Interaktyvumas, motinystė, disertacija ir išdegtas molis

Vidurvasaris. Karštis išdegina visas mintis, iš jų lieka tik keisti luitai, lyg aukštoje temperatūroje degta keramika. Tačiau „Akademijos“ galerijoje, kur eksponuojama Lenkijos keramikų Alicjos Buławkos-Fankidejskos paroda „Numanoma“ („Implicited“) ir Dmitrijaus Buławkos-Fankidejskio – „Savaiminis judėjimas“ („Selfmotion/Samoruch“), vėsu, veikia kondicionierius, tinkamas laikas slepiantis nuo karščio užsukti. Alicja Buławka-Fankidejska rodo savo daktaro disertacijos kūrybinį projektą, tad paroda yra proga atidžiau pažvelgti į meno daktarų tyrimus kaimyninėje Lenkijoje.

Vienas iš dviejų parodoje rodomų kūrinių „Jasminka“ – trys kordiorito plokštės, dekoruotos angobų ir pigmentų tapyba. Ant plokštės, lyg ant kūdikių vystymui skirto stalo, nutapyta miega jos dukrelė. Ant kitų dviejų stalų „išdėlioti“ tie mamoms iki dantų skausmo pažįstami dalykai: indeliai, kiti su kūdikio auginimu susiję daiktai. Tačiau žiūrovas ne viską lengvai gali pamatyti – dalis piešinių paslėpta po juoda termovizine danga, kuri reaguoja į žmogaus kūno šilumą – tik sušilusi ji tampa skaidri ir atveria paslėptus pasakojimus. Taigi, žiūrovas menininkės kūrinį turi sušildyti savo rankomis, paglostyti paviršių, kaip glostomas kūdikis.

Menininkė remiasi dr. Aleksandra Pawliszyn ir jos Mauriceʼo Merleau-Ponty kūniškumo ontologijos interpretacija. Tiesa, teorinė Alicjos meno disertacijos dalis atrodo gerokai mažesnė ir ne tokia išsami, kaip Lietuvos doktorantų, nedidutis ir literatūros sąrašas. Teoriniu pagrindu pasirinkta Pawliszyn monografija „Meno kūrinio kūnas ir materialus nešėjas: abstrakcija – menas nuo archajiškų ištakų“ („Tkanka cielesności a nośnik materialny dzieła sztuki: abstrakcja – sztuka sięgająca archaicznych pierwocin“, Akademia Sztuk Pięknych w Gdańsku, 2023). Pawliszyn įžvalgas menininkė sieja su moliu ir lipdymu. Kaip sako Alicja, „molis reiškia kūniškumą tiek kuriant skulptūras, tiek jam „derinantis“ prie mano rankų prisilietimų, jis sugeria energiją ir kaupia viduje, o paskui grąžina.“ Alicjos doktorantūros projektas nukreiptas į performatyvumo paieškas, todėl kitu jos inspiracijų šaltiniu tapo dr. Jo Dahn sudaryta knyga „Interpretuojant keramiką: rinktinės esė“ („Interpreting Ceramics: Selected Essays“, Wunderkammer Press, 2013).

Keramikos medija nemažai performatyvumo turi pačiame gamybos procese – pakaktų priminti vien tik žiedimą ar lipdymą. Tapyboje šią gesto, kūrybinio veiksmo pusę atskleidė Jacksonas Pollockas. Keramikoje veiksmo energiją ir naujas galimybes stengiasi išryškinti nemažai šiuolaikinių menininkų, pavyzdžiui, Rokas Dovydėnas projekte „Medinė strėlė sutinka kaulinį porcelianą“ (2020). Jis lyg koks Vilius Telis šaudo iš lanko į neišdegto porceliano indus, o paskui juos išdega. Monika Giedrimaitė savo parodos metu atliko lipdymo performansą „Uola ir vėjas. Erdvės objektuose“ (2020). Tokie mūsų menininkų kūriniai remiasi molio plastiškumu, kaip ir Alexandros Engelfriet kūrybinės veiklos. Olandų skulptorė iškastame griovyje savo kūnu formavo didžiulį molio paviršių, kuris galiausiai buvo išdegtas, sustingdamas amžiams („Tranchée“, 2013). Taip šis pavirto atlikto veiksmo dokumentacija ir įvietintu menu kartu.

Performansai gali būti kartojami, modifikuojami, jie dažnai kinta priklausomai nuo erdvės ir publikos, net prie tapybos ar piešinių galima grįžti, juos keisti bei tobulinti (arba gadinti), o keramikos degimas sukuria negrąžinamus, bemaž netobulinamus pokyčius. Alicja daktaro disertacijos teorinėje dalyje mini menininkus, kūrusius didžiulius keramikos objektus, susijusius su performansu. Viena jų – Nina Hole, kurios performansas ir yra pats degimo procesas. Šia proga prisiminiau Jurgos Barilaitės frazę, kažkada išsakytą kalbant apie jos kūrinį „Paduok, sesule, kardą“ (2022). Žinoma Lietuvos performansistė buvo džiugiai nustebusi, kad išdegus jos nulipdytus molio objektus, šie tapo užbaigtais. Alicjos performatyvumas ir prasideda po kūrinio užbaigimo, ji ieško interaktyvumo po degimo proceso, kai molis jau pergyvenęs lydančią karščio liepsną ir sustingęs amžiams. Tokią performatyvumo galimybę suteikia termovizinė danga.

Kita disertacijos kūrybinio projekto dalis – skulptūriški švarių abstrahuotų formų objektai, tik užuominomis referuojantys į žmogaus (moters) kūno formas, atskleidžiantys alternatyviųjų keramikos degimo būdų galimybes. Tam Alicja naudoja savo ir jos vyro pačių sukurto unikalaus dizaino dujines krosnis. Tačiau iš karto reikia pasakyti, kad šių monumentalių formų paviršiai greičiau panašūs į gamtos darinius – akmenis ar žemės grumstus, sutrūkinėję ar blizgantys vaivorykštės spalvomis lyg brangūs mineralai („Aurora. Forma su akcentu“, 2024), o vienas („Termoaktyvus kūnas III“, 2024), pašvietus į jį saulei, tampa visai ne juodas, nes taip pat padengtas termovizine danga. Juos norisi liesti, patirti šiurkštumą („Šiurkšti forma“, 2024), išporėjusią glazūrą ar lygumą. Autorė ir siūlo tai daryti.

Alicjos paroda paremta kūniškumo samprata, kuri tampriai siejasi su menininkės kūrinyje „Jasminka“ nagrinėjama tema – motinyste. Tarsi po visa lydančios krosnies liepsnos – po gimdymo – į pasaulį atvyksta kūdikis, jam reikia nuolatinio rankų švelnumo ir rūpesčio. Šis rūpesčio, lietimo, kūrinio ir kūdikio glostymas įvaizdinamas keramikos būdu, kai į veiksmą įtraukiamas žiūrovas. Plokštės paviršius vėsus, reikia pastangų ir kantrybės jį sušildyti. Žinoma, nepalyginamai mažiau, nei reikia užauginti vaikui.

Dmitrijaus Buławkos-Fankidejskio keramikos kūriniai eksponuojami galerijos „Akademija“ apatinėje salėje. Čia galima apžiūrėti kūrinį „Dvi pusės“, lyg sudėtingų konstrukcijų tiltą, nutįsusį per grindis. Menininkui rūpi greta išorės parodyti ir keramikos objekto vidų. Akcentas į vieną iš jų priklauso nuo eksponavimo pozicijos. Šį kartą darbas yra eksponuojamas ant grindų, todėl matyti išorės keteros, jų spalviniai efektai, išgauti copper matte technika. Projektas yra tęstinis, neturintis pradžios ir pabaigos, kasmet daugėjant atskirų „tilto“ segmentų. Darbas iš serijos „Koralai“ taip pat akcentuoja abstrakčios formos vidinę dalį, ją išryškinant akinančia mėlyna.

Mėlyna spalva dominuoja ir didžiausiame šios parodos kūrinyje „Sąmoninga mėlyna“. Autorius teigia, kad jį domina materijos savaiminio judėjimo sąvoka. Savaiminis judėjimas kviečia judėti kartu. Tačiau pasisukiojus ir pajudėjus aplink efektingas mėlynas formas norisi dar kartą užlipti į antrą aukštą, kur pasislėpęs po juoda termovizine danga miega kūdikis. Norisi į jį dar kartą pažiūrėti, paglosčius prisiminti tą emocijų antplūdį, ištinkantį pirmą kartą pamačius savo ką tik gimusį vaiką.

Parodos kuratorė – Rasa Justaitė-Gecevičienė

Parodos veikia iki liepos 22 d.

Galerija „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius)