7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Išmaitinti flamingų pienu

Vilniaus dailės akademijos studentų baigiamųjų darbų parodai pasibaigus

Aistė Kisarauskaitė
Nr. 25 (1517), 2024-06-21
Dailė
VDA studentų baigiamųjų darbų paroda. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
VDA studentų baigiamųjų darbų paroda. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.

Kasmetinis studentų baigiamųjų darbų šou tįsta per Dailės akademijos koridorius, auditorijas, Keramikos katedros pastato sieną, doktorantūros pastatėlio pirmą aukštą, „Titaniko“ sales, miesto galerijas iki pat Radvilų rūmų dailės muziejaus rūsio. Atrinktieji pakliuvo į „Titaniką“, kurį užėmusi ekspozicija pavadinimu „Debesys“, gal nejučia siūlant mintis apie Olimpą ir dangaus valdovus, gyvenančius debesyse, tačiau eksponuojami kūriniai nebūtinai yra patys įdomiausi. Taip pat greičiausiai sėkminga strategija studentams eksponuotis prestižinėse Vilniaus galerijose, kaip „Rooster“ arba „Vartai“, taip klojant pamatus ilgalaikio bendradarbiavimo galimybei. Tiesa, tuomet verčiau pristatyti tapybą: nors „Vartų“ galerija atstovauja įvairiausiems šiuolaikiniams menininkams ir dizaineriams, bet žinia, kad tapybą parduoti vis dar gerokai lengviau.

 

Tačiau šiame baigiamųjų darbų šou žiūrovams tikrai nebūtina pirkti, kiekvienas gali susirasti savo favoritus, perėjęs kuriuo nors Vilniaus dailės akademijos koridoriumi, pakilęs laiptais, paskui pasukęs į dešinę (arba kairę), vėl nusileidęs laiptais į nežinomą holą ir kairėje (arba dešinėje) pravėręs duris su akies ženklu, žyminčiu erdves, kur eksponuojami kūriniai. Dar galima tiesiog eiti pietauti į akademijos valgyklą, o pakeliui stebėti, kaip visai nepaisydami menininko sumanymo krinta gabalais dažai (pelenai) nuo šviežiai nuteptų drobių.

 

Taip, šis ataskaitinis renginys iš tiesų teikia naudos tiek jauniems, ką tik baigusiems, t.y. oficialiai jau tapusiems menininkais, tiek akademijai – taip reklamuojamos katedros ir įvairios specialybės, plačiajai publikai atveriamos vidinio naudojimo erdvės, pristatomos technologinės galimybės. Viena didžiausių renginio bėdų – tas begalinis studentų noras savo baigiamuosius darbus sutalpinti kuo labiau jų vertę pakeliančioje erdvėje, ar tai būtų Jono Meko vizualiųjų menų centras, ar „Atletika“. Tarkim, renginiui pasibaigus sužinojau, kad kūriniai buvo eksponuojami „Arkoje“ ir kitose Vilniaus galerijose. Taigi, gal taip ir daugiau galimybių jaunam kūrėjui užmegzti kontaktus su galerininkais, tačiau žiūrovas vargu ar turi tiek laiko bėgioti per visą miestą nuo Vitebsko gatvės iki J. Jasinskio, užsukti į Jono Meko vizualiųjų menų centrą, „Sodo 2123“ kompleksą, peržiūrėti visus video ir animacijos studentų darbus. Nėra paprasta sugaudyti visas šio archipelago salas, kyšulius ir įlankas, todėl neišvengiamai kažkas lieka nepamatyta bei nebus paminėta šiame tekste.

 

Sunku apžvelgti ir atskirų katedrų savitumą, jų požiūrį į šiuolaikinį meną bei edukaciją, o norintieji stoti į akademiją vargu ar bus paskatinti tokios išsklidusios ekspozicijos. Sakyčiau, kad nuo išsibarstymo per galybę skirtingų erdvių ypač kenčia akademija, nors lieka nuskriausti ir patys studentai, kurių baigiamųjų darbų eksponavimosi sumanymai ir lėmė šio išplitusio salyno gimimą, nes, nepaisant galerinių institucijų prestižo, iš esmės jie matomi tik nedidelei žiūrovų daliai. O renginys yra milžiniškas, veržlus, daugiabalsis, žinoma, jaunatviškas, sudarytas iš daugelio žmonių triūso, įvairių materijų, rodo skirtingą klimatą, kuriame gyvena studentai. Tiesa, šis net labai išblaškytas archipelagas nepaslepia tam tikros konkurencijos tarp įvairių salų ar salelių, t.y. katedrų, atspindi jų skirtingus požiūrius į meno kūrimą.

 

Katedrų buvimas kelia greičiausiai neatsakomus klausimus apie technologijos ir idėjos santykį, jų dalį meno kūrinyje. Į tai katedros ir žvelgia itin skirtingai – besimokantieji keramikos turi atlikti plačiausią spektrą įvairių technologinių užduočių, taip suformuojant būtinus keramikui įgūdžius, o Skulptūros katedroje nematerialios raiškos vėjas siautėja visa galia, čia baigiamajam darbui galima rinktis kad ir tapybą (Jogintas Čepulis, „Sąvokos, schemos“). Tiesa, tokia strategija kelia pavojų būti geriausiu poetu tarp tapytojų ar geriausiu tapytoju tarp poetų, bet kasmet vis kažkas susigundo savo kūrinio pagrindu imti poetinį tekstą, nors žinia, kad tekstas taip pat materija, su kuria nelengva dirbti ir kuriai reikia įgūdžių, kaip kokiam moliui. Dar viena tendencija yra teminė – studentai metų metais gromuliuoja vaikystės prisiminimus, šeimos nuotraukas (Kristijonas Gurčinas, „Saulašarė̇“) ar sovietmetį (Morta Difartaitė, „Irisas“), nors taip gausiai tiražuojamos temos kelia įtarimą, kad jos nulemtos greičiau dėstytojų ar tvyrančių aplink madų.

 

Tačiau akivaizdu, kad nėra vieno recepto, kuris leistų sėkmingai gaminti meno kūrinius ar sėkmingai baigiančius studentus. Belieka tas laisvės vėjas, nešantis jaunus autorius į naujus meno laukus. Keramikos studentės Elenos Laurinavičiūtės magistro baigiamasis darbas „Oro skalpeliai“ ir skirtas vėjui, tik ne metaforai, o tikriems vėjo gūsiams, jų švilpesio garsui, performatyvumui. Tai kaitina vaizduotę, siūlo pačiam kurti subtilias muzikines kompozicijas. O štai skulptūros magistras Erikas Siliukas grįžta prie žolininkų tradicijų („Kapinių lankytojų dėmesiui“), iš sovietinių knygų pagamindamas trauktines, kurios, net jų neparagavus, veikia lyg magiškas užpilas, keliantis smagumo ir susižavėjimo jausmą. Dar vienas džiuginančių atradimų – Įvietinto meno katedros studentai, kurie įvietinimą mato ne tik per konkrečią erdvę, bet ir per bendruomenę, kuriai gali būti skirti kūriniai. Toks yra Martyno Arlausko bakalauro projektas „galimų žinių̨ laukas apie kitą, bet artimą“, skirtas negirdinčiųjų bendruomenei, o gal tiksliau – mums perduodantis žinias apie šią bendruomenę.

 

Galima sakyti, kad šiuolaikiniam menui keliamų uždavinių ir technologijos balansą visuomet geba rasti Grafikos bei Tekstilės katedros (pvz., Martynos Plioplytės-Zujienės magistro baigiamasis darbas „Virsmai ir jungtys“). Pastarojoje tai nuolat demonstruoja ir jos dėstytojos (-ai), kurios, kad ir ką paimtų – veltinį, skiautinį, siuvinėjimą kryželiu ar archajišką liną, visuomet tai paverčia įdomiais šiuolaikinio meno reiškiniais. Grafikos katedra taip pat kasmet į kūrybinį gyvenimą paleidžia būrį savitų autorių, kaip Emilija Grigaliūnaitė, savo visatą („Emi(l)sinis ūkas“) eksponuojanti „Titanike“. Tad ir pavadinimą šiam tekstui pasiskolinau iš grafikos bakalaurės Kamilės Kuzminaitės, kuri pasakoja apie flamingų gūžio pieną, kuriuo jie maitina savo jauniklius. Tiesą sakant, flamingų pieno metafora galėtų būti apibūdinamas ir dėstytojų darbas.

 

Visų, deja, nepaminėsi, nes tokiai gausai kūrinių tektų paskirti atskirą leidinį (kurį ir leidžia VDA), tačiau tik šių baigiamųjų darbų ekspozicija leidžia suvokti, kokį didžiulį kiekį gabių studentų išugdo Vilniaus dailės akademija (o čia dar lieka nematomi Menotyros katedros studentai!). Belieka jiems linkėti to laisvės vėjo ir laukti kol kas dar būsimų studentų, kurie neabejotinai kuo nors nustebins ir kaip visada – bus nepaprastai skirtingi.

 

Paroda veikė iki birželio 14 d.

 

Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė

VDA studentų baigiamųjų darbų paroda. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
VDA studentų baigiamųjų darbų paroda. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Elena Laurinavičiūtė, „Oro skalpeliai“, grupinė paroda „Debesys“. VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Elena Laurinavičiūtė, „Oro skalpeliai“, grupinė paroda „Debesys“. VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Elena Laurinavičiūtė, „Oro skalpeliai“, grupinė paroda „Debesys“. VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Elena Laurinavičiūtė, „Oro skalpeliai“, grupinė paroda „Debesys“. VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Elena Laurinavičiūtė, „Oro skalpeliai“, grupinė paroda „Debesys“. VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Elena Laurinavičiūtė, „Oro skalpeliai“, grupinė paroda „Debesys“. VDA parodų salės „Titanikas“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Emilija Grigaliūnaitė, „Emi(I)sinis rūkas“. 2024 m. Paroda „Debesys“. VDA parodų salės „Titanikas“. A. N. nuotr.
Emilija Grigaliūnaitė, „Emi(I)sinis rūkas“. 2024 m. Paroda „Debesys“. VDA parodų salės „Titanikas“. A. N. nuotr.
Martynas Arlauskas, „Galimų žinių laukas apie kitą, bet artimą“. 2024 m. Paroda „Debesys“. VDA parodų salės „Titanikas“. A. N. nuotr.
Martynas Arlauskas, „Galimų žinių laukas apie kitą, bet artimą“. 2024 m. Paroda „Debesys“. VDA parodų salės „Titanikas“. A. N. nuotr.
Erik Siliuk, „Kapinių lankytojų dėmesiui“. VDA Naujieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Erik Siliuk, „Kapinių lankytojų dėmesiui“. VDA Naujieji rūmai. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Martyna Plioplytė-Zujienė, „Virsmai ir jungtys“, Jono Meko vizualiųjų menų centras. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Martyna Plioplytė-Zujienė, „Virsmai ir jungtys“, Jono Meko vizualiųjų menų centras. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Martyna Plioplytė-Zujienė, „Virsmai ir jungtys“, Jono Meko vizualiųjų menų centras. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Martyna Plioplytė-Zujienė, „Virsmai ir jungtys“, Jono Meko vizualiųjų menų centras. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Saulašarė“, galerija „Vartai“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Saulašarė“, galerija „Vartai“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Saulašarė“, galerija „Vartai“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Kristijonas Gurčinas, „Saulašarė“, galerija „Vartai“. 2024 m. R. Šimulynaitės nuotr.