Kaip sustabdyti raudonąjį malūną

Paskutinį gegužės šeštadienį Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerijoje Zarasuose institucijos metinių proga atidaryta naujų Saukos darbų paroda „Europos saugumo architektūra“. Ji įdomiai pratęsia pernai pristatytą menininkės ir menininko kūrinių ekspoziciją. Parodos „vinis“ – pernai sukurtas to paties pavadinimo paveikslas apie ruzkijmyro ekspansiją, išniekintą Europą, „veidmainišką, prisitaikantį, tingų, silpną, [...] įbaugintą, godų, [...] žiaurų žmogų, kuris iliuziją apie eiklų Europos žirgą pavertė košmaru apie dvesiantį, dujomis apsinuodijusį arklį, vis dar traukiantį iš paskutiniųjų“[1].

Vidury paveikslo Dostojevskis pergalingai atkemša smaragdinį šampano butelį. Nepajudinamas literatūros gigantas, garsus nuosekliu dėmesiu nusikaltėlių ir kitų asocialų gyvenimui, nutapytas nuogas, vien su raudona prijuoste ir prisegamomis moteriškomis kojinėmis. Jam po kojomis guli kuolais subadytas Einsteinas, krauju pasruvę bachai ir niutonai, daug kitų kultūros ir mokslo vyrų. Už Dostojevskio nugaros – moterų būrys, kekšėmis virtusios madonos. Virš jų galvų žydru neonu šviečia rusiškas užrašas „mulen ruž“ (po juo – sunkiau įskaitomas ilgokas keiksmažodis). Tyčia ar ne, bet šiame darbe Saukai gerai pavyko perteikti dar ir patriarchato „grimasas“ (spėju, kad būtent dėl patriarchalinės tvarkos išsaugojimo labiausiai ir ardosi nūdienos totalitariniai, teroristiniai režimai ir jiems simpatizuojantys Europos kraštutiniai dešinieji). Kairiame paveikslo šone it šv. Lukas sėdi pasakotojas. Rūpintojėlio poza, su beždžionės galva ir trečento laikų nimbu. Priešais jį ant stalo guli nukirsta galva, panaši į šv. Jono Krikštytojo. Stebėdamas procesus jis patyrė keistą metamorfozę. Išties, kai negali pakeisti „užsiciklinusio“ pasaulio, galiausiai jis pakeičia tave, nors ir anaiptol ne taip, kaip galbūt būtų norėjęs. Trečiame paveikslo plane Marxą ir kitus veikėjus – tikiuosi, kokius nors garsius rusofilus – ryja atgiję dinozaurai. Tačiau vargu ar tie menkučiai padarai (lyginant su titanais iš naujausios „Godzilos“) pajėgtų atkurti kultūrinę ir ekologinę pusiausvyrą.

Europos išniekinimas? Būtent! Tiems, kas pamiršo ar niekada iš arti nematė, kaip maskoliai elgiasi kultūros ir diplomatijos žygiuose, turėtų padaryti įspūdį serialo „Karūna“ epizodas, kur Jelcinas, Londone fotografuodamasis su Elžbieta II ir jos svita, rusiškai laido šlykščias replikas. Nemanau, kad tai kažkas grynai pramanyta ar labai sutirštinta. „Karūnos“ scenaristai, regis, suvokė, kaip įžūliai ruzkijmyras „daro“ Vakarus. Deja, to atseit nesuprato naujesnio serialo gamintojai, pagrindę fabulą Dostojevskio ir Tolstojaus veikalų citatomis. Rusiškomis dujomis apsinuodijusi Europa ir kiti Vakarai savo patirtis vis dar geriausiai įstengia apmąstyti XIX a. rusų rašytojų ištaromis. „Motina Rusija“ jiems visada šalia.

Parodoje eksponuojamas būtent taip pavadintas 1988-ųjų bevardis paveikslas: ankštame ir nešvariame lyg kalėjimo kamera kambaryje stovi milžinė su kirviu, po kaklu ryšinti raudoną skurlį, o aplink keturpėsti ropinėja maži žmogeliai (Saukos darbuose jie paprastai reiškia mintis, problemas, rūpesčius). Puikus parodos kuratorės Monikos Saukaitės sumanymas. Heterochronija ir re-prezentacija, arba pristatymas iš naujo, suponuoja re-viziją – naują peržiūrą, tad ir pagyvina refleksiją. Jau matyta ir „Senstanti Europa“ (2017): laimingas oligarchas beržyne pila degalus madonai į ausį, viską stebi paraudęs keturpėsčias „ašpikas“ ir suvaikėjusi, kūdikiais virtusiųjų minia. Nebuvau mačiusi paveikslo „Nord Stream“ (2020), kuriame nutapytos dvi nuo dujų apkvaitusios plikšės – viena su nudirta gyvulio galva, kitos veide galima atpažinti garsios politikės bruožus. Dar eksponuojama aibė beždžioniškų fizionomijų iš vadinamosios eskalacijos baimės pamėlusiomis burnomis („Baimė“ I–V, 2024), bronziniai „Padarėliai“ (2019–2022) – metamorfinės būtybės, turinčios kačių, žmonių ir dar kažkokių rūšių požymių. Metamorfinis bronzinis pasakotojas bejėgis guli ant nugaros it vabzdžiu virtęs Kafkos apsakymo veikėjas („Stebėtojas“ 2019).

Antrame galerijos aukšte, Saukaitės parengtoje „nuolatinėje ekspozicijoje“, taip pat iškabinti daugiausia nauji Saukos paveikslai („Valstybė“, 2020; „Prisiminimų tvarkymas“, „Ilgesys“, „Dovana“, 2021), nors yra ir gerai žinomų ankstesnių („Savižudybė“, 1995; „Šventykla“, 1997; „Biografija“, 2003). Iš naujesnių man ypač patinka „Elena fermoje“ (2020). Elena (tikriausiai dailininko anūkė) – naujoji žiūrovų avatarė, pakeitusi ankstesnių paveikslų Moniką, kartu su besimeldžiančiu popiežiumi stebi žvėriagalvių nuogalių apeigas. Ant žemės mėtosi žmonių kaukolės. Paveiksle „Ten ir atgal“ (2019) nutapyta (mirusiųjų) minia, atsidūrusi kitoje planetoje, iš kur matosi dar sveikas Žemės rutulys.

Greta posthumanistinių ir egzoterinių temų Saukai rūpi tapybos savistaba. Jis nutapo „Žiūrinčius šį paveikslą“ (2018) – laimingus, išsišiepusius žiūrovus, kurių daugelis laiko ant kuolo pasmeigtą nukirstą galvą, asmeninę eksternalią smegeninę. Daugiarūšę publiką be žmonių sudaro penkios žirafos (galbūt skirtos 2014 m. Kopenhagos zoologijos sode dėl kraujomaišos padarinių grėsmės nušautam ir plėšrūnams sušertam žirafos patinui atminti). Vaizdinėje instrukcijoje „Kaip padaryti paveikslą“ (2021) knibžda parudavę ir skaisčiai raudoni skeletai, žmonių ir ne žmonių, tarsi trokšdami būti apauginti mėsa, o gal – paauksuoti, lyg paruošti auksavimui mediniai paveikslų rėmai. Raudoni skeletai tyrinėja pilną šlapimo naktipuodį, stovintį prie lovos, ant kurios protagonisto išvaizdos personažas oriai tvarko vieną iš jų. Veiksmas ir vėl vyksta beržyne ...

Zarasų galerija žavi tuo, kad čia eksponuojami ne vien Saukos, bet ir Saukienės darbai. Pradėjusi, kaip ir vyras, nuo fotorealizmo, Saukienė šio amžiaus pradžioje ima tapyti tikroviškus, pilnus smulkiausių detalių paveikslus, turinčius kone visų tradicinių žanrų – peizažo, portreto, natiurmorto, figūrinės scenos, gyvūnų figūrinės scenos (arba animalistinio žanro) – perkeistų bruožų. Pagrindinis daugelio paveikslų veikėjas gana neįprastas. Tai nei padaras, nei artefaktas. Jis lyg aktorius ar judesiams piešti skirtas medinukas gali suvaidinti įvairiausias scenas – meilės, kovos, žudynių. Ilgainiui šių veikėjų – nudirtų ir išdirbtų žvėrių kailių – randasi ir daugiau. Dailininkės dirbtuvėje jie vaidina ant savitos sceninės pakylos – žemo stalo, ant kurio sudėliojamas į miško paklotę, nesukultūrintą ežero pakrantę, apleisto sodo tankmę ar komposto dėžę panašus natiurmortas. Apie tai ir apie miške atsitiktinai rastą medžiotojų nušautą negyvą lapę ir jos išdirbtą kailį prieš keletą metų sužinojau iš Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinio filmo „Iš kur tas švytėjimas“ (2018).

Saukienės lapių salė galerijoje išties įspūdinga. Paveiksluose „Žaidimas su lape“, „Įsipatoginusi“, „Karališkoji“, „Iškylaujančios“ (2005), „Besišildanti“, „Žaidžianti“, „Pakeitusi įvaizdį“ (2007) nutapytas lapės kailis iš pradžių atrodo gyvas padaras, kol galiausiai išvystu tikram žvėriui pernelyg nenatūralią pozą. Saukienė neapgaudinėja žiūrovų ir dažnai parodo išvirkščiąją kailio pusę. Nepaisant to, bežiūrint jis atgyja, pirmiausia dėl isteriškų, konvulsinių judesių ir skvarbaus žvilgsnio. Tamsioji lapė iš visur spokso bent viena stikline akimi. Jos žvilgsnis – išties lyg gyvos būtybės, kartais skvarbus, kartais viliojantis ar mąslus, ypač kai ji patogiai guli ant nugaros, išvertusi tuščiavidurį pilvą, ar sunėrusi letenas it rankas ilsisi tarp lapų, žolių ir povo plunksnų, kurios taip pat žiūri. Kitas, šviesiai rusvas, kailis tįso augalų komposto patale ir apsimeta snūduriuojančia, pailsusia ar net negyva lape. Kitur greta jo nutapytas medžioklės trofėjus, stirnos galva žvilgančia vašku patepta nosimi. Lapės kailio kūnas su stirnos galva virsta šiurpiai išsirietusia chimera, plėšrūnu su ragais ir kraują stingdančiu stikliniu žvilgsniu. Kailių pora gašliai apsikabina ar drykso lyg ką tik aistringai pasimylėję. Ant natiurmortų pakylos atsiradusi virvelė suteikia jiems dar daugiau aktyvumo ir gyvasties. Dabar lapės ne vien guli, iš jų konstruojamos beveik barokinės figūrinės kompozicijos. Vėlesniuose darbuose tiesiog nutapytos krūvos iš kailių, žaislų, audinių skiaučių, augalų. Ten ir faktūra tirštesnė, spalvos ryškesnės, kruopštumą keičia ekspresija, panašybės susimaišo su žymėmis: potėpiai – su šonkauliais ir plaukais, dažai – su purvu, krauju ir vandeniu.

Antrajame diptiko „Ežero dugnas“ (2018–2019) paveiksle lapė užsiropštusi ant vandeny mirkstančių stambaus gyvūno (mamuto, slibino?) kaulų. Naujesnių Saukienės darbų salę pavadinčiau skeletų ar fosilijų sale. Paveiksluose daug vandens, o dėl šaltų, blyškių spalvų viskas atrodo it apniukusios birželio dienos šviesoje. Studijos natiurmortas sujungiamas su Dusetų ežero peizažu, tapomu skystais lyg akvarelė dažais. Kai paveiksle atpažįstame vandens telkinį ar kūno atspindį vandenyje, kartu matydami šlapio paviršiaus pėdsakus, vandens pojūtis visai kitas. Per skaidrų dažų sluoksnį persišviečiantis drobės gruntas leidžia gražiau suboluoti kaulams nei tuomet, jei jie būtų nutapyti vien tirštais baltų dažų potėpiais. Paveiksle „Smėlio grūdelių krantas“ (2018) paežerėje gulintys keleto gyvūnų griaučiai atsiduria greta vandenin įbridusio vaiko ir permirkusių žaislų.

Gamtos ir kultūros, radinių ir artefaktų susiliejimas Saukienės tapyboje nejaukus kaip ir painiava tarp gyvo ir negyvo, nes tai – ne galimybė, o likimas. Dažnai sunku suprasti, kur baigiasi augalai ir prasideda audeklo ornamentas, viskas palaipsniui virsta vizualiu kompostu. Svarbu ir tai, kad vieni pagrindinių veikėjų čia yra į artefaktus perdirbti gyvūnų palaikai. Kai XX a. pabaigoje šiuolaikinis menas ėmė perdirbti, įtraukti į instaliacijas, žaloti gyvūnų iškamšas, jos dar atkakliau paragino prisiminti, jog tai – būtybės palaikai, liekanos kai ko, kas buvo, gyveno. Mene, kitaip nei gamtos muziejuje, iškamšos atstovauja ne rūšims, o veikiau individams. Studium pasikeičia į punctum. Taksidermijos artefaktams taip pat galioja „tai buvo“, Barthes’o fotografijos noema yra ir palaikų punctum. Iškamša, kaip ir šviesos pėdsakas analoginėje fotografijoje, – tai fizinio kūno metonimija, taip pat – indeksas ir kartu ikona, todėl, kaip ir fotografija ar vaškinė veido išlieja, gerai tinka mirusiųjų atminimui ir kultui. Lapės kailis Saukienės paveiksluose – ne aksesuaras ir ne tik įvaizdžius keičiantis veikėjas, vaidmenis įkūnijantis aktorius. Tai žvėries palaikai, kaip ir griaučiai. Kailiui ir kaulams tenka gedulo dėl būtybės netekties, jos atminimo vaidmuo. Per akinamą kaulų baltumą ar stiklinių žvėries akių žvilgsnį į gedulą įtraukiami ir žiūrovai. Įprasto susvetimėjimu, gyvo ir negyvo susimaišymu grindžiama nejauka leidžia giliau patirti šiurpią dirbtinę nudirto žvėries kailio gyvastį – negrįžtamai persimainiusią padaro gyvybę kitu pavidalu, kurio nebeįmanoma atkeisti. Objektų susiliejimas su aplinka per spalvą ir piešinio ritmą, atsitiktinai rasti gyvų būtybių palaikai, gebantys mirti iš naujo ir / ar atgyti, kitos parafotografinės strategijos, savotiškai artimos Freudo nejaukos, Bretono konvulsinio grožio, Krauss fotografiškumo sąvokoms, – tai svarus Saukienės indėlis plėtojant vizualią posthumanistinio mąstymo raišką.

Tą vakarą Zaraso saloje vyko graži vasaros sezono atidarymo šventė. Koncerto garsas buvo santūrus, ne toks, kuris galėtų išversti iš žemės mirusiųjų kaulus ar prižadinti monstrus. Nors prisirinko ir publikos iš anapus ES sienos, apsieita be rusiškos muzikos.

Paroda veiks iki rugsėjo 30 d. 

Kraštiečių muziejus (D. Bukonto g. 1, Zarasai)