Vieną rūku persmelktą vasario šeštadienį parašyta recenzija

Gal Jūs, mielieji, žinote, kaip elgtis, jei netikėtai tampi mūza? Nesvarbu, kad gretoje kitų mūzų, bet tokį titulą suteikė Vidas Poškus per parodos „Karalius – nuogas“ atidarymą. Turėčiau paaiškinti: šį garbingą vardą gavau dėl prieš porą metų susapnuoto sapno su tuomet dar neegzistuojančiu Vido paveikslu – didžiulėje drobėje buvo nutapyta gerai žinoma Hanso Christiano Anderseno pasaka „Nauji karaliaus drabužiai“. Kartkartėmis mane aplanko sapnai su nematytais meno kūriniais ir paprastai tai būna galingi, įspūdingi, stiprūs mano draugų ar net kolegų, su kuriais nebendrauju, darbai. Pabudusi stengiuosi užrašyti įspūdį ir nusiųsti autoriui, kol dar neužmiršau, nes vėliau nutinka taip, kaip su „Nuogu karaliumi“: dabar, praėjus porai metų, nebeprisimenu jokio vaizdo, kaip atrodė toji tapyba. Sapnas tapo nedidele Vidui išsiųsta žinute, kurią irgi užmiršau, nes kas gi laiko galvoje visus išsiųstus elektroninius laiškus... Taigi, dabar nuogas karalius yra absoliučiai Vido Poškaus kūrinys iš sausio 31 d. VVJ meno galerijoje atidarytos parodos, o mano sapnas įgavo kūną, jis buvo nutapytas jau čia, nors kiek sapniškoje, bet sutartinai realybe vadinamoje erdvėje. Taip tapau mūza ir todėl dabar, rūku apvyniotą vasario šeštadienio vakarą, sėdžiu namie dirbdama sunkų mūzos darbą – rašau apie Vido Poškaus parodą.

Kas yra matęs ankstesnius jo darbus, žino, kokį kasdienių pastebėjimų, archyvinių žinių, jausmų, perskaitytų ir paties sukurtų tekstų, baugumo, kūniškumo, švelnios kritikos ir jaukios ironijos sūkurį sugeba sukurti Vidas Poškus. Jo dorėninės kolonos, pažinčių svetainių merginos ir Vladislovas Vaza Merkyje įsuka, įtraukia, neleisdami išsprūsti iš duslių pritemdytų Dzūkijos pievų ar banalių Gedimino prospekto kirpyklų. Banaliai kirpyklos, kavinės, parduotuvės ar net pati Gedimino pilis atrodo tik tol, kol jų Vidas nenupiešia, nes jis lyg puikus vertėjas išverčia viską į  E.T.A. Hofmano „Spragtuko ir pelių karaliaus“ kalbą. Vladislovo Vazos žmona Cecilija Renata Habsburgaitė tampa panaši į Marijos Gimbutienės tyrinėtas senąsias deives, nuolatiniai kavinių lankytojai, žaidžiantys šachmatais, net dvi žiedmusės iš karto atgyja, mėtosi šmaikščiomis pastabomis, ginčijasi su žiūrovais ir jų kūrėju, kai kas net spjaudosi ugnimi, žodžiu, viskas pinasi, nesijaudinant, kad ant suplyšusio popieriaus atsiradęs piešinėlis gretinasi prie istorines scenas vaizduojančių drobių. Arba drobelių.

Nors minėjau, kad aukoju šeštadienio vakarą sunkiam straipsnio gaminimo darbui, iš tiesų apie Vido kūrinius rašyti lengva – sapniškas, kartais baugus, kartais linksmas jo pasaulis prikimštas siužetų, kurie net numirėliui sužadintų fantaziją, tad tereikia pridėti kelis dailesnius ar įmantresnius žodelius, ir gali krauti vieną ant kito sakinius, užpildydamas jais nors ir dešimtį lapų. Tačiau šį kartą jaučiuosi patekusi į keblią situaciją, nes būti mūza man naujiena ir dar nesusipažinau su savo pareigybinėmis instrukcijomis, tad visai nenutuokiu, ką turėčiau sakyti apie savo gerbiamą autorių, o ko daryti neetiška. Spėju, kad šis titulas neįpareigoja aklai mėgti visos menininko kūrybos, tarkim, greičiausiai visai leistina žavėtis tik piešiniais „iš natūros“, kuriuos Vidas brūkšteli (!) stabtelėjęs gatvėje (žmonės gerokai prasčiau reaguoja į juos fotografuojantį asmenį nei į piešiantį). Jie atskleidžia neišmoktus piešėjo gabumus („Moteris iš Žemutinės pilies“). Arba galima domėtis tik „grupiniais portretais“ („Grupinis portretas“, „Sugrįžimas į Užupį“, „Geltona kortelė ir baltas debesėlis“), kur sustatytų lyg tradicinei fotografijai asmenų veidukai labai jau vienodi, supanašėję ir tapę beasmene minia, todėl šie paveikslai turi ir socialinės kritikos atspalvį. Arba galiu išsirinkti „istorines pasakas“, tokias kaip „Argonautai ir Kiklopas“, „Semenavičiaus pabūklas“, „Aeronautika. III amžiaus vidurys“. Hm, bet turbūt tuomet turėčiau skatinti autorių tobulinti būtent šią konkrečią liniją, o skatinti reiškia sunkiai dirbti. Ne, manau, kad esu kitokios rūšies mūza ir, prisipažinsiu Jums, dirbti visai nenoriu. Iš tiesų man (o, matyt, ne tik man) labai patinka pasinerti į Vido vaizdinius-tekstinius pasakojimus lyg į svetimą sapną, ir būtent todėl, kad dirbti čia nereikia.

Tiesa, sakoma, kad yra technikos, kaip išmokti valdyti sapnus, suvokiant, kad sapnuoji, ir veikti juose sąmoningai, tačiau mane žavi būtent netikėtumai, stebuklai, net jei jie baisūs, kas būna labai retai, nes košmaro kritinėje situacijoje visuomet gali tiesiog nuskristi. Dažnai laukiu sapnų, kaip laukiame naujo serialo, taip galima laukti ir Vido Poškaus parodų. Manau, man labai pasisekė, kad būdama mūza neprivalau rūšiuoti, dalinti, skaidyti į aiškias binarines opozicijas temų ar atlikimo būdų, ką reikėtų daryti, jei būčiau meno kritikė. Pats Vidas tas opozicijas mato, tačiau žvelgia į jas lygiai kaip ir į kitas legendas, tik šį kartą dėstytas Alfonso Andriuškevičiaus. Jei man tektų dalinti, vargu ar sugebėčiau – šis menininkas geba sukniedyti nejungiamus dalykus kažkokiomis nematomomis mentalinėmis geležėlėmis. O kartais ir visai matomomis, todėl dar įdomiau jas atrasti.

Kadangi savo gerbiamo autorius kritikuoti greičiausiai neturiu teisės, dar norėčiau priminti padriskusius ir nuplėšytus kai kurių piešinių kampukus arba pasiglamžiusią pagrindinio paveikslo – nuogo karaliaus – drobę. Visa tai kaip tik gimininga netvarkingoms sapnų „siūlėms“, kur susiduria kelios siužetinės, vaizdinės linijos ir gana grubus montažas kaip tik sustiprina sapniškumo atmosferą. Taip jau visai paryčiais, laikydama rankoje ką tik sudaužytą naują savo „Iphone’ą“, negaliu suprasti, kodėl jo stiklo skilimo linijos virsta gyvai judančiomis smėlio bangelėmis ir srovėmis teka man per ranką, kol galiausiai netikėtas oro gūsis likučius nupučia tolyn gatve.

Ne, staiga mane pažadina visai ne Vido Poškaus nutapytas „Rytinio prikėlimo ritualas“, nors vieną kartą išbandyti būtų smagu – jis panašus į prabangios operos mizansceną, kur daug raudono aksomo, aukso, moterys ilgomis baltomis suknelėmis (viena su gyvūno kauke), milžiniškas kriaukles vaizduojančios dekoracijos, antraplanių aktorių būrys ir vietoj balionų ant virvelių kylančios galvos. Regis, girdi didingą simfoninio orkestro gaudesį ir klaikiai cypiantį primadonos balsą, nes kas gi daugiau gali prižadinti iš miego? „Tai klaikiu falcetu girgžda besitraukianti žiema“, – sakau jau pabusdama. Kad nepamirščiau, ką sapnavau. Kad nepamirščiau kokių nors būsimų kūrinių. Nes būti mūza labai malonu. Nesvarbu, kad greta kitų, tokių kaip Algis Skačkauskas. Akivaizdu, kad šis darbelis yra net labai terminuotas (tuoj teks rašyti tekstą apie kito autoriaus kūrinius, o menininkai irgi linkę ieškoti įkvėpimo ne vien senuose sapnuose), vis dėlto dar trumpam pasismaginsiu, stebėdama, kaip Vido Poškaus paveiksluose didingai į tolumą žvelgia vienas paskutinių išlikusių Dzūkijos autochtonų, nuogas liokajus, kaip kiekvieną dieną eina pasivaikščioti (su tokiais pat nematomais drabužiais pasivaikščioti eina pažas su peiliu) jaunasis karaliūnas, karalienė skalbia, viena moteris galvoja apie kitas, o tos – tik apie save ir miškas prie Pirčiupių slepia net septynis baravykus.

Paroda veikia iki vasario 25 d.

VVJ meno galerija (Vilniaus g. 39, Vilnius)