Apie rodymo meną ir meno rodymą

Rugpjūčio pabaigoje „Dūmų fabrike“ Naujojoje Vilnioje atidaryta antroji vasarą čia įsikūrusios „Contour“ galerijos paroda, kuratorės Vilmos Mačianskaitės pavadinta „Dienoraščiais“. Šįkart ekspoziciją sudaro skirtingoms kartoms (ir lytims) atstovaujančių, skirtingas raiškos medijas kultivuojančių menininko ir menininkės kūryba – Raimondo Gailiūno tapyba ir Dianos Remeikytės tekstilės paveikslai. 

Rokiškėnas Gailiūnas XX a. pabaigoje kartu su kitais „Angies“ grupės nariais plėtojo abstraktaus ekspresionizmo, neoekspresionizmo tapybą. Apie 2000-uosius nutapytose didžiulėse jo drobėse, pasak Ramintos Jurėnaitės, „niveliuojami skirtumai tarp žmogaus, gyvūno, augalo ir technikos, tarp organinės ir neorganinės materijos“, kuriamos „keisčiausios hibridinės formos“; vėliau, apie 2010-uosius, tapytojas ėmė nuosekliai plėtoti girtuoklystės temą; yra pasakęs: „Kartais pats nesuprantu, ar aš paveikslą, ar jis mane tapo“; jo paveikslai žiūrovui turi „kone fizišką, [...] agresyvų, dirginantį poveikį“, ten dažnai „siautėja agresyvūs šunys“[1].

Antrajame mūsų amžiaus dešimtmetyje Gailiūnas gausiai tapo gyvūnus – avis, šernus, iškamšas ir medžioklės trofėjus, bet ypač – šunis, pirmiausia savo dabar jau velionį šarpėjų veislės Bosą. Vieni jo paveikslai primena, kad žmonija nuo priešistorės pasmerkta mėsos ir meilės, medžioklės ir kulto aporijai, kituose – tarprūšiniuose dvigubuose (auto)portretuose – atsiskleidžia žmogaus ir šuns bendrabūvio, jų abiejų santykio su socialine aplinka dramatizmas. Žmogus ir šuo supanašėja: šuns letenoje atsiduria peilis, žmogus turi šuns kandžius ir iltis. Kitur žmogus ir keli šunys tampa apdujusia, agresyvia, sužvėrėjusia gauja. Nors ir neskaitęs, Gailiūnas puikiai nutapė Deleuze’o ir Guattari tapsmą gyvūnu ir Donnos J. Haraway kompanionų manifestą, postuluojamą rūšių bendrabūvį – nuolatinį tapsmą kartu, kai susipina meilė, baimė, ištikimybė, bičiulystė, neapykanta, laisvė, prievarta. Šunys ir kiti gyvūnai jo tapyboje tarsi tampa veikmės operatoriais, primygtinai lyg ėdalo reikalaujančiais kūrinių egzistencijos išsipildymo.

Ilgainiui tapytojas ima vis karščiau ginčytis su skaitmeniniais masinių medijų vaizdais. „Dūmų fabrike“ eksponuojama paveikslų serija „Grimasos“ – tai lyg estetinė ir politinė menininko polemika su selfių mada. Grimasa – bjauri veido išraiška, ne šypsena, o vypsnis. Baimės, paniekos, pykčio, ryžto ar skausmo grimasos nevalingai iškreipia mūsų veidus, o kvailas grimasas galime tyčia daryti, rodyti. Tą mėgsta vaikai, taip pat žmoginės beždžionės ir kai kurie kiti gyvūnai. Paveiksluose matome besimaivančių vaikų veidus, bet dažnai ir išsiviepusią paties tapytojo – pasakotojo, rodytojo –  fizionomiją. Ko nors rodymą savo kūnu (ar tik veidu, rankomis) medijų teoretikai laiko visų raiškos medijų pirmavaizdžiu, o vaizdo teoretikai rodymu grindžia visų medialių vaizdų prasmės struktūrą.

Gottfriedas Boehmas veikale „Kaip vaizdai gamina prasmę. Rodymo galia“ (2007)[2] teigia, kad vaizdų neįmanoma adekvačiai perteikti žodine kalba ar kitomis diskrečių ženklų sistemomis, nes jų prasmės struktūra, arba ikoninė epistema, paremta rodymo logika, priklauso pa(si)rodymų, gestų, mimikos, afektų, pėdsakų sričiai. Be to, visi materialūs vaizdai kažką rodydami kartu parodo ir medžiagišką savo substanciją, paviršių. Šiuo požiūriu juos galima palyginti su kalbančiojo kūnu ir gestais: šie rodo kažką ir kartu parodo kūną, kuris, kaip ir paveikslo drobė ar dažų materija, nėra ženklas, bet suteikia gestams papildomų prasmių, pranokstančių jų pasakymus. Toks dvilypumas leidžia vaizdams tapti stipriems, dėl to jie taip gerai gali ką nors išryškinti, sukonstruoti, įsteigti, įteigti, paveikti, įtikinti.

Grimasa ir paveikslas medijų ir vaizdo teorijų kontekste tarsi priklauso vienai paradigmai. Grimasa yra paveikslas, ji – tapybos pirmtakė, o jos tapymas – tai lyg remediacija. Grimasa taip pat struktūriškai siejasi su ekspresionistine raiška – deformacija, kūnus iškraipančiu karikatūrai artimu piešiniu. Ideologiniame, propagandiniame diskurse grimasa dar yra ir metafora neigiamiems dalykams apibūdinti. Esame girdėję apie likimo grimasas, o vyresnioji karta dar nepamiršo „kapitalistinio pasaulio grimasų“. Gailiūno paveiksluose šie aspektai susipina, susilieja į naują kokybę. Čia apstu ir geopolitinių aktualijų – tai dronai, šaunamieji ginklai, negyvėliai ar televiziniai įžymių „taikdarių“ atvaizdai. Šunų beveik nebėra, vieninteliame paveiksle atpažįstamas šarpėjaus siluetas veikiau primena sustingusį betono paminklą, bet tapsmo gyvūnu pakanka. Žiūrovai (-ės) atakuojami (-os) ginklais, mobiliųjų telefonų kameromis ir atkakliais žvilgsniais. Kartais į mus žiūri dvi poros susidvejinusio rodytojo akių, lyg siekdamos įtraukti į gaują. Grimasa Gailiūno tapyboje tampa naujojo jautrumo raiškos raktavaizdžiu.

Jaunosios kartos menininkė Diana Remeikytė šiandien geriau žinoma ne Lietuvoje, o užsienyje. Jos didelio formato tekstilės kūriniai eksponuoti tarptautinėse ir solo parodose Romoje, Madride, Erfurte, San Fransiske. Nemažai Remeikytės, kaip ir Gailiūno, kūrinių įsigijęs MO muziejus. Remeikytės siūlų paveikslai atlikti išmanųjį audimą ir siuvinėjimą siejančia taftingo (angl. tufting) technika. Tekstilinio kūrinio pirmavaizdis – akvarelė, ekspresyvi abstrakcija ar figūracija, kartais ir tarprūšinė, pavyzdžiui, autoportretas su šuneliu. Darbo procesą galima pamatyti kažkada vienoje parodoje rodytame į jutubą įkeltame filmuke. Akvarelės piešinys išdidinant perkeliamas ant langais subraižytos drobės. Tuomet menininkė ant jos energingai tapo, tik ne teptuku, o panašia į ginklą taftingo mašina, ne dažais, o ryškiaspalviais pusvilnės siūlais.

Naujausias Remeikytės projektas, „Aušros vartų užuolaida“ skiriamas garsiajam Vilniaus statiniui. Su šia istorine vieta menininkę sieja ypatingas ryšys. Ji gyvena name priešais Aušros vartus, kur kadaise buvo Šv. Nikodemo bažnyčia. Paveldėtas močiutės butas pilnas šeimos prisiminimų, senų daiktų, kvapų. Čia tebegyvena ir tie patys naminiai gyvūnai – dvi katės ir senutė kalytė Mėta. Klausydamasi kasdien skambančių varpų, menininkė jaučiasi taip, lyg Aušros vartai būtų jos namų tęsinys. Iš stambių skiaučių susiūtame audinyje ji išsiuvinėja tik keliskart sumažintą renesansinį Aušros (Aštriųjų) vartų atiką – medalioną su Vyčiu, laikomą dviejų grifų – liūtų su erelių galvomis. Užtamsina vartų arką, fasadą su išsiuvinėtomis penkiomis šaudymo angomis ištapo abstrakčiu akrilo „grafičiu“. Spalvinga liūtis ir visa ši skaidrių ir aklinų segmentų rizoma ypač įspūdingai atrodo vakaro šviesoje.

„Dūmų fabriką“ aplankiau prieš pat saulėlydį dėl paprastų priežasčių – vidury savaitės paroda buvo trumpam nukabinta dėl salėje vykusių renginių, o penktadienio pavakarę, prieš galerijų savaitgalį, vėl skubiai kabinama į vietas. Auksinė prieblanda žymiai geriau už LED’us atgaivino ir sujungė Remeikytės ir Gailiūno kūrinius, išryškino ir pagilino jų sodrias spalvas. Salės vidury nuo lubų iškabinti taftingo paveikslai rodo savo intriguojančias „blogąsias“ puses, kartais net su išsiuvinėtais tekstais, užuolaida ir tiulio „laiškai“ mirguliuodami plevena lengvame skersvėjyje. Grimasų serija, išrikiuota trijose didelėse sienose, neturi galimybių pasklisti ir pasiklysti. Remeikytės ir Gailiūno darbai parodoje kuria dialogą apie sėslumą, tvarumą ir įsivietinimą, valingą remediaciją ir lėtų vaizdų energiją, tapymo ir taftingo gestą, kūrinių performatyvumą lemiantį meninės praktikos performansą. Apie metamodernistinę formą, postskaitmeninį dažų ir siūlų materialumą. Kai pro vieno tekstilės paveikslo kraštą pažvelgiau į paveikslą, kur nutapytas fuksijų spalvos vaiko iškištu liežuviu ir megzta kepuraite veidas, atrodė, kad akrilo dažų atspalvis yra beveik lygiai toks pat, kaip akrilo ir vilnos siūlų. 

Paroda veikia iki lapkričio 29 d.

„Dūmų fabrikas“ (Dūmų g. 5, Vilnius)