Autorius: Aistė Kisarauskaitė

Aistė Kisarauskaitė

Ievos Mediodios paroda „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Vilniaus rotušėje

 

Vis tas dejá vu, lydintis kai kurias parodas, ypač retrospektyvas, nukeliantis į sovietinius Dailės parodų rūmus. Tik ne Paulinos Eglės Pukytės retrospektyva „Kažkas yra“, vykusi VDA parodų salėse „Titanikas“ paskutinėmis 2018 m. dienomis, kuruota menotyrininkės Laimos Kreivytės kartu su autore (kuri yra taip pat aktyvi meno kritikos lauko dalyvė ir 2017 m. Kauno bienalės kuratorė). Paroda anąkart netapo tiesiog kūrybinio sandėliuko ekspozicija, o kūrybą įkontekstino, aktualizavo kiek primirštus ar nuo nūdienos tolimesniuose laiko taškuose atsidūrusius kūrinius, sukūrė nuoseklų parodos naratyvą. Ievos Mediodios parodos „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Rotušėje retrospektyva nepavadinsi, nes ir tam skirta salė nedidelė, darbų ne tiek daug, nors ekspozicija apima beveik visą menininkės kūrybinį laikotarpį nuo 1992 iki dabar, bet būtent čia veikiama pagal senąją (reprezentavimo) parodų kuravimo tradiciją – tiesiog iškabinti ant sienų darbai palieka žiūrovą (ypač mažiau žinantį ar jaunesnį) klaidžioti vaizduose, nesuteikiant jokios informacijos apie laiko ar net žemyno kontekstą. O gaila, nes čia buvo galima kurti reklamines odes, atverti istorinius rakursus ar tiesiog suteikti daug informacinio malonumo.

Aistė Kisarauskaitė

Labai seniai, dar tais baisiais sovietiniais laikais, kai okupacinė valdžia savo geležiniu kumščiu naikino Lietuvos kultūros paveldą ir gamtą, betonu buvo padengtos ir įgavo dabartinį vaizdą Neries krantinės. Tada mano tėtis menininkas Vincas Kisarauskas, slaptai tapęs sušaudytus ir nukankintus Lietuvos partizanus, nekentęs sovietų valdžios ir kovojęs už kiekvieną išsaugotą mūsų paveldo pėdą, knygą, pastatą, nusprendė netylėti ir parašė straipsnį į spaudą, regis, „Komjaunimo tiesą“, kad krantinės iš pliko betono, nepaliekant medžių pavėsio, nestatant suoliukų, yra baisu ir, kiek aš  pamenu, net sovietinė spauda tokį straipsniuką publikavo. Jis buvo tik menininkas, ne architektas, ne specialistas, tačiau jautė savo pareigą išsaugoti Lietuvos gamtą.

Aistė Kisarauskaitė

Paroda „Rekomendacija“ Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro Parodų rūmuose

Nepavyksta pradėti planuoto teksto, vis lenda į galvą Sapiegų parkas, nors jau išgelbėtas, bet ar ilgam? Neduoda ramybės Reformatų skveras. Kęstučio / Latvių gatvių kampe neseniai (17 d.) nupjauti medžiai. Vienas iš jų tokio storio, kad neužtektų mano rankų apkabinti... Kaip kalbėti apie meną, kai, atrodo, po gabalėlį trupa ne tik mūsų mylimas miestas, bet ir kiti, net maži jaukūs miesteliai, kai pjaunami jų centrinių aikščių medžiai, naikinamas paveldas? Ir Klaipėdoje „tvarkant“ skulptūrų parką ruošiamasi išpjauti apie 500 medžių...

Aistė Kisarauskaitė

Punktyrai tarp ten ir čia

Kelionės beveik niekada nebūna vientisos, kaip ir visa kasdienybė, nebent sėdėtum kiauras dienas įkalintas į tekstų rašymą, lipdymą, metalo virinimą ar tapymą, bet ir tuomet praskrieja artimo žmogaus šypsena, iš toli aidi pavasarinių tuopų kvapas po lietaus, visada yra kokių nors vidinių sluoksnių, kur eismas vyksta net tada, kai galvoje nėra kitos minties, nes viską užima sakiniai ir žodžiai. Kelionių įspūdžiai taip pat nevienalyčiai, gula sluoksniais persišviesdami ir uždengdami.

Aistė Kisarauskaitė

Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Limbo“ galerijoje „AV17“

Nežinia, ar aš kartoju, ar vėl esu kartojama Alaino Resnais filmo „Praėjusiais metais Marienbade“ („Last Year at Marienbad“, 1961). „Ir vėl vaikštau šiais koridoriais, po šias sales, galerijas, po šį pastatą, atkeliavusį iš kito amžiaus. Po šį didžiulį prabangų barokinį viešbutį, kur vieni koridoriai veda į kitus nesibaigiančius koridorius“, einu paskui Kristinos Inčiūraitės kartojamus filmo žodžius, viešbutyje, priklausančiame praeičiai, supainiotas laikas įtraukia savo spiralėmis, barokinėmis ar dabarties, tranzitinės erdvės neturi vieno stiliaus, tik visa persmelkiančią nuojautą, kad viskas jau kartojasi, dabar.

Aistė Kisarauskaitė

Vilniaus Jeruzalė. Vildžiūnų namų lėlių teatras

Šis pasakojimas – apie neilgai trukusį sovietmečio laikotarpį, susijusį su Nikitos Chruščiovo vadovavimo pradžia, pilną laisvėjimo vilčių ir veržlios energijos. Nors netrukus prasidėjo stagnacija, vis dėlto būtent tuomet buvo padėti pagrindai Lietuvos (ir daugelio kitų šalių) modernizmui. Naujų meno formų, tikros kūrybos (o ne sovietinio realizmo kanono kartojimo) ilgesys skverbėsi visur, suvesdamas įvairių sričių kultūros žmones.

Aistė Kisarauskaitė

Gintauto Trimako parodoje „Atsakymas“ galerijoje „Vartai“

Suprantu, kad prieštarausite, bet šį kartą rašysiu sausai ir nuobodžiai, bent jau pradžioje. Gintauto Trimako paroda „Atsakymas“ tapo patogia proga pasitikrinti klausimą, kiek brutalizmo terminas taikytinas šiam menininkui ir apskritai kiek jis tinka Lietuvos fotografijai.

Aistė Kisarauskaitė

Vytauto Tomaševičiaus paroda „Pašnekesiai wirtuvėje“ Pamėnkalnio galerijoje

Kartą prie tų begalinius susitikimus lydinčių kavos puodelių leidyklos „Artseria“ direktorė Saulė Mažeikaitė ir literatūrologė Neringa Butnoriūtė išsakė nuomonę, kad tekstams pradžia visai nebūtina, tinkama eiti tiesiog prie esmės. Tad bandau.

Jubiliejinė XX Vytauto Tomaševičiaus paroda „Pašnekesiai wirtuvėje“ žymi beveik stulbinantį pokytį menininko biografijoje. Žinoma, tokie pasikeitimai nevyksta staiga, jie yra ilgesnio darbo rezultatas, tačiau žinantieji ankstesnius akivaizdžiai komercinius jo paveikslus, turėtų apstulbti pamatę šią parodą. Autorius staiga ne tik tapo pilnateisiu šiuolaikinio meno lygos žaidėju, bet ir taikosi aplenkti ne vieną jau senokai ten besikaunantį, tiesa, čia tenka susidurti ir su naujais šiuolaikinio meno žaidėjui keliamais reikalavimais.

Paroda, pripildyta citatų ir autoriaus prisiminimų, pretenduoja būti meniniu tyrimu, paremtu nostalgijos sąvoka. Autorius savo projektui renkasi pokalbių virtuvėje formatą. Pokalbių, kurie vyko anais, sovietiniais laikais. Pateikiama Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič citata kuo taikliausiai apibūdina, kuo buvo ta, kitaip nei dabar, atskira kelių kvadratinių metrų patalpa, – virtuvėje pasibaigdavo visi baliai, ji buvo tribūna, kur netyčia išsprūsdavo nepropagandinės mintys, palydimos gitara ir vynu ar degtine. Vieną iš dviejų pagrindinių parodos dalių ir sudaro atidarytų virtuvinių spintelių ir jų turinio fotografijos bei viena tikra, perkelta kaip objektas-instaliacija.

Aistė Kisarauskaitė

Tekstas iš parodos katalogo

Prisimenant ankstesnius „Debiuto“ konkursus dažnai tenka apgailestauti, kad nemaža dalis ten dalyvavusių gabių ir net laimėjusių pagrindinius prizus autorių vėliau dingo kitose gyvenimo veiklose, užmesdami fotografinius ieškojimus. Tačiau greta galima išvardyti ir fotografų, kadaise savo karjerą pradėjusių nuo „Debiuto“, kurie dabar gerai žinomi menininkai: Virgilijus Šonta, Romualdas Požerskis, Vytautas Balčytis, Raimondas Paknys, Violeta Bubelytė, Algirdas Šeškus, Gintautas Trimakas, Vytautas Stanionis, Aleksandras Ostašenkovas, Alfonsas Budvytis, Vilma Samulionytė ir kiti. Septynios jaunųjų fotografų parodos buvo organizuotos 1975–1988 m., 2010 m. idėja buvo atnaujinta, o nuo praeitų metų konkursas tapo tarptautinis ir todėl žada daugiau šansų, kad sunkiai prasibrovusiems į finalą autoriams „Debiutas“ taps starto aikštele, o ne finaliniu punktu.

Aistė Kisarauskaitė

Kazės Zimblytės abstrakcijų kalba

Nevaizduojančiojo meno raida nesibaigė su žymiuoju Kazimiro Malevičiaus „Juoduoju kvadratu“ (1913), abstrakčioji tapyba vystosi iki pat šių dienų. Lietuvoje abstrakcionizmas dažnai siejamas su Kazės Zimblytės vardu. Tapybos kūriniui nusimetus šimtmečius neštą prievolę reprezentuoti realybę, atsiveria didžiulė erdvė įdomiausiems žaidimams ar tyrimams, pradeda kalbėti anksčiau į darbą įkinkytos medžiagos. Menininkė ir susitelkia į paveikslo plokštumą kaip eksperimentų aikštelę, tačiau dėmesį kreipia ne į ekspresijos išraišką, nebando sujaudinti žiūrovo dramatiškais efektais, priešingai – jos kūriniai vis labiau rimsta, koncentruojasi į tvirtas, bet kartu nepaprastai subtilias, rafinuotas, trapias struktūras, paremtas vos pastebimais spalvos virptelėjimais, plokštumos pokyčiais.