Tapyba vartojimo instrukcija

Užėjusi į namą Šv. Brunono Bonifaco g. 12 Vilniuje, Bernardinų sodo pakrašty, pažiūrėti Vasarės Kuprevičiūtės ir Luko Pavilonio „Namo“, pasijuntu it ne laiku atvykusi į svečius, kai pobūviui dar nespėta tinkamai pasiruošti. Į barą ar priimamojo stalelį panašus baldas nustatytas pilnomis gėrimų taurėmis, tačiau praviro juodo „Smeg“ šaldytuvo lentynose matyti tik litrinis pakelis 3,5 procento riebumo „Dvaro“ pieno, butelis „Gubernijos“ duonos giros, glaistytas varškės sūrelis „Pasaka“. Ant lentynėlės prie šaldytuvo – 2024 m. naminės uogienės stiklainis, „Lidlo“ čekis. Perlenktas, tad sumokėtos sumos nesimato, bet nenoriu nieko liesti. Net ir masyvių, moraliai pasenusių „klavišinių“ šviesos jungiklių. Pasukusi dešinėn, praeinu pro virtuvės spintelę su plautuve ir patenku į vonios kambarį. Nesuprantu, kaip reikėtų įlįsti į dušo kabiną. Ji uždara iš visų pusių, nors pro baltą matinį stiklą matyti plieninė dušo galvutė. Ant sieninės lentynėlės padėtas juodas elektrinis dantų šepetėlis, tarpdančių siūlas. Pasieniui mėtosi siuvinėtos šlepetės odiniais padais. Grįždama matau, kad juodoje plautuvėje su įmantriu masyviu čiaupu guli nešvari lėkštė. Regis, nuo barščių. Greta ant stalviršio padėtas dubuo su keliais baravykais.

Einu į kambarį kairėje. Tai miegamasis. Dvigulė lova pusiau užklota linine lovatiese. Ant jos atsainiai numesta elegantiška vintažinė rankinė. Balto batisto pagalvių užvalkalų pakraštėliai puošti nėriniais. Ant naktinio stalelio mėtosi pora knygų. Ąžuoliniame baldo paviršiuje matyti karšto puodelio žymės. Apatinėje lentynėlėje pamatau karoliukais siuvinėtą piniginę. Tikriausiai ten keletas sidabrinių žiedų, nes banko kortelių juk niekas tokiose nelaiko. Virš lovos kabo nedidukas renesansinis biblinio siužeto paveikslas – turbūt mėgėjiška kopija. Dešinėje lovos pusėje, priešais langą, į sieną atremtos kelios meškerės. Ant lentynėlės prie lango padėta valo ritė ir kitokie žūklės reikmenys. Kitoje lango pusėje stovi bibliotekos katalogo spinta su daugybe stalčiukų. Tapytojai (-os) tokiose mėgsta laikyti dažus. Greta stovinčioje drabužių kabykloje sukabinti vyriški ir moteriški bomberiai, marškiniai, džinsai, ne itin tvarkingai sumesti garsių dizainerių batai, keletas puošnių art deco ar net belle époque laikų aksesuarų. Pro langą matyti Vilnelė, tiltas ir naujieji Vilniaus dailės akademijos rūmai kitame krante.

Manau, jau metas pasakyti, kad „Name“ viskas, įskaitant čiaupus ir šviestuvus, šlepetes ir jungiklius, „Lidlo“ čekį ir tarpdančių siūlą, padaryta iš... paveikslų. Kitaip tariant, iš skirtingo dydžio stačiakampių porėmių, aptrauktų baltai gruntuota drobe. Ant drobės nutapyti daiktai, kuriais šie paveikslai tampa. Paveikslai yra „Namo“ plytos, tarytum lego kaladėlės. Lango čia taip pat nėra, tai nutapytas peizažas. O parodos plakatui nutapytas „The Rooster Gallery“ pastatas, namas Šv. Brunono Bonifaco g. 12. Vasarės ir Luko kuriamas pasaulis stebina nuoseklumu. Antikos hilomorfizmu grįstas Vakarų civilizacijai būdingas linijinis ryšys tarp projekto, objekto (daikto) ir atvaizdo čia tebegalioja, nors yra apverstas. Viskas atsiranda iš geros idėjos ir stropaus, atkaklaus darbo. Kita vertus, menininkai nepersistengia. Jų „Namas“ erdvus, neperkrautas, fragmentiškas.

Tapybos virsmas trimačiais objektais ir įvietintomis instaliacijomis būtų gana lėkštas ir banalus, jei paveikslo materialumas, fizinė (at)vaizdo laikmena neturėtų ilgos ir pamokomos istorijos. Gilindamasis į paveikslo materialumo aspektus vokiečių menotyrininkas ir medijų teoretikas Hansas Beltingas (1935–2023) išplėtojo garsiąją antropologinę „persikūnijimo“ teoriją be priešpriešos tarp simbolių ir tikrovės, kultūros ir gamtos, memų ir genų. Pasak jo, tarp gyvų kūnų ir dirbtinių artefaktų – vaizdo laikmenų, „mediumų“ – vyksta nuolatinė vaizdų ir / ar vaizdinių apykaita. Beltingą itin domino tam tikri tapybos „mediumai“ – ant medžio lentos ar metalo plokštės tapyti kilnojamieji paveikslai (vok. Tafelbild), šventųjų atvaizdai ir portretai. Rašydamas vaizdų istorijas jis aiškinosi, kaip materiali, apčiuopiama dvimačio vaizdo laikmena laikui bėgant virto tik regimąja, o kulto paskirtį pakeitė estetinė.^[1] Stebuklingų galių turinti ankstyvosios krikščionybės ikona pirmiausia buvo fizinis „atvaizdo kūnas“, asmens kūno pakaitalas, su kuriuo elgtasi lyg su pačiu šventuoju. XI a. teisę atstovauti šventajam teologija suteikė regimajam atvaizdo pavidalui, kuris galėjo būti neribotai dauginamas, ir egzemplioriai turėjo galioti vienodai. Bažnytinę atvaizdų praktiką taip mėginta padaryti racionalesnę, bet stebuklingųjų ikonų kultas neišnyko. Tariamai nežemiškos kilmės išskirtiniai šventųjų atvaizdai ir toliau lyg magnetas traukė maldininkų minias. Simbolinį fizinės vaizdo laikmenos svorį paveldėjo ikonų ainiai – altoriniai ir maldos paveikslai, portretai. Beltingas tą parodė tirdamas ant medžio lentos nutapytus XV a. pradžioje Nyderlanduose paplitusius didikų atvaizdus su giminės herbu kitoje pusėje. Portreto lentos pirmtakas – herbo skydas, viešiems ritualams naudota fizinė heraldinio ženklo laikmena, – esą perleido lentai juridinę galią, išskirtinę teisę atstovauti asmeniui. Portretų lentoms nusilenkdavo, jas liesdavo, bučiuodavo, imdavo į rankas, veždavosi į keliones, supažindindavo su būsimais provaizdžių sutuoktiniais. 

Vasarės ir Luko „Name“ žmonių atvaizdų nėra, tik daiktai (neaiškūs žmonių siluetai matyti nebent biblinio siužeto paveiksle virš lovos; iš kitų gyvų būtybių – tik miniatiūroje ant vonios kambario sienos šokinėjantys delfinai). Beltingo triada „vaizdas – mediumas – kūnas“ persimaino į vaizdus, mediumus (kitaip tariant, fizines laikmenas) ir daiktus. Kaitos ryšys tarp jų artimas tapatumui. Su paveikslais „Name“ elgiamasi ne kaip su asmenimis, o kaip su daiktais. Paveikslui, fizinei (at)vaizdo laikmenai, tarytum vėl grąžinama reikšmė ir svoris, konstruktyvi galia atstoti ką nors nesamą. Luko ir Vasarės kūrybai būdinga viltis, atkaklumas ir nuostabos, o ne ironijos jausmas. Menininkų kūrybos strategijoms nusakyti tiktų metamodernybės (ne metamodernizmo) sąvoka: čia pozityviai, produktyviai reflektuojama ir transformuotai tęsiama ne modernizmo dailė, o modernybės kultūra nuo ankstyvojo Renesanso laikų.

Lukas ir Vasarė dabar yra Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros ketvirtakursiai. Kartu pradėjo dirbti prieš dvejus metus, bet tebekuria ir pavieniui. 2023 m. debiutavo grupinėje parodoje ,,Cukrus“ Dailininkų sąjungos galerijoje su darbu ,,Duetas. Dedikuota Nomedai ir Šarūnui Saukoms“. 2024 m. vasarą Akmenėje, Vasarės gimtinėje, pristatė paveikslų instaliaciją „Troba“. Būsto tema duetui siejasi ir su įsižeminimu – įsivietinimu konkrečioje Žemės vietoje, – ir su noru tiesiog turėti savo būstą. Vasarė ir Lukas tiria „tapybos galimybes ir jos santykį su erdve“; bendri dueto kūriniai – tai instaliacijos iš „nutapytų baldų, kitų buities daiktų bei reikmenų, dekotaryvinių detalių, drabužių, maisto produktų“, o vienas iš dueto siekių yra „sukurti trečią kūrybinį asmenį, atsietą nuo individualių kūrybinių programų“.^[2] Panašiai ir jų drobės galėtų funkcionuoti kaip atskiri kūriniai (ir net būti sėkmingai parduoti), tie patys paveikslai panaudojami ne vieną kartą vis kitokioms instaliacijoms, tačiau visuma įgyja savybių, kurių atskiri paveikslai neturi. Tik instaliacijose, tarpusavio bendruomenėje, drobės tampa daiktais, kurie ant jų nutapyti.

Menami Vasarės ir Luko interjerai asocijuojasi su interjerų aprašymais grožinėje literatūroje. Vienas garsiausių pavyzdžių – prancūzų postmodernisto Georges’o Pereco romanas „Gyvenimas vartojimo instrukcija“ (1978). Devyniasdešimt devynių vieno Paryžiaus namo patalpų „inventorius“, įskaitant ten esančių dailės kūrinių ekfrazes, autorius sudėlioja į būrio žmonių gyvenimo istoriją. Romane neatsitiktinai svarbus vaidmuo tenka dėlionės menui, kur „dalis neegzistuoja prieš atsirandant visumai, ji nėra nei labiau akivaizdi, nei senesnė, ne dalys nulemia visumą, o visuma – dalis: visumos ir jos dėsnių pažinimas negali rastis iš atskirų ją sudarančių dalių pažinimo [...], atskirai matoma dėlionės dalis nieko nereiškia; ji tėra neatsakomas klausimas, miglotas iššūkis; tačiau vos tik [...] pavyksta ją susieti su viena iš gretimų dalių, ji tučtuojau pradingsta, liaujasi egzistavusi kaip dalis [...].“^[3] Dueto tapybinės instaliacijos man pirmiausia atrodo ne paveikslų rinkiniai, o gyvenimo dėlionės. Nulupus nuo sienos šviestuvo jungiklį, tikriausiai liktų skylė.

Paroda veikia iki kovo 8 d.

„The Rooster Gallery“ (Šv. Brunono Bonifaco g. 12, Vilnius)