju gyvūnų rūšys turėtų daugiau šansų išlikti, jei žmonių populiacija Žemėje sumažėtų. Mokslininkai mano, kad tam žmonės turėtų taikiai ir kūrybiškai gyventi egalitarinėse visuomenėse, bendradarbiaudami su kitomis rūšimis. Šiandien atrodo, kad pasaulyje viskas vyksta kaip tik priešingai, tad gali būti, jog gyvūnai išliks tik paveikslėliuose. Ateities bestiarijai bus Raudonosios knygos.
Paroda veikia iki gruodžio 7 d.
VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)
Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
[1] Laisvydė Šalčiūtė: (Melo)dramos. Trys kūno vizualizacijos strategijos, dailės krypties daktaro disertacija, Vilniaus dailės akademija, 2018, p. 10, 12.
[2] Ten pat, p. 179.
[3] Ten pat, p. 13, 22, 24–25. Menininkės strategijas disertacijoje simbolizuoja dramblys (brikoliažas), triušis (dienoraštis) ir gulbė (melodrama). Ten pat, p. 18.
[4] Paveikslo „Tikėjimas. Meilė. Viltis“ komentaras.