Autorius: Erika Grigoravičienė
Erika Grigoravičienė
Menininkų laisvė
Valentino Antanavičiaus ir Eugenijaus A. Cukermano parodos Vilniuje
Valentinas Antanavičius ir Eugenijus A. Cukermanas šiandien atstovauja vyriausiai Lietuvos dailininkų kartai – tai, kuri, didesnę gyvenimo pusę praleidusi aptvare, vėliau deramai įvertino laisvės skonį. Šiandien jie visomis prasmėmis yra laisvi menininkai: gyvena laisvoje demokratinėje šalyje, kuria atvirai visuomenei, niekam netarnauja, nėra susiję su jokiomis institucijomis, nesiekia būtinai kam nors patikti ir parduoti savo darbus. Abu, kaip ir neseniai Nacionalinėje dailės galerijoje triumfavęs Šarūnas Sauka, priklausė 1989–1999 m. gyvavusiai tapytojų grupei „24“, labiausiai išgarsėjusiai tuo, kad jos nariai galėjo būti tik vyrai, be to, ne tik gyvi ir gyvenantys Vilniuje, bet ir jau iškeliavę anapus. Raiškos požiūriu grupė buvo tokia marga, kad vieninteliai bendri jos projektai tegalėjo būti suneštinės be menkiausių koncepcijų parodos. Nenuostabu, kad visas tas reikalas ilgainiui nunyko, bet išsiskirstę nariai po kiek laiko atgimė.
Eugenijus A. Cukermanas, abstrakcijas tapantis dar nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio, parodoje „Plenerų aplankas“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g.) eksponuoja tapybos darbus ant popieriaus, sukurtus 2008–2015 m. Bikuškio dvaro pleneruose. Parodos anotacijoje dailininkas rašo: „Ar būtina vykti į plenerą norint sukurti keletą ar keliolika darbų, juolab tai nebus darbai „iš natūros“? Ne, nebūtina. (...) ar privalu dirbti nuvykus į plenerą? Neprivalu. Tačiau: kodėl gi ne? Darbas plenere esmingai skiriasi nuo rutininio darbo studijoje, kur esi savo vietos ir savo laiko šeimininkas. (...) neįprastos miestiečiui erdvės, ribota trukmė (apie savaitę), nuolatinis buvimas draugėj – regis, viskas tik trikdys darbą. Anaiptol! Plenero aplinka pažadina prisnūdusią energiją, tad ir tapysena raiškesnė – vien tik presto, agitato, con brio... Savaitė prabėga tarsi pagreitintai rodoma juosta, kur kaitosi skirtingos sekvencijos: impulsyvus, nirtulingas darbas ir atvanga (...). Pabaigoje greita peržiūra: ką palikti, ką į laužą; po to improvizuota ekspozicija, kaskart kitoje vietoje.“
Erika Grigoravičienė
Niekuo dėtas Charcot
Laisvydės Šalčiūtės paroda „(Melo)dramos. Isterija“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Pernai ten pat pirmąją „(Melo)dramų“ ciklo parodą „Ledos dienoraščiai“ surengusios menininkės tikslas, regis, buvo atgaivinti žinių visuomenėje išblėsusį geismą, išlaisvinti represuotą moterišką seksualumą ir išvaduoti jį nuo vyriško žvilgsnio hegemonijos. Laisvydė beveik visada renkasi užduotis, smarkiai pranokstančias vieno žmogaus jėgas ir vienos parodos galimybes, bet šios parodos manifeste rašo: „Menas nėra geras elgesys. Menas turi pasėti nerimą. Tai alcheminis įžūlumas...“. Tam užtektų labai nedaug, vis dėlto nedaug – ne jos būdui.
Tada menininkė rodė savo senus darbus ir iš klasikinių paveikslų perpiešto Ledos su gulbe motyvo versijas, dabar, pasak jos, „fotografinio isterijos simptomų sąvado vaizdus“ gretina su „belle epoque estetika ir vaizdais“, rastais „skaitmeniniame mūsų dienų informacijos sraute, kur apstu keistų patetiškų kūno laikysenų, grimasų, mėšlungiškų pozų“. Ten jai rūpėjo erotikos švelnumas, čia – smurtinė grožio prigimtis. Grožio parodoje tikrai netrūksta. Dideli paveikslai – aptapyti medžio raižinių atspaudai, idealiai sujungiantys tapybos ir grafikos raišką, akį traukiantys objektai greta jų ar atokiau po stiklo gaubtais, instaliacija su organinėmis medžiagomis (šienu) ir ready made daiktais (plastiko eglutėmis), rastų vaizdų (senų nuotraukų ir reklaminių skelbimų) atspaudai, tekstai ant sienų („Isterijos posūkis“: Fredrico Jamesono tekste „modernybės“ sąvoką pakeitus „isterija“, konstatuojama „(post)isterinė“ būklė), erdviai išdėlioti visose trijose galerijos salėse, palieka gerą optinį įspūdį. Patirti vaizdai švelniai įsirėžia atmintin ir nekelia jokių klausimų, nes atmintis, bent jau manoji, atmeta visą balastą.
Erika Grigoravičienė
Knyga emancipuotam žiūrovui
Monika Krikštopaitytė. Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014 m. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014.
Nuo Andriuškevičiaus veikalų ar kolektyvinio leidinio „Šiuolaikinio meno istorijos“(2011) Monikos rinkinys skiriasi tuo, kad autorė nesiekia suformuoti ir įtvirtinti jokio vietos ir laiko kategorijomis apibrėžto menininkų kanono (atlankos anotacijoje ne veltui rašoma, kad institucijoms ir kanonams ji – tikra rakštis). Ji veikiau pristato objektyvių aplinkybių nulemtą įvykių (ar fragmentų) pluoštą, į kurį patenka ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkai, dalyvavę šalyje rengiamose parodose ar čia kūrę įvietintą meną, taip pat ne vien šiuolaikinio meno, bet ir tekstilės ar grafikos parodos (estampų gėlės jai visai gerai kvepia), retrospektyvinės sovietmečio dailės ekspozicijos ar demokratiški „Kultūros sostinės“ projektai. Rinkinys neatsitiktinai pradedamas tarptautinės parodos recenzija – globalizacijos laikais nacionaliniai kanonai netenka prasmės, o tos tarptautinės parodos kadaise buvo gera priemonė įvaryti nevisavertiškumo kompleksą nepatyrusiems „vietinio“ meno lauko veikėjams. Bet tik ne Monikai.
Erika Grigoravičienė
Kam išmonei tiesa?
Apie Mikalojaus Povilo Vilučio parodą „Titanike“
Erika Grigoravičienė
Propaganda vulgaresnė už pornografiją
Paroda „Okupacijos realijos. I ir II pasaulinių karų Lietuvos plakatai“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Dviejose Grafikos centro galerijos salėse eksponuojami 1915–1918 ir 1941–1944 m. Lietuvoje (taip pat Latvijoje ir Estijoje) platinti plakatai ir afišos iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro, Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinių. Parodos kuratorės Laima Laučkaitė ir Giedrė Jankevičiūtė pavadinimą parinko nepaisydamos aplinkybės, kad sąvoka „okupacija“ mums reiškia ne tik Vokietijos kariuomenės valdžią Pasaulinių karų metu, bet ir kur kas ilgiau trukusį sovietmetį. Ši paroda dailės istorikėms – stambaus tyrimų projekto dalis, o šio svarbus akstinas – Pirmojo pasaulinio karo šimtosios metinės, šiemet plačiai svarstomos visos Europos mokslo ir žiniasklaidos.
Erika Grigoravičienė
Antigonės kerštas
Vinco Kisarausko tapybos paroda „Prieblandos valandos“ VDA galerijoje „Akademija“
Vinco Kisarausko (1934–1988) „Brutalaus ciklo“, serijų „Išprievartavimas“, „Figūros figūrose“ ir kiti erotiškieji 8-ojo dešimtmečio paveikslai dabar trumpam ištraukti į dienos šviesą. Dailininko duktė, tapytoja, rašytoja ir fotografė Aistė Kisarauskaitė nutarė juos rodyti taip, kaip jie buvo tapomi – tik dienos šviesoje. Nors kai kurie iš jų po 1990-ųjų eksponuoti parodose, šis dailininko kūrybos vingis nėra plačiai žinomas ir kol kas sulaukė nedaug dailėtyros dėmesio. Kisarausko darbų, deja, niekas nepasiūlė Vienos Modernaus meno muziejaus parodai „Lyties patikra“ („Gender Check. Femininity and Masculinity in the Art of Eastern Europe“, 2010), skirtai lyties reprezentacijoms Rytų Europos komunistinio laikotarpio mene. O jie, manyčiau, verti net ir Venecijos paviljono.
Erika Grigoravičienė, Agnė Narušytė
Paslapties žiūrėjimai
ApieLaisvydės Šalčiūtės parodą „Sekretai“ traukinyje Klaipėda–Vilnius
E.G.: Atrodo, kad šiandien meną labai lengva ir daryti, ir interpretuoti. Kūrinio turinys dažniausiai yra rasti ankstesni vaizdai, metodas – kartotė. Interpretaciją paranku pradėti nuo pirmavaizdžio, kuris savo ruožtu niekada nebūna nulinis atskaitos taškas. Ar apropriacinius kūrinius iš viso įmanoma nagrinėti semiotiškai, apsiribojant tuo, ką čia ir dabar matome? Ir ką būtent čia matome?
A. N.: Matome: fotografijas, videofilmą, veidrodžius, smėlį, lėlę. Filme traiškomi kiaušiniai (vištų), veidrodžiai sugauna žiūrovo žvilgsnį, lėlė kviečia ją paguldyti (nesėkmingai), smėlis – jį nuvalyti ir atrasti fotografijas, fotografijos... Svarbiausia – kas nufotografuota: moterų veidai ir vaginos. Bet abu objektus dengia kažkokio stiklinio indo dugnas su raidėmis ir skaičiukais. Taip svetimas nuotraukų albumas virsta sekretų medžiaga. Laisvydė mums juos atidengia perfotografuodama pro stiklą, kuris reprezentuoja jos įrankio – fotoaparato – objektyvą. Bet tik tam tikras dalis, tik tuos du objektus. Visas kitas albumo nuotraukų masyvas taip ir lieka paslėptas po smėliu. Pratrindama akeles, menininkė tik dar labiau intriguoja, sukuria geismo objektą – be jos sekretų žaidimo tas albumas mums neegzistuotų. Tarpus užpildo vaizduotės raizginys. Taigi šioje parodoje svarbiau net ne tai, ką matome, o tai, ko nematome. Semiotika gal ir įmanoma, nes kaip parodoje susišūkauja žvilgsniai, ratilų vyzdžiai, veidai (moterų ir žiūrovų) ir vaginų
Erika Grigoravičienė
Epocha, kurios prieš tai nebuvo
Jolita Mulevičiūtė. Besotis žvilgsnis: Lietuvos dailė ir vizualioji kultūra 1865–1914. Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, 304 p.
Išspausdintą „Besotį žvilgsnį“ godžiai prarijau nuo pradžios iki pabaigos, nors jau buvau skaičiusi veikalo rankraštį. Tekstas, skyrių antraštės, priedai, ryškios nespalvotos iliustracijos, jų komentarai smulkiu šriftu, viršelis ir jo vidinė pusė su ornamentu iš akies motyvo – visos sudedamosios dalys daro knygą tokią patrauklią, kad jos nesinori paleisti iš rankų. Pirmoje monografijoje („Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940“, 2001) išnagrinėjusi dailės modernėjimą tarpukario Kaune, antrosios objektu Jolita Mulevičiūtė pasirinko pozityvizmo nuostatas išreiškusią XIX a. antros pusės realistinę dailę.
Dar neseniai realizmas, akademizmas ir natūralizmas buvo laikomas atsilikusiu, antrarūšiu menu. Autorė atkreipia dėmesį, kad jam netinka formalioji ir ikonografinė prieiga, nes apibūdina jį neigiamai – kaip degradavusią klasiką ar neįgyvendintą modernizmą. Per daug nesižavėdama socialine dailėtyra, kuri visuomeninės kultūrinės aplinkos ir kūrinio santykį pateikia kaip savaime suprantamą, tiesioginį bei vienakryptį, ir siekdama atrasti patikimesnį ryšį tarp meno faktų ir epochos realijų, Mulevičiūtė pasidomėjo vizualumo studijų, vaizdotyros diskursais, nagrinėjančiais vaizdą kaip įvykį ir jo prasmės ieškančiais vaizdinio artefakto funkcionavimo terpėje. Kadangi žiūra čia – socialiai ir kultūriškai nulemtas individo gebėjimas, o dailės kūrinys – medžiagiškoje laikmenoje išreikštas vaizdas, priešprieša tarp meno ir aplinkos išnyksta.
Erika Grigoravičienė
Menas akims, ne liežuviui
Kostas Dereškevičius. Tapyba. Sud. R. Jurėnaitė, Vilnius, MMC, 2012, 348 p.
Pasak Kosto Dereškevičiaus, „Tapyba pirmiausia yra menas, skirtas akims. Jeigu dar reikia aiškinti, kas nutapyta, tai paveikslas nieko vertas.“ Ir dar: „Svarbiausia – padaryti gerą paveikslą. Geru laikau tą, kuris suręstas taip, kad gali gyventi be pašalinės pagalbos. Kai visi elementai tarpusavyje susirakina. Gyvenimas paveikslo viduje vyksta tada, kai elementų tarpusavio sąveika yra adekvati gamtos dėsniams.“
Erika Grigoravičienė
Tradicija
Aistės Kisarauskaitės kūrinių paroda „Still Life“ galerijoje „Akademija“
Pagrindinis parodos eksponatas – serija „Tradicija“, 14 didelių spalvotų įrėmintų fotografijų be pavadinimų. Fotografijose – natiurmortai, rasti Justino Vienožinskio ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokyklų klasėse ir skirti vaikų piešimo bei tapybos įgūdžiams lavinti (vienas jų buvo pastatytas VDA tapybos katedros studentams).
Išsiskėtęs vienarankis medinukas tarp sudužusio puodelio skeveldrų. Begalvė lėlė rausvais nuo pečių smunkančiais marškinėliais mėgdžioja laisvės ir nelaisvės statuloms būdingą gestą. Tatuiruota gipsinė ranka kyšo iš juodosios dėžės nertos suknelės fone. Berankė lėlė išterliotu veidu apžergusi kažkokį cilindro formos padargą. Pasilenkusios lėlės pasturgalis kyšo iš už butaforinio šalmo pusiau nulaužtu snapu, šalia – alaus butelis. Lapės kailis ant porcelianinio mergaitės portretinio biusto pečių žvelgia į žiūrovus paraudusiomis akimis. Vienaakis pliušinis meškiukas ir geltonas virdulys. Susmukęs meškiukas ir raudonai išteptas akmuo. Pliušinis kiškis, geltonas kibirėlis ir daugiafalis kaktusas.
