Spalvoti moliai antrina aštuonkojo galūnėms

Rugpjūčio pabaiga kasmet prisipildo prinokusių moliūgų, cukinijų, sode krinta obuoliai, kriaušės, kvepia neseniai nukastos bulvės. Paskutinėmis vasaros ar pirmomis rugsėjo dienomis paprastai uždera ir parodų. Šiemet derlius itin solidus, teks rimtai padirbėti, norint viską pamatyti.

Rudens darbymetyje dalyvauja ne tik sostinės ekspozicinės erdvės – Klaipėdos Baroti galerijoje rugpjūčio 29 d. atidarytos dviejų menininkų parodos: Augusto Bidlausko „Po žmogaus“ (sudaryta iš dviejų anksčiau rengtų parodų „Po žmogaus“ ir „Tiek tos gamtos“) bei Eglės Kulbytės „Neriskopai“.

„Po žmogaus“

Bidlauskas, vienas iš jaunosios kartos menininkų, atkakliai neatsisako grafikos giliaspaudės ir nuosekliai dirba mecotintos technika. Technologijos įvaldymas šiam autoriui suteikia ypatingą laisvę, leidžia žongliruoti istorinių raižinių motyvais, jungti juos su dabarties aktualijomis, popkultūros citatomis. Tiesą sakant, ir daugelį dabartyje cirkuliuojančių istorinių motyvų lengvai galima priskirti šiuolaikinės popkultūros reiškiniams, tarkim, Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilę. Istorija kaip didžiulė žinių ir kartu pramanų tektoninė plokštė funkcionuoja šiuolaikybėje įvairiomis formomis. Pakanka paminėti vieną baisiausių XXI a. karų – Rusijos agresiją Ukrainoje ir Putino bandymus ją pateisinti remiantis istorinių žemėlapių interpretacijomis, kurie, beje, irgi priskirtini grafikos lakštams.

Bidlauskas taip pat nestovi nuošalyje nuo geopolitinių procesų. Jo kūryboje istorinio kostiumo detalės, įvairūs personažai įtraukiami į šiuolaikybės diskursą, išryškinant keliamus klausimus ir problemas. Jis neabejingas Ukrainos karo įvykiams, tačiau tai lieka daugiau kaip fonas arba kaip parodas paaiškinantys tekstai, į kūrinio audinį neįpinant tiesmukų nuorodų.

Nors parodos pavadinimas aiškiai nurodo posthumanistinį kontekstą, kūriniai ir čia veikia kaip savarankiškos visatos, leidžiančios jas interpretuoti gerokai įvairiau. Vis dėlto labiausiai į akis krinta istorinių, gamtos, kasdienės buities detalių lydinys, kuriam puikiai tarnauja klasikinė mecotintos technika, suteikianti grafikos atspaudams specifinio rafinuotumo. Dėl jos „Adidas“ ženklas (trys juostelės), padėvėtas kilimas, žabo ir kiaurasamtis tampa vientiso pasakojimo dalimis. Net kritikos pamušalas, įsiūtas į Bidlausko kūrybą, yra tik viena iš sudedamųjų, jo grafikos lakštų drabužis sumegztas iš daugybės siūlų ar net iš gyvų būtybių kūnų. Tokio drabužio kišenės pilnos pokštų ir graudulio, praeities ir ateities, kur mūsų jau nebus. Sakyčiau, kad ši paroda yra šimtasiūlė, užsimenanti apie tolumoje griaudinčius pabūklus, rudenį išskrendančius paukščius ir kasdienę buitį virtuvėje, o kartu ji yra elegantiška lyg viduramžių liemenė, rankomis siuvinėta meistrų.

„Neriskopai“

Keramikos technologija yra viena iš tų kaprizingųjų, turinčių savo įgeidžių, įnorių ir dažnai pasipriešinanti menininkui šukių pavidalu, ribojanti jį krosnies dydžiu, o vėliau – transportavimo kančiomis. Tačiau žvelgiant į Eglės Kulbytės kūrinius atrodo, kad ji puikiai sutaria su moliu, paversdama jį optiniu menu. Akivaizdu, kad šiems kūriniams reikėjo daugybės valandų metodiško darbo ir disciplinos. Paprastos, tarsi tarpusavyje nesusietos formos jungiasi per pigmentais spalvintų molių medžiagą, atskleisdamos įvairias jos galimybes. Reikia paminėti, kad šis projektas – netikėtai brandus autorės bakalaurinis darbas. Ir jame labiausiai džiugina ne jaunos menininkės gebėjimas valdyti technologiją, o bandymas neužstrigti vien medžiagoje, siekis ieškojimus paremti aiškia ir gerai suformuluota idėja, oparto estetiką aktualizuojant šiuolaikiniame kontekste.

Oparto meno pradžia siejama su Victoro Vasarely kūriniu „Zebras“, sukurtu dar 1938 metais. 1966 m. jau gerokai arčiau nei geležine siena atitverti Vakarai – Krokuvoje – atidaryta pirmoji grafikos bienalė, kurioje dalyvavo ir tuomet jau garsenybe tapęs minėtas Victoras Vasarely. Bienalės nugalėtojas Kumi Sugai iš Paryžiaus taip pat demonstravo įspūdingas spalvotas geometrines abstrakcijas. Oparto judėjimas po 1965 m. parodos „Reaguojanti akis“ (The Responsive Eye) Niujorko modernaus meno muziejuje (MoMA), kur dalyvavo ir Victoras Vasarely, taip pat Bridget Riley, Frankas Stella, Carlosas Cruzas-Diezas, Jesús Rafaelis Soto ir Josefas Albersas, buvo kaip tik sėkmės viršūnėje. Lietuvių menininkai 1968 m. dalyvavo Krokuvos bienalėje, o 1967 m. – 7-ojoje Liublianos bienalėje, kur Vytauto Kalinausko, Arūno Tarabildos ir Aldonos Skirutytės pavardės buvo greta (!) Jaspero Johnso, Roberto Rauschenbergo, Jameso Rosenquisto, Davido Hockney, Victoro Vasarely.

Opartas mūsų menininkams tuomet padarė didžiulį įspūdį, kai kurių kūrybinį kelią visiškai pakeisdamas. Į Lenkiją sovietmečiu buvo kiek lengviau išvažiuoti, tad oparto priblokšti liko ne tik dalyvavę minėtose bienalėse Lietuvos kūrėjai, bet ir atvažiavusieji pažiūrėti šių parodų. Jo pėdsakus galime matyti daugelio mūsų garsiųjų modernizmo kūrėjų darbuose, tarkim, Birutės Žilytės. Opartas darė įtaką ir sovietiniam dizainui, jo panaudojimas ne vaizduojamuosiuose menuose net buvo skatinamas.

Taigi, šis judėjimas Lietuvos mene jau įleidęs šaknis, todėl Kulbytės pasirinkta teorinė bazė yra net aktualesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jai oparto idėjų permąstymas tapo neatsiejamas nuo keramikos istorijos ir technologijos žinių (nerikomi technikos), o anksčiau įgyti grafinio dizaino pagrindai leido jaunai menininkei rasti savitą žiūros tašką keramikoje ir plečia lietuviško keramikos lauko ribas.

Kulbytės kūriniai veikia panašiai kaip Victoro Vasarely grafika – emocinį efektą patiri iš pirmo žvilgsnio, o daug pasakoti apie optines iliuzijas apskritai sudėtinga. Optinio meno kūriniai sukurti veikti vienu efektingu smūgiu, tačiau šios meno srovės principų perkėlimas į keramiką leidžia pasimėgavimo laiką pratęsti – porceliano cilindrų raštai atsiskleidžia einant aplink juos, keramikos paviršius galima ir paliesti, o kadangi kūrinių eksponuojama visai nemažai, jie sukuria tarpusavio dialogus. Tačiau vis tiek opartas lieka meno rūšimi, kuri veikia vienu smūgiu, netikėtai, ilgam įsitaisydamas jau mintyse.

—

Vietoje išvados: šiuos du, atrodo, tokius skirtingus menininkus iš tiesų nemažai kas sieja. Visų pirma – klasikinių, istorinių technologijų naudojimas ir jų meistrystė. Abu autoriai, nors ir kiekvienas savaip, didžiulį dėmesį skiria atlikimo precizikai ir tuo paperka net ir apie naudojamas technologijas nieko neišmanantį žiūrovą. Taip pat abu siekia naujai pažvelgti į gerai pažįstamas XX a. meno sroves – opartą ir popartą, visa tai sulydydami su gerokai senesnės istorijos citatomis ar technologijomis. Bidlauskas žaidžia istorinio kostiumo detalėmis, personažais, užuominomis, Kulbytė atsiremia į senąją japonišką nerikomi techniką. Taigi, dvi tarsi visai atskiros parodos visai gerai sutaria ir akivaizdžiai turi apie ką pasikalbėti. Smulkiai supjaustyti spalvoti moliai antrina stambiau padalintoms aštuonkojo galūnėms, nepiktai, nes viskas galiausiai tvarkingai sujungta, išauginti nauji dalyviai ir jų nauji nuotykiai.

Parodos veiks iki rugsėjo 18 d.

Baroti galerija (Didžioji vandens g. 2 / Aukštoji g. 1, Klaipėda)