7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Erika Grigoravičienė

Erika Grigoravičienė

Kam išmonei tiesa?

Apie Mikalojaus Povilo Vilučio parodą „Titanike“

Nuo spalio 30 d. „Titaniko“ antro aukšto salėse vyksta Mikalojaus Povilo Vilučio kūrinių paroda, surengta dailininko septyniasdešimtmečio proga. Parodos kuratorės – Grafikos centro galerijos darbuotojos, dailėtyrininkės Kristina Kleponytė-Šemeškienė ir Jurga Minčinauskienė – sąžiningai, profesionaliai padirbėjusios pateikė išsamią, nuoseklią, aiškios sandaros vieno žymiausių Lietuvos grafikų kūrybos apžvalgą. Jos rausėsi dailininko dirbtuvėje, ieškojo jo kūrinių VU bibliotekos Grafikos kabinete, privačiuose rinkiniuose ir galiausiai viską sutvarkė taip, kad dailininko kūrybos raidos tarpsniai, pagrindinės kūrinių grupės gerai matyti vos įėjus į sales (atrodytų, kas čia nuostabaus – dailės paroda, kaip medija, juk kaip tik ir turėtų pateikti sustruktūrintą kokios nors kūrinių visumos vaizdą, bet to, deja, negalima pasakyti, pvz., apie Arsenale rengiamas ekspozicijas).
 
Studijuodamas Dailės institute ir kurį laiką po to Vilutis gilinosi į technines ir simbolines giliaspaudės galimybes. Jo studijų laikais, XX a. 7-ajame dešimtmetyje, Lietuvos grafikoje klestėjo iškilioji spauda – grubūs primityviai stilizuotų, iš tautodailės nusižiūrėtų formų medžio ir linoleumo raižiniai, daugiausia literatūros veikalų kaimo tema iliustracijos ir estampai tautosakos motyvais. Vilučio kartos grafikai išsižadėjo „gyvybingos tradicijos“, nuo kaimo ir jo folkloro pasuko link miesto, profesionaliosios dailės, poezijos, rašytinės istorijos ir amato įgūdžiams reiklių metalo graviūrų. Parodoje eksponuojami daugumai žiūrovų nematyti dailininko ankstyvieji sausos adatos raižiniai ir ofortai.

Mikalojus Povilas Vilutis, „Mėlynas riteris“, šilkografija. 1990 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „Mėlynas riteris“, šilkografija. 1990 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „Parašiutininkė“, šilkografija. 1973 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „Parašiutininkė“, šilkografija. 1973 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „Cirkas“, šilkografija. 1978 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „Cirkas“, šilkografija. 1978 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „Etapinis atspaudas (Cirkas)“, šilkografija. 1977 m.
Mikalojus Povilas Vilutis, „Etapinis atspaudas (Cirkas)“, šilkografija. 1977 m.
Mikalojaus Povilo Vilučio parodos vaizdas. A. Narušytės nuotr.
Mikalojaus Povilo Vilučio parodos vaizdas. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „In memoriam Laisvė Paškevičiūtė“, šilkografija. 1992 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „In memoriam Laisvė Paškevičiūtė“, šilkografija. 1992 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „Vieniši žmonės“, akrilas, kartonas. 1994 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojus Povilas Vilutis, „Vieniši žmonės“, akrilas, kartonas. 1994 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojaus Povilo Vilučio parodos vaizdas. Priekyje skulptūra „Vyras“, granitas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Mikalojaus Povilo Vilučio parodos vaizdas. Priekyje skulptūra „Vyras“, granitas. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Erika Grigoravičienė

Propaganda vulgaresnė už pornografiją

Paroda „Okupacijos realijos. I ir II pasaulinių karų Lietuvos plakatai“ galerijoje „Kairė–dešinė“

 

Dviejose Grafikos centro galerijos salėse eksponuojami 1915–1918 ir 1941–1944 m. Lietuvoje (taip pat Latvijoje ir Estijoje) platinti plakatai ir afišos iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro, Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinių. Parodos kuratorės Laima Laučkaitė ir Giedrė Jankevičiūtė pavadinimą parinko nepaisydamos aplinkybės, kad sąvoka „okupacija“ mums reiškia ne tik Vokietijos kariuomenės valdžią Pasaulinių karų metu, bet ir kur kas ilgiau trukusį sovietmetį. Ši paroda dailės istorikėms – stambaus tyrimų projekto dalis, o šio svarbus akstinas – Pirmojo pasaulinio karo šimtosios metinės, šiemet plačiai svarstomos visos Europos mokslo ir žiniasklaidos.

 

Ostlando generalinėms sritims bendras plakatas „Churchilis sako pasaką“.1943 m. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Ostlando generalinėms sritims bendras plakatas „Churchilis sako pasaką“.1943 m. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Vladimiras Majakovskis (tekstas ir piešinys), plakatas „Skrido virš Varšuvos vokietis ryžas, gauruotas, bet kazokas Danila Laukinis dūrė ietimi, ir jo žmona Polina dabar siuva kelnes iš cepelino“, 1914 m., leidykla „Segoniašnij lubok“, Maskva. Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Vladimiras Majakovskis (tekstas ir piešinys), plakatas „Skrido virš Varšuvos vokietis ryžas, gauruotas, bet kazokas Danila Laukinis dūrė ietimi, ir jo žmona Polina dabar siuva kelnes iš cepelino“, 1914 m., leidykla „Segoniašnij lubok“, Maskva. Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Vilniaus rotušės rūmuose veikusios Vilniaus dailės muziejaus surengtos grafikos parodos afiša. 1943 m. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Vilniaus rotušės rūmuose veikusios Vilniaus dailės muziejaus surengtos grafikos parodos afiša. 1943 m. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Erika Grigoravičienė

Antigonės kerštas

Vinco Kisarausko tapybos paroda „Prieblandos valandos“ VDA galerijoje „Akademija“

Vinco Kisarausko (1934–1988) „Brutalaus ciklo“, serijų „Išprievartavimas“, „Figūros figūrose“ ir kiti erotiškieji 8-ojo dešimtmečio paveikslai dabar trumpam ištraukti į dienos šviesą. Dailininko duktė, tapytoja, rašytoja ir fotografė Aistė Kisarauskaitė nutarė juos rodyti taip, kaip jie buvo tapomi – tik dienos šviesoje. Nors kai kurie iš jų po 1990-ųjų eksponuoti parodose, šis dailininko kūrybos vingis nėra plačiai žinomas ir kol kas sulaukė nedaug dailėtyros dėmesio. Kisarausko darbų, deja, niekas nepasiūlė Vienos Modernaus meno muziejaus parodai „Lyties patikra“ („Gender Check. Femininity and Masculinity in the Art of Eastern Europe“, 2010), skirtai lyties reprezentacijoms Rytų Europos komunistinio laikotarpio mene. O jie, manyčiau, verti net ir Venecijos paviljono.

Vincas Kisarauskas, „Dvi figūros“. 1973 m. A. Baltėno nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Dvi figūros“. 1973 m. A. Baltėno nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Figūros figūrose VI“. 1974 m. V. Brazauskaitės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Figūros figūrose VI“. 1974 m. V. Brazauskaitės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Interjere-Trys“ (N-6). 1977 m. V. Brazauskaitės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Interjere-Trys“ (N-6). 1977 m. V. Brazauskaitės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Be pavadinimo“ („Brutalusis ciklas“). 1974 m. V. Brazauskaitės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Be pavadinimo“ („Brutalusis ciklas“). 1974 m. V. Brazauskaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas
Ekspozicijos fragmentas
Vincas Kisarauskas, „Trys moterys“. 1975 m.
Vincas Kisarauskas, „Trys moterys“. 1975 m.
Erika Grigoravičienė, Agnė Narušytė

Paslapties žiūrėjimai

ApieLaisvydės Šalčiūtės parodą „Sekretai“ traukinyje Klaipėda–Vilnius 

E.G.: Atrodo, kad šiandien meną labai lengva ir daryti, ir interpretuoti. Kūrinio turinys dažniausiai yra rasti ankstesni vaizdai, metodas – kartotė. Interpretaciją paranku pradėti nuo pirmavaizdžio, kuris savo ruožtu niekada nebūna nulinis atskaitos taškas. Ar apropriacinius kūrinius iš viso įmanoma nagrinėti semiotiškai, apsiribojant tuo, ką čia ir dabar matome? Ir ką būtent čia matome?

 

A. N.: Matome: fotografijas, videofilmą, veidrodžius, smėlį, lėlę. Filme traiškomi kiaušiniai (vištų), veidrodžiai sugauna žiūrovo žvilgsnį, lėlė kviečia ją paguldyti (nesėkmingai), smėlis – jį nuvalyti ir atrasti fotografijas, fotografijos... Svarbiausia – kas nufotografuota: moterų veidai ir vaginos. Bet abu objektus dengia kažkokio stiklinio indo dugnas su raidėmis ir skaičiukais. Taip svetimas nuotraukų albumas virsta sekretų medžiaga. Laisvydė mums juos atidengia perfotografuodama pro stiklą, kuris reprezentuoja jos įrankio – fotoaparato – objektyvą. Bet tik tam tikras dalis, tik tuos du objektus. Visas kitas albumo nuotraukų masyvas taip ir lieka paslėptas po smėliu. Pratrindama akeles, menininkė tik dar labiau intriguoja, sukuria geismo objektą – be jos sekretų žaidimo tas albumas mums neegzistuotų. Tarpus užpildo vaizduotės raizginys. Taigi šioje parodoje svarbiau net ne tai, ką matome, o tai, ko nematome. Semiotika gal ir įmanoma, nes kaip parodoje susišūkauja žvilgsniai, ratilų vyzdžiai, veidai (moterų ir žiūrovų) ir vaginų

Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Parodos „Skretai“ fragmentas. L. Šalčiūtės nuotr.
Erika Grigoravičienė

Epocha, kurios prieš tai nebuvo

 Jolita Mulevičiūtė. Besotis žvilgsnis: Lietuvos dailė ir vizualioji kultūra 1865–1914. Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, 304 p.

Išspausdintą „Besotį žvilgsnį“ godžiai prarijau nuo pradžios iki pabaigos, nors jau buvau skaičiusi veikalo rankraštį. Tekstas, skyrių antraštės, priedai, ryškios nespalvotos iliustracijos, jų komentarai smulkiu šriftu, viršelis ir jo vidinė pusė su ornamentu iš akies motyvo – visos sudedamosios dalys daro knygą tokią patrauklią, kad jos nesinori paleisti iš rankų. Pirmoje monografijoje („Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940“, 2001) išnagrinėjusi dailės modernėjimą tarpukario Kaune, antrosios objektu Jolita Mulevičiūtė pasirinko pozityvizmo nuostatas išreiškusią XIX a. antros pusės realistinę dailę.


Dar neseniai realizmas, akademizmas ir natūralizmas buvo laikomas atsilikusiu, antrarūšiu menu. Autorė atkreipia dėmesį, kad jam netinka formalioji ir ikonografinė prieiga, nes apibūdina jį neigiamai – kaip degradavusią klasiką ar neįgyvendintą modernizmą. Per daug nesižavėdama socialine dailėtyra, kuri visuomeninės kultūrinės aplinkos ir kūrinio santykį pateikia kaip savaime suprantamą, tiesioginį bei vienakryptį, ir siekdama atrasti patikimesnį ryšį tarp meno faktų ir epochos realijų, Mulevičiūtė pasidomėjo vizualumo studijų, vaizdotyros diskursais, nagrinėjančiais vaizdą kaip įvykį ir jo prasmės ieškančiais vaizdinio artefakto funkcionavimo terpėje. Kadangi žiūra čia – socialiai ir kultūriškai nulemtas individo gebėjimas, o dailės kūrinys – medžiagiškoje laikmenoje išreikštas vaizdas, priešprieša tarp meno ir aplinkos išnyksta. 

Knygos viršelis
Knygos viršelis
Ferdinandas Ruščicas. „Tuštuma“. 1901 m. LDM
Ferdinandas Ruščicas. „Tuštuma“. 1901 m. LDM
Alfredas Römeris. „Mergaitės rankų studija". Be datos. LDM
Alfredas Römeris. „Mergaitės rankų studija". Be datos. LDM
Erika Grigoravičienė

Menas akims, ne liežuviui

Kostas Dereškevičius. Tapyba. Sud. R. Jurėnaitė, Vilnius, MMC, 2012, 348 p.

Pasak Kosto Dereškevičiaus, „Tapyba pirmiausia yra menas, skirtas akims. Jeigu dar reikia aiškinti, kas nutapyta, tai paveikslas nieko vertas.“ Ir dar: „Svarbiausia – padaryti gerą paveikslą. Geru laikau tą, kuris suręstas taip, kad gali gyventi be pašalinės pagalbos. Kai visi elementai tarpusavyje susirakina. Gyvenimas paveikslo viduje vyksta tada, kai elementų tarpusavio sąveika yra adekvati gamtos dėsniams.“
 

Kosto Dereškevičiaus knygos viršelis
Kosto Dereškevičiaus knygos viršelis
Kostas Dereškevičius. „Ketvirtadienis“. 1976 m.
Kostas Dereškevičius. „Ketvirtadienis“. 1976 m.
Kostas Dereškevičius. „Moteris su dešrele“. 1974 m.
Kostas Dereškevičius. „Moteris su dešrele“. 1974 m.
Erika Grigoravičienė

Tradicija

Aistės Kisarauskaitės kūrinių paroda „Still Life“ galerijoje „Akademija“

 

Pagrindinis parodos eksponatas – serija „Tradicija“, 14 didelių spalvotų įrėmintų fotografijų be pavadinimų. Fotografijose – natiurmortai, rasti Justino Vienožinskio ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokyklų klasėse ir skirti vaikų piešimo bei tapybos įgūdžiams lavinti (vienas jų buvo pastatytas VDA tapybos katedros studentams). 

 

Išsiskėtęs vienarankis medinukas tarp sudužusio puodelio skeveldrų. Begalvė lėlė rausvais nuo pečių smunkančiais marškinėliais mėgdžioja laisvės ir nelaisvės statuloms būdingą gestą. Tatuiruota gipsinė ranka kyšo iš juodosios dėžės nertos suknelės fone. Berankė lėlė išterliotu veidu apžergusi kažkokį cilindro formos padargą. Pasilenkusios lėlės pasturgalis kyšo iš už butaforinio šalmo pusiau nulaužtu snapu, šalia – alaus butelis. Lapės kailis ant porcelianinio mergaitės portretinio biusto pečių žvelgia į žiūrovus paraudusiomis akimis. Vienaakis pliušinis meškiukas ir geltonas virdulys. Susmukęs meškiukas ir raudonai išteptas akmuo. Pliušinis kiškis, geltonas kibirėlis ir daugiafalis kaktusas.

Aistė Kisarauskaitė. Iš serijos „Tradicija“. 2010–2012 m.
Aistė Kisarauskaitė. Iš serijos „Tradicija“. 2010–2012 m.
Aistė Kisarauskaitė. Iš serijos „Tradicija“. 2010–2012 m.
Aistė Kisarauskaitė. Iš serijos „Tradicija“. 2010–2012 m.
Aistė Kisarauskaitė. Iš serijos „Tradicija“. 2010–2012 m.
Aistė Kisarauskaitė. Iš serijos „Tradicija“. 2010–2012 m.
  < PUSLAPIS IŠ 2  >> Archyvas