Kai negalima suklysti

Kovo 18 d. MO muziejaus renginių salėje pristatyta ką tik Vilniaus dailės akademijos leidyklos išleista profesorės Ramintos Jurėnaitės knyga, skirta Jono Jurciko (1986–2020) kūrybinei biografijai ir tapybai. Pradėdama renginį jo vedėja profesorė Giedrė Mickūnaitė tarė, jog norėtųsi, kad tų 2020-ųjų (knygos pavadinime) nebūtų, bet jie, deja, yra. Visiems norėtųsi, kad nebūtų, nors tenka pripažinti, kad jei ne tie nelemti 2020-ieji, knyga apie šį puikų menininką šiemet veikiausiai dar nebūtų pasirodžiusi. Knygos autorė ėmėsi darbo ne tik su didžiule atsakomybe, bet ir su kaltės jausmu dėl to, kad galbūt ne viską padarė, ką galėjo ir privalėjo padaryti (tokiomis aplinkybėmis bijočiau net pradėti). Tačiau leidinys nepriklauso vien in memoriam ar homage žanrui ir nėra tik atpirkimo liudijimas.

Dailėtyrininkė ir kuratorė Raminta Jurėnaitė – anot Krzysztofo Stanisławskio, moteris-institucija, anot Giedrės Mickūnaitės, visų dailėtyrinink(i)ų varovė – jau kurį laiką garsėja ir kaip entuziastinga tapybos puoselėtoja. 1993 m. pradėjusi vadovauti Soroso Šiuolaikinio meno centrui, kurio užduotis buvo padėti išrasti šiuolaikinį meną Lietuvoje, Jurėnaitė neleido nustumti į meno scenos užribį pripažintų tapytojų, „tyliojo modernizmo“ atstovų. Nuolat lankydamasi Tapybos katedros peržiūrose, su lupa ieško jaunos tapybos perlų. Jurėnaitės sudarytoje knygoje „100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų“ (Raimondo Paknio leidykla, 2001) bent pusė jų – tapytojai. Be Jono Jurciko, ji dar atrado Mykolę Ganusauskaitę, Viktorą Paukštelį ir daugybę kitų. Su Jurciku susipažino dėstydama Vilniaus dailės akademijoje (VDA), o artimiau susibičiuliavo, regis, 2009 m. kartu su juo kabindama per keliolika galerijų nusidriekusią savo kuruojamą megaparodą „Abstrakcija ir ekspresionizmas: dvi Vilniaus tapybos tradicijos 1960–2009 m.“. Nepaprastai žavėjosi talentingo tapytojo kūryba, pranašavo jam puikią karjerą, tarptautinį pripažinimą ir pati kiek galėdama stengėsi prie to prisidėti – kvietė į užsienio parodas, įvairius tarptautinius projektus. Deja, ne viskas klostėsi taip nuostabiai.

Suderinti meną su gyvenimu dailėtyros tekste – visada nemenkas iššūkis. Knygoje matau kūrybinių kančių pėdsakus. Vis dėlto gyvenimo pasakojimas pirmuoju asmeniu ir paveikslų interpretacija, žvelgiant į juos iš atokiau ir iš labai arti, galiausiai gana tvirtai sukimba. Trumpą ir kartu išsamią menininko kūrybinę biografiją su daugybe tik jai vienai težinomų ar kruopščiai iš įvairių šaltinių surinktų faktų autorė pateikia vietoj įžangos.

Jonas Jurcikas gimė ir augo Pasvalyje. 2005 m. įstojo į VDA Tapybos katedrą. Ruošdamasis stojamiesiems egzaminams lankė Panevėžio dailės mokyklą. Įstojęs mokėsi beveik vien pas Joną Gasiūną ir „skaudžiai nusivylė“, nes katedroje „tvyrojo slogi nuotaika“, „dėstytojų bendravimas su studentais buvo stačiokiškas, dažnai ir įžeidus“ (p. 9). 2009 m. įgijo tapybos bakalauro, 2010 m. – magistro laipsnį. Nuo 2009-ųjų dalyvavo parodose. 2011 m. laimėjo pagrindinį apdovanojimą „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurse. Dėl to galėjo du mėnesius dirbti Nidos meno kolonijoje, bet paskui vėl teko grįžti „į ankstesnes sunkias darbo ir gyvenimo sąlygas“. 2012 m. kartu su kitais menininkais (tarp jų ir Evaldu Jansu) išsinuomojo patalpas dirbtuvei buvusiose duonos fabriko patalpose Saltoniškių g. 7, Vilniuje. 2014 m. surengė asmeninę parodą Kauno galerijoje „Meno parkas“, 2015 m. – Umiastovskių rūmuose Vilniuje. Jurėnaitei rekomendavus, Jurciko paveikslų įsigijo MO muziejus. 2013 m. kartu su tapytojais Konstantinu Gaitanži, Egle Karpavičiūte, Jolanta Kyzikaite, Agne Jonkute ir Alisa Mulina įkūrė grupę „Eurostandartai“, rengė bendras parodas. 2016 m. su galerija „Meno niša“ dalyvavo meno mugėje „Art Fair 16“ Londone. 2019 m. „metus laiko ieškojęs naujos dirbtuvės ir nieko geriau neradęs, persikraustė į apleistą gamyklą Naujoje Vilnioje, kur jau dirbo grupė tapytojų. [...] ten išnuomotoje patalpoje susidėjo drobes, bet tapyti dėl blogų sąlygų taip ir neįstengė“ (p. 12). Baisusis sakinys kaip tik tryliktame puslapyje: „Eidamas 34 metus, 2020 m. vasario 24-osios naktį Jonas Jurcikas savo noru išėjo iš gyvenimo.“

Tai buvo laikas, kurio pasaulis dar ilgai nepamirš, – kovido pandemijos pradžia. 2020 m. sausio pabaigoje virusas pasiekė JAV ir Europą, vasarį visame pasaulyje pasklido nerimą keliančios žinios apie sparčiai plintančią mirtiną ligą, panašią į plaučių uždegimą, nuo kurios žmonės uždūsta. 2020 m. vasario 21 d. šiauriniuose Italijos regionuose įvestas griežtas karantinas, visiškai izoliuoti dešimt Lombardijos miestų, tačiau net ir tai nepadėjo išvengti daugybės mirčių. Vasario 26 d. Lietuvos Respublikos vyriausybė paskelbė valstybės lygio ekstremalią situaciją. Atidžiai skaitydama Jurėnaitės knygą sužinojau, kad Jonas Jurcikas sirgo liga, dėl kurios jam nuolat trūko deguonies, ir dar turėjo stiprią alergiją terpentinui, sintetiniams skiedikliams (todėl ir tapė akrilu). Uždarbiavo remontuodamas būstus, bet aštrėjant astmos priepuoliams tai buvo itin sunku. Paskutinius dvejus metus dirbo reklamos įmonėje, klijavo plakatus reklamos stenduose. Kaip tik tada labiausiai kentėjo nuo sunkios depresijos. Neturėjo nuosavų namų, privalėjo nuolat kraustytis iš vieno nuomojamo būsto į kitą. Tokiomis aplinkybėmis pandemijos ir karantino grėsmė daug kam galėjo būti paskutinis lašas. 

Kūrybos apžvalgą autorė pradeda skyriumi apie diplominius darbus. Rašo ne tik apie paveikslų serijas, bet cituoja ir magistrinio darbo teorinę dalį „Humoras posovietinėje Estijos ir Lietuvos tapyboje“. Studijų metu menininko kūryboje kaip tik įvyksta esminis lūžis, posūkis nuo saikingų formatų aliejinės tapybos prie didžiulių akrilinių drobių. Toks mastelis reikalingas tam, kad paveikslai su griežtai ir švariai nutapytais kiniškais žaislais, astronautų ir kolūkiečių figūromis, kitais tyčia pasirinktais banaliais motyvais neatrodytų kaip plakatai. Bene daugiausia dailėtyrinio svorio skyriuje „Nauja realybė dramatiškai ryškesnė ir patrauklesnė nei tikroji“, kur nagrinėjama, kaip keleto paskutinių metų Jurciko paveiksluose skleidžiasi brandi, galinga, globali ir kartu lokali, įžeminta jo tapybinė filosofija. Į vientisą nuoseklų pasakojimą čia susipina kosmoso užkariavimas, sovietinės „monumentalios“ dailės parodija, nerimas dėl „atsinaujinusios šaltojo karo laikų konfrontacijos“, užuominos į atstatomas valstybių sienas ir kitas politines aktualijas, neandertaliečių laikai ir nežmogiškoji poapokaliptinė Žemės ateitis.

Kitoks, bet ne mažiau įdomus skyrius apie naująsias tapytojų grupes, kurių narys Jonas Jurcikas buvo – „Eurostandartai“, YPA, Saltoniškių g. 7 kepyklos komuną, – ir jų rengiamas parodas, Lietuvoje lėmusias ekspresionizmo baigtį. Menininkų inicijuojama parodų veikla, svarbi pirmame nepriklausomybės dešimtmetyje, pasak Jurėnaitės, vėl atgijo 2009 m., jie būrėsi į laikinus kolektyvus, įsikurdavo apleistuose pastatuose, ieškodami neįprastų eksponavimo vietų. Vienoje grupės „Eurostandartai“ (tuomet jau pasivadinusios „Kuklus klanas“) parodoje, 2015 m. Pamėnkalnio galerijoje surengtoje tapybos ekspozicijoje „Trumpa iššvaistyto laiko istorija“, buvo eksponuojamas Jurciko paveikslas „Requiem svajonei“ (2014), kurio pavadinimas teko ir knygai. Didžiulėje vertikalaus formato drobėje iš nugaros nutapytas vyras palipęs ant kopėčių dažo sieną. Skyriuje  „Autoportretai kitaip“ rašoma, kad paveikslo pavadinimas – tai „raktas į kasdieniškos buitinės scenos tragišką prasmę“, tapydamas šį paveikslą menininkas „atskleidžia slegiančią nuojautą apie tragišką baigtį“ (p. 37).

Knygą papildo keleto amžininkų atsiminimai, parodų sąrašai (publikuojami ir kai kurių parodų plakatai, surašyti visi grupinių parodų dalyviai). Leidinyje aptikau ir keletą keistokų dalykų. Pirmiausia tai specifinė dvikalbės knygos sandara, kai angliškas tekstas atsiranda po kiekvieno skyriaus. Skirtingoms auditorijoms skirtų tekstų montažas tarsi uzurpuoja knygos erdvę ir neleidžia visavertiškai veikti kitam, daug svarbesniam teksto ir vaizdų montažui (būčiau leidusi dvi knygas, lietuvių ir anglų kalbomis, kaip išleista „100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų“, juolab kad publikuojamas rėmėjų sąrašas įspūdingas). Antras užkliuvęs dalykas – iškarpyti reprodukcijų fragmentai, kurie atrodo lyg kažkokie nauji paveikslai. Neaišku, ar tai knygos autorės, ar dizainerės Aušros Lisauskienės idėja, bet ji, sakyčiau, nedaro garbės VDA leidyklai. Jei labai reikėjo tų išdidintų fragmentų, galima buvo juos „paleisti“ per visą lapą ar atvartą.

Trečioji ir didžiausia klaida, mano nuomone, – sumanymas publikuoti Jono Gasiūno prisiminimus. Jis ten rašo: „Prisimenu trumpą pokalbį, kai buvo svarstomas grupės pavadinimas. Jonas manęs klausia: „Jonai, kadangi mes esame „Angies“ mokiniai, tai galbūt savo grupę turėtume pavadinti „Išange“? Atsakiau: „Kodėl gi ne?“ Tačiau mus [...] įveikė šalta Jolantos Kyzikaitės logika ir grupė pavadinta „Eurostandartais““ (p. 208). Atrodo, kad Gasiūnas, mėgėjas visur kišti smalsią nosį ir palaidą liežuvį, nesuprato, jog buvę jo studentai iš dalies ir dėl jo buriasi į savipagalbos grupes, neperprato savo mokinio sarkazmo.

Abejonių dėl sarkazmo nekyla paskaičius anoniminio Jono Jurciko bendramokslio (įstojusio į tapybą taip pat 2005 m.) prisiminimą, 2018 m. vasario 2 d. įkeltą į internetinę #meeto platformą. Tekstas „Gasiūnas ir Vietnamo karas“ jau ne kartą cituotas, bet verta pakartoti bent fragmentą: „Gasiūnas visada kalbėdavo be galo vaizdingai. Jo filosofinis bagažas išties be galo platus ir žodžių jam niekada nestigdavo. Visada pasakys kažką, kas tave išvers iš koto. Be kompleksų. Prisiklausėm gašlybių kaip turi būti. Nesu sutikęs taip šlykščiai šnekančio žmogaus. Bet tuo metu visa tai atrodė norma. [...] mūsų tapyti ten niekas nemokė. Mes mokėmės Gasiūno pasaulio. Visi klaidžiojom jo beprotystės koridoriais ir tikrai ne visi supratom, kas čia vyksta. Ištisos govedos vienodai tapančių studentų. Nes Gasiūnas nieko nemokė. Tai tebuvo gerokai užsitęsusi ekskursija po jo paties gyvenimo paveikslus. Ekskursija, po kurios visi išeina apakę ir praradę bet kokį pasitikėjimą savimi. [...] Neįtikėtina, kokią traumų mašiną tas žmogus buvo užvedęs. Studentų galvose jis prisikasdavo iki jautriausių jų sąmonės vietų ir padarydavo juos pažeidžiamais. Po šiai dienai eidamas pro akadę jaučiuosi nesaugus.“^[1]

Dar viena dėlionės dalis galėtų būti Vido Poškaus įžvalga, atsiradusi svarstymų apie VDA Vilniaus ir Kauno tapybos katedrų skirtumus kontekste: „Vilnietiškoje tapybos katedroje daugiau muštro ir disciplinos, joje neleidžiama suklysti.“^[2]