Valanda + valanda + dvi valandos

Kaip manote, ar kuri nors iš veikiančių parodų yra verta, kad atsisakytumėte gilaus mėlyno dangaus aksomo, akinamai geltonų klevų, lyg geras fotografo atšvaitas atmušančių spalio mėnesio žemos saulės šviesą, pabrėžtą stipriai patamsintų šešėlių? Ar menas, tūnantis patalpose, pridususiose ekspozicijų salėse, vertas tokios aukos? Pabandžiau patikrinti.

Tapybos trienalė

XVIII Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė, pavadinta „Dirginti“, siūlo „tapybinį dirginimą laikmečio įtakoje“. Kai kurios šio renginio parodos (kviestinių svečių iš Ispanijos ir Prancūzijos Kauno „Meno parke“) jau baigėsi, kitos užsidarys netrukus, tačiau „Titanike“ esanti dalis dar veikia iki lapkričio 2 dienos. Čia eksponuojama Baltijos šalių šiuolaikinės tapybos kolekcija antrame aukšte ir 2023 m. Šiaurės ir Baltijos šalių jaunojo menininko premijos nominantų paroda.

Tapybos trienalės Lietuvoje turi ilgą istoriją, jos pradėtos rengti dar 1969 metais. Gatvėje sutiktas Mindaugas Skudutis priminė, kaip sovietmečiu šių parodų buvo laukiama, tai tapdavo proga susitikimams, pažintims, aptarimams, ką „praleido“ valdžios cenzūra, o kokie kūriniai nepateko, tuometinių Parodų rūmų (dabar ŠMC) kavinė ūždavo nuo švenčiančių dalyvių. Vėliau, jau nepriklausomybės laikais, 2007 m. Vido Poškaus iniciatyva organizuotas net „atmestųjų salonas“. Pavardės tų, kurie nepateko, šiandien gerai žinomos šiuolaikinio meno lauke: Jūratė Bagdonavičiūtė, Kęstutis Grigaliūnas, Algis Griškevičius, Eimutis Markūnas, Raimondas Martinėnas, Arūnė Tornau, Agnė Jonkutė, Andrius Zakarauskas ir kiti. Greta buvo eksponuojamos paraiškos su neperėjusių atrankos kūrinių idėjomis. Taigi, trienalės, kitos reprezentacinės parodos visuomet buvo šurmulio, o labai dažnai ir kritikos objektas. Net ŠMC rengtos parodos „Lietuvos dailė 2000–2010: dešimt metų“ leidinyje galima jausti tą kritikos šleifą. Paradoksalu, kad jame išsakyti teiginiai vis dar labai aktualūs ir tinkami kalbant apie dabartinę tapybos trienalę.

Tautvydas Bajarkevičius ten rašo: „Ko gero, šiuo aspektu į reprezentacinę parodą galima žvelgti dviem kryptimis. Pirma, ji siekia vienaip ar kitaip atspindėti meno lauko situaciją ir „įrašo“ į jo žemėlapį savąją interpretaciją. Antra, kaip tik dėl to ji ir yra „perskaitoma“ kaip simptomas, išvada ar pretekstas, raginantis apžvelgti ir giliau permąstyti bendrą padėtį, praeitį, perspektyvas. Tačiau šis „perskaitymas“ dažnai ir įvyksta įvertinant tai, ko parodoje nėra, arba svarstant įvairiausias prielaidas ar sąlygas, iš kurių radosi paroda ir jos turinys. Šiuo atveju „stoka“ tik iš pirmo žvilgsnio yra negatyvus bruožas. Atvirkščiai, jis pakankamai produktyvus, kadangi pats parodos atsiradimo faktas dažnai suveikia kaip impulsas plataus pobūdžio refleksijai, dažnai gerokai pranokstančiai parodos pirmines intencijas.“

Taigi, pradėsiu nuo tos stokos. Visų pirma ši trienalė, taip pat ir Pabaltijo šalių ekspozicija, yra ne atviru šaukimu ir atranka suformuota ekspozicija – joje rodomi pagrindinės kuratorės Medos Norbutaitės ir kuratorių Henriko Bjørno Anderseno, Krzysztofo Stanisławskio, Arvydo Žalpio, Augustino Fructuoso, Elisabeth Krotoff, Andros Orn ir Evelinos Januškaitės pakviesti autoriai. „Titaniko“ ekspozicijai surinkti tikrai ryškūs žinomi Estijos, Latvijos ir Lietuvos menininkai, kai kurie savo šalims atstovavo Venecijos bienalėse, tad darbų verte abejoti nėra prasmės, jie tiesiog gali patikti, jaudinti ar palikti abejingus, atitikti parodos koncepciją arba ne. Tačiau tiek skaitant parodą pristatantį tekstą, tiek žvelgiant į parodą kaip kuratorinį naratyvą kyla klausimas, kokia vis dėlto toji šios tapybos trienalės koncepcija.

Renginį pristatančiame tekste pabrėžiamas dėmesys šiandienos gyvenimo skauduliams ir jų refleksijai menininkų kūryboje. Taip pat sakoma, kad daug „dėmesio skiriama naujausioms ir novatoriškoms tapybos tendencijoms, siekiama perteikti ir konceptualizuoti šiuolaikinio meno esmę, parodyti tapybos medijos meninių refleksijų įvairovę ir kismą“. Trienalė siekia kelti klausimą, „ar tapyba, kaip medija, gali atlikti pagrindinę meno misiją – skatinti kritinį mąstymą, šviesti ir edukuoti“. Tai tiek tų koncepciją apibrėžiančių sakinių ir tėra. Atmetus teiginį apie pagrindinę meno misiją, kuri tikrai nėra tokia paprasta kaip kritinio mąstymo skatinimas, švietimas ir edukavimas, – dėl jos filosofai kuria įvairias teorijas, o švietimu ir edukacija užsiima ne tiek pats menas, kiek įvairūs jį lydintys reiškiniai bei struktūros. Taip pat vertėtų paminėti, kad uždavinys „perteikti ir konceptualizuoti šiuolaikinio meno esmę“ greičiausiai yra didelis net meno filosofui, o čia tą esmę pretenduoja perteikti tapybos paroda... Tai greičiau panašu į bendras frazes, parašytas net nesusimąstant, ką jos reiškia. Kur kas rimčiau atrodo noras tyrinėti, kaip gyvenimo skaudulius menininkai reflektuoja savo kūryboje. Tačiau vėlgi, rodomi kūriniai tikrai nebūtinai atrinkti pagal šį kriterijų, o ir pavadinimas „Dirginti“ lieka paaiškintas tik viena gana neaiškia fraze: „Tapybinis dirginimas laikmečio įtakoje“. Žodžiu, pirmas dalykas, ko pritrūko trienalėje, – aiškios koncepcinės linijos.

Prie minuso, matyt, reikėtų pridėti pliusų: 2024 m. trienalė turėjo visai nedidelį biudžetą, todėl tiek tarptautinių solidžių vardų, tiek surengtų skirtingose erdvės parodų gausa verčia pareikšti pagarbą organizatoriams. Antras priekaištas slypi pačioje Pabaltijo šalių kuratorinės parodos struktūroje: vis dėlto atviras šaukimas siūlyti kūrinius būtų suteikęs galimybę kuratoriams atrasti ir jiems nežinomų kūrinių, kurie per trejus pastaruosius metus atsirado menininkų dirbtuvėse, tai būtų leidę geriau atskleisti „tapybos medijos meninių refleksijų įvairovę bei kismą“.

Čia norėčiau pabrėžti ir mano išsakytos kritikos tradiciškumą – ji remiasi per dešimtmečius nusistovėjusia praktika kritikuoti reprezentacines parodas. Tad išvada, kurią daryčiau, yra palanki parodai – dėl jos tikrai verta iškirpti valandėlę iš nuostabiai saulėtos dienos ir paskirti trienalei „Titanike“, tuo labiau kad pirmame aukšte esanti 2023 m. Šiaurės ir Baltijos šalių jaunojo menininko premijos nominantų paroda taip pat įdomi, verta Jūsų laiko.

Laiškai Liūtės

„Drifts“ galerija nuolat siūlo įdomias parodas, bet pastarąją „Laiškai Liūtės“ norėčiau ypač pažymėti – ji skirta Klementinai Potockytei-Tiškevičienei (1856–1921), dar vienai moteriai, kurios vardas nepelnytai atsidūrė istorijos šešėlyje, moteriai, pastačiusiai vadinamuosius Vrublevskių rūmus. Jei kalbėtume apie įvietintas parodas, tai ši būtų vienas gerųjų pavyzdžių – „Drifts“ įsikūrusi greta Vrublevskių rūmų, tad žvilgsnis į šią ne taip dažnai minimą Vilniaus vietą atrodo savalaikis ir svarbus. Paroda paremta dr. Aistės Bimbirytės-Mackevičienės atliktais Klementinos asmenybės ir gyvenimo tyrimais, istoriniais šaltiniais, žiniomis apie XIX–XX a. Vilniaus miesto paveikslą, laisvalaikio kultūrą ir moters vaidmenį to meto visuomenėje. Konsultacijas taip pat teikė dr. Juozapas Paškauskas. Iš šių tyrimų į parodos pavadinimą ir atkeliavo žodis „liūtė“ – grafienė vadinta „Vilniaus liūte“. „Liūtės“ sąvoka tuo metu buvo gana nusistovėjusi, ja apibūdindavo moterį, savo pramogas pridengiančią emancipacija.

Klementinos biografijoje netrūksta efektingų detalių, dalį jų ir atskleidžia paroda, tačiau dėl kuratorės Monikos Lipšic sumanumo fokusuojamasi į šiuolaikinio meno kūrinius. Tiltu tarp Klementinos ir dabartinių menininkių kūrybos, eksponuojamos parodoje, tapo Elvyra Kairiūkštytė, kurios piešiniai šiuo metu rodomi ir lietuvių menininkų parodoje Paryžiuje, Pompidou centre. „Laiškų Liūtės“ pasakojimą kuria gerai žinomos šiuolaikinės menininkės Ieva Rojūtė ir Eglė Pilkauskaitė, taip pat Ieva Rižė, Monika Jagunskytė, Barbora Šulniūtė, o atidarymo vakarą performansą atliko Samuelis Barbier-Fiscat.

Žvelgdama į gana nedideles sales, kuriose galima rasti istorinių faktų, intrigos, gal net šmeižto, jautrių asmeninių pasakojimų ir net specialią parodai skirtą scenografiją, pažadu, kad lankydami šią parodą beveik nepaaukosite jai jokio saulėto rudens gabaliuko – užsukus į galeriją matyti durys, iš ekspozicijos vedančios tiesiai į neseniai sutvarkytą Vrublevskių bibliotekos kiemelį, prikritusį akinamai geltonų lapų.

Interaktyvi išplėstinės realybės paroda Radvilų rūmuose

Spalio 17–27 d. LNDM Radvilų rūmų dailės muziejuje vyksta vienas iš „Nepatogaus kino“ festivalio renginių – interaktyvi išplėstinės realybės paroda „NK–INTERACTIVE“. Joje pristatomi devyni kūriniai: virtualios realybės filmai, videoinstaliacijos ir net žaidimai. Šią naujausią mediją naudoja tiek menininkai, tiek kompiuterinių žaidimų kūrimo kompanijos, tad kartais sunku nubrėžti liniją, kur baigiasi menas ir prasideda tiesiog pramoga. Gal todėl smagu, kad rengėjai šios ribos neieško, pristatydami tiek daugybės žmonių (ir, matyt, nemažų biudžetų) kurtus filmus, tiek keleto jaunų menininkų savarankiškus kūrinius ar įvairias patirtis siūlančius projektus. Tiesa, norint patirti šiuos naujosios medijos darbus reikia ne tik iš saulėtos gatvės nusileisti į Radvilų rūmų rūsį, bet ir paaukoti daugiau nei valandą – vien „Emperor“ („Imperatorius“, Prancūzija) trunka 35 min. Tačiau jį pažiūrėti (ar patirti) tikrai verta.

„Emperor“, pristatytas daugelyje svarbiausių kino festivalių, tam tikra prasme leidžia mums peržengti savo asmeninės patirties rėmus ir trumpam pasijusti sergančio žmogaus kūne. Dėl afazijos ligos nebegalinčio kalbėti tėvo ir bandančios su juo komunikuoti dukters santykiai perteikiami nuostabia monochromine animacija su interaktyviais intarpais. Žodžių junginys „interaktyvios patirtys“ tikrai neperteikia to jausmo, kurį sužadina filmo situacija, kai turi parašyti raides, tačiau tai daryti labai sunku, lyg iš tiesų nevaldytum rankos. Kad ir kam priskirtum šį kūrinį – kinui, animacijai ar menui, subtilus piešinys ir poetiškas skaudžios žmogaus negalės perteikimas verčia žavėtis kūrėjų komanda (režisieriai Marion Burger ir Ilanas Cohenas, prodiuserė Oriane Hurard).

Virtualios realybės medija iš tiesų labai tinkama unikalioms asmeninėms patirtims perduoti, gal todėl ją naudojantys kūrėjai masiškai nėrė į ligų ir jomis sergančio asmens būsenų / jausmų tyrimą. Su lėtine liga susijęs ir kitas kūrinys „Turbulence: Jamais Vu“ („Turbulencija: niekada nematyta“), kurio autorius Benas Josephas Andrewsas žiūrovui / dalyviui siūlo pabūti savo kūne. Jis serga vestibuline migrena, veikiančia jo judesių ir pusiausvyros suvokimą, – per migrenos priepuolį prarandamas orientacijos, pusiausvyros bei erdvės suvokimo jausmas.

Deja, galimybės patirti pogimdyminę depresiją man nepavyko sulaukti – prie šio kūrinio nuolat buvo eilutė norinčiųjų pažvelgti į pasaulį šios negandos kamuojamos moters akimis („I Took A Lethal Dose of Herbs“ – „Išgėriau mirtiną dozę žolelių“, režisierė Yvette Granata, prodiuseriai Yvette Granata, Knox White).

Lietuviai Mantė Elelueta ir Danielius Šermukšnis pasirinko kitokią prieigą – jų matymas šikšnosparniškas, kai vaizdai ekrane (ar akyse) atsiranda nuo garso, t.y. nuo žiūrovo riksmo. Smagu, nors kiek nedrąsu, klykti ar riaumoti žiūrovų pilnoje erdvėje.

Žinoma, visada yra ir tokių kūrinių, kurių net neverta prisiminti, tačiau paroda siūlo ne tik naujosios medijos magiją, bet ir gilų turinį. O pavargusiems ar vengiantiems skaudžių išgyvenimų yra ir rožinis pasiūlymas – galima pasprogdinti virtualius rausvus muilo burbulus. Tiesiog dėl smagumo. Neabejoju, kad nemaža dalis vaikų ar net suaugusiųjų dėl šio neįpareigojančio laiko praleidimo iš saulėto rudens lįs į rūsio tamsą, į virtualią realybę. Nors, kaip jau minėjau, norinčiųjų ne rožinių muilo burbulų, o patirti pogimdyminę depresiją buvo dar daugiau.

———————-

Išvada: norint apžiūrėti šias tris parodas, Jums prireiks mažiausiai pusdienio, kurį gal ir gaila aukoti, bet štai dangų pamažu traukia debesys, žada gerokai šaltesnius orus, kurių gabalą atrėžti menui gal bus ne taip skaudu. Ar reikia priminti, kad menas ir galerijos šildo ne tik kūną?

XVIII Tarptautinė Vilniaus tapybos trienalė veikia iki lapkričio 2 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

Paroda „Laiškai Liūtės“ veikia iki spalio 31 d.

Galerija „Drifts“ (T. Vrublevskio g. 6-2, Vilnius)

Paroda „NK–INTERACTIVE“ veikia iki spalio 27 d.

Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius)

Projektą „Vilniaus parodų apžvalgos“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė