Dano Aleksos paroda „Peizažas 8 km/h greičiu“ galerijoje „(AV17)“
Lietuvos meno lauke mes visi susiję nematomomis šaknimis, šakomis ar laistymo sistemomis, kai vienas kitam padedame įkūnyti sumanymus, kalbamės apie idėjas, bandydami susirinkti kritiką dar prieš atidarant parodą ir pataisyti trūkumus, vieni kitus pažįstame artimiau ar bent jau sveikinamės, todėl šioje bendruomenėje meno kritika turi savo specifiką. Nemanau, kad verta gaminti nuasmenintus tekstus, tarsi matyčiau kūrinius iš tolimos viršukalnės, o išvykti porai metų ir grįžus viską pamatyti naujomis akimis kol kas sudėtinga. Tad šį kartą planuoju be sąžinės graužimo aukoti objektyvumą ir pabūti tiesiog pasakojimo dalyve. Pavyzdžiui, remtis faktu, kad Danas Aleksa dažnai tiek viešojoje erdvėje, tiek privačiuose pokalbiuose save vadina skulptoriumi (kūrinys „Skulptoriaus kūnas“). Taip pats menininkas formuoja priešpriešą tarp šio mentalinio priklausymo vienai reikšmingiausių klasikinės dailės (ne meno) šakų ir to, ką galime pamatyti tiek neseniai atidarytoje parodoje „Peizažas 8 km/h greičiu“ galerijoje „(AV17)“, tiek kitose jo parodose.
Žodis „skulptorius“ tarsi siūlo pirmiausia žvelgti į plastinę raišką, tačiau nesunku pastebėti, kad Daną Aleksą menkai domina tūriai, įtampos tarp skirtingų medžiagų, jis netgi nesiekia išgauti netikėtų formų ar įkūnyti jas medžiagoje. Pagrindinis šio „skulptoriaus“ fokusas jau daug metų nukreiptas į visai ne skulptūros objektą – grafiškas linijas. Kartais kyla įtarimas, kad net jo pasirinktos idėjos yra inspiruotos įvairių kasdienybėje sutinkamų grafinių struktūrų: vamzdynų, vedančių nuo vienos meno galerijos prie kitos, miesto erdvėse ne taip seniai atsiradusių metalinių treniruoklių vamzdžių linijų, troleibusų, o šiuo atveju – kelionių ir bėgimo – maršrutų. Net žiūrint į parodą anonsuojančią fotografiją – „Nike“ sportbačių padą – galima pamatyti jį dalijančių linijų tinklą. Daugeliui turbūt ne paslaptis, kad Danas Aleksa yra metalo suvirinimo meistras, kuo jis nuolat naudojasi savo kūryboje, medžiagoje įkūnydamas būtent linijas. Net kalbant apie performansus, kurie tarsi skirti kūno raiškai, juose taip dažnai atsiranda kūną ribojančių grafinių struktūrų. Buomas, kuriuo vaikšto menininkas („Pusiausvyra“), yra taip pat linija, kaip ir upė, kurią įveikia plaukdamas („Iracionalus veiksmas“), o iš skulptoriaus judesių sudarytas šokis („Skulptoriaus kūnas“) apskritai apribotas įvairių metalinių strypų.
Kita vertus, Dano Aleksos kūrybos viduje plaka performatyvaus veiksmo širdis, varinėjanti kraują po linijines struktūras. Čia taip pat itin svarbūs tampa autoriaus asmeniniai veiksmai, autobiografinės patirtys, kurios veikia žiūrovo vaizduotę, jausmus, virsdamos bendražmogiškomis. Šis dualizmas tarp schematizuoto grafinio pasaulio ir numanomo ar deklaruojamo kūniškumo iš tiesų veikia, šioje parodoje mes prabėgame su menininku nepažįstamo miesto gatvėmis, jausdami rūką ir ankstyvo ryto gaivą, patirdami kažką nuostabaus.
Dar viena Dano Aleksos medžiaga, su kuria jis nuolat dirba, – „Autocad“ programa sukurti brėžiniai ir jų animacija. Žinoma, jie linijiniai. Galėčiau sakyti, kad šis menininkas širdyje yra grafikas. Tačiau neapsigaukite, ne viskas taip paprasta. Linijos, kurias brėžia, suvirina ar nubėga menininkas, yra apribotos dviejų taškų, tad iš tiesų tai atkarpos erdvėje, laike, o kartais nebūtajame laike – taip brėžiami neįgyvendintų kelionių maršrutai. Galima matyti, kaip menininkas nenuėjo miesto gatvėmis tam tikro kiekio kilometrų. Šioje parodoje pristatoma viena tokia dėl pandemijos neįvykusi kelionė į Kanadą, Jelounaifo miestą. Tiesa, eksponuojamas video nėra vien linijinis, kaip parodoje „Manilla is calling your name“ viešbučio kambarys. Čia žiūrovą pasitinka Dano Aleksos nepamatyto sniego jausmas ir šiaurės pašvaistė, sukurti kompiuterine „3ds Max“ programa. Nenukeliauti į tolimas šalis ir tyrinėti neįvykusių kelionių žemėlapius mus taip skaudžiai išmokė pandemija, kad šias patirtis pamiršime negreit, todėl ši paroda veikia jausmus, o jų kontrastas su stipriai schematizuotu atlikimu yra išties puiki strategija.
Žiūrėdami į dirbtinį sniegą, šnekame apie neįvykusias keliones (kiti neįvykę dalykai, matyt, menininką domina mažiau, bent jau tie, kurie nėra atkarpos nuo taško A iki taško B). Linijinėmis struktūromis tampa Jelounaifo oro uostas, automobiliai, net meškos, ką jau kalbėti apie jų kailį. Dano Aleksos meškos kailis sudarytas iš 270 000 linijų. Lokio kailyje yra 200 000 šerių, galvoje su kaklo sritimi ir ausimis – iki 100 000. Kaip sako autorius: „Buvo rimtas užsiėmimas tinkamai tą kailį virtualiomis šukomis sušukuoti, mešką pele glosčiau kelias dienas.“
Ši projekcija užima visą galerijos patalpą, kurioje tyliai tūno nekūrenamas židinys ir girdisi žingsnių sniege garsas. Menininkas patikslina: „Garsai: bėgimas iki galerijos – mano. Žingsniai sniege – mano, vieta – Rokantiškės žiemą. Miesto ūžesys, šiaurės pašvaistės garsinis fonas įrašytas Rokantiškių miške žiemą. Automobilio ūžesys filme – sūnus Motiejus vairavo po Vilnių, o aš į visus automobilio kampus kaišiojau mikrofoną, ieškodamas tobulai tinkančio triukšmo.“
Žinoma, aš gerokai sudėtingesnę parodos idėją supaprastinau, paversdama savo linijų konstruktu, tačiau tas visko pajungimas vienai idėjai toks viliojantis! Menininkas taip pat leidžiasi vedamas vaizduotės ir net parodinius kūrinių pjedestalus išlanksto iš metalo vamzdelių, paversdamas juos linija. Šie vingiuoja jau antroje galerijos „(AV17)“ patalpoje, kuri pagal autoriaus sumanymą paskirta tikroms kelionėms, o tiksliau – bėgiojimui. Mes šnekučiuojamės apie bėgimą svetimų miestų gatvėmis, apie sportbačius ar basutes, kuriais išmatavome įvairių tolimų šalių takus. Ne veltui parodoje žiūrovą pasitinka senoviški mediniai antbačiai, skirti bristi per sniegą, su miesto gatvių tinklu viduje, lazeriu išpjautu iš faneros. Šnekučiuojamės apie kasdienybės rutiną, kartojamus kiek banalius veiksmus. Abu kambarius jungia tas performatyvus numanomas judėjimas – ėjimas sniegu, važiavimas automobiliu, virš galvos praskrendantis lėktuvas. Peizažai įvairiais greičiais. Dėžutės nuo „Nike“ sportbačių švyti tamsoje bėgimo maršrutų plokštelėmis, o ten, kur autorius bėgdamas sutiko demonstraciją, mirkčioja raudona šviesa. Kiek kliūva tik įcementuoti autoriaus drabužiai, ne vietoje sustingdydami judesį. Man rodos, jų visai nevertėjo įleisti į parodą. Juoda „Nike“ sportbačių padų guma giminiuojasi su patalpos centre ištiestu juodos gumos stačiakampiu. „Guma man primena bėgimo takelį, – komentuoja Danas Aleksa. – Gumos stačiakampio kraštinių proporcija atitinka televizoriaus proporcijas. Pagal tai nusprendžiau, kiek reikia nusipirkti gumos.“
„Bėgimo takelis irgi yra juodas judantis brūkšnys“, – pagalvoju.
Be abejo, menininkas yra padaręs ir visai kito tipo kūrinių, tokių kaip „Titanikas“, eksponuotas „Titaniko“ parodų salėje, kurie transformuoja erdvę, demonstruoja tonas metalo, milžiniškus jo tūrius. Kažką panašaus monumentalumu ir gabaritais Danas Aleksa tikisi pastatyti mugei „ArtVilnius“. Menininkas pasakoja apie šiam projektui skirtas lentas, kurių gavo nuo griaunamo medinio Žvėryno namuko.
„Lentos yra brūkšniai“, – pagalvoju. Kuriuos sujungia nematomos meno lauko linijos. Kaip mus su parodomis. Ir su Jumis, skaitančiais šį tekstą.
Paroda veikia iki birželio 13 d.
Galerija „(AV17)“ (Totorių g. 5, Vilnius)