Pagal užsienio žiniasklaidą
Kovo 18 d. Prahoje mirė kino režisierius, vienas čekų Naujosios bangos kūrėjų Janas Němecas. Jam buvo 79 metai. Debiutinis pilno metražo Němeco filmas „Nakties deimantai“ (1964) pasakojo apie du jaunus žydus, pabėgusius iš konclagerin važiuojančio traukinio. Jau šiame filme, apdovanotame Manheimo kino festivalio prizu, Němecas atsisakė tradicinio pasakojimo. Vėliau jis ne kartą eksperimentavo su kino pasakojimo galimybėmis, filmuose dažnai pasitelkdavo alegoriją, satyrą, poetinio ir siurrealistinio kino elementus. Němecas savo stilių vadino „sapnų realizmu“. 1965 m. kartu su Jiři Menzeliu, Vera Chytilova ir Jaromiru Jirešu Němecas ekranizavo Bohumilo Hrabalo noveles – filmas „Perlai dugne“ tapo naujojo čekų kino manifestu ir iki šiol lieka viena 7-ojo dešimtmečio autorinio kino viršūnių. Provokuojanti Němeco „Ataskaita apie vakarėlį ir jo svečius“ (1966) tapo karčia totalitarinės sistemos ir kartu žmonių elgesio joje satyra. Filmas įsiutino tuometinius valdančiuosius. 1968 m., kai sovietų tankai nuslopino „Prahos pavasarį“, Němecui pavyko slapta nufilmuotą medžiagą išvežti į Vakarus. Ją režisierius panaudojo filme „Oratorija Prahai“ (1968). Netrukus Němecas pateko valdžios nemalonėn, jam buvo uždrausta kurti filmus. 1974 m. režisierius emigravo, jis dirbo Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Britanijoje ir JAV. 1989 m. jis grįžo į Čekiją, kūrė filmus ir dėstė Prahos kino mokykloje (FAMU). Prieš mirtį Němecas filmavo autobiografinę komediją „Vilkas iš Karališkųjų vynuogynų gatvės“. Pernai rudenį „Scanorama“ Vilniuje parodė trijų režisieriaus filmų retrospektyvą, pavadintą „Janas Němecas iš arčiau“.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Ukrainos valstybinė kino agentūra patvirtino sąrašą projektų, kurie gaus valstybės palaikymą 2016–2017 metais. Konkursui buvo pateikti 74 vaidybinių, dokumentinių ir animacinių filmų projektai. Iš dalies valstybė finansuos ne vieną pilno metražo filmą. Įdomu, kad pilnametražiai vaidybiniai filmai suskirstyti į kelias kategorijas – filmai plačiajai žiūrovų auditorijai, autoriniai filmai, filmai vaikams, debiutiniai vaidybiniai filmai, teminiai vaidybiniai filmai (apie ukrainiečius Antrajame pasauliniame kare ir antiteroristinėse operacijose). Į pastarąją grupę pateko Sergejaus Loznicos filmas „Donbasas“ bei Šarūno Barto filmas „Kitas“ („Inyj“).
23,5 milijono grivnų paremtas Olesio Jančiuko „Slaptas Simono Petliūros dienoraštis“ („Tajemny ščiodenik Simona Petliuri“), pasakojantis apie vieną prieštaringiausių XX a. Ukrainos veikėjų. „Slaptas Simono Petliūros dienoraštis“ bus skiriamas plačiai žiūrovų auditorijai. Tarp dokumentinių filmų paramą gavo ir garsaus rusų dokumentininko Vitalijaus Manskio filmas „Savi“ („Ridni“). Manskis yra kilęs iš Lvovo, neseniai jis emigravo į Latviją. Naujausią Manskio filmą apie Šiaurės Korėją netrukus rodys „Kino pavasaris“.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Šių metų vasario 23 dieną, eidamas 79-uosius metus, po ilgos ir sunkios ligos mirė Lietuvos animacinių filmų kūrėjas Antanas Janauskas. Jis gimė 1937 m. birželio 20 d. Preidžiuose, Panevėžio rajone. 1965 m. baigė Telšių taikomosios dailės technikumą.
Dirbti Lietuvos kino studijoje Janauskas pradėjo 1965 metais. Nuo 7-ojo dešimtmečio Janauskas kūrė animacinius filmus, buvo aktyvus Lietuvos kino mėgėjų draugijos narys. Jo filmai pelnė ne vieną apdovanojimą mėgėjiško kino festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1991 metais A. Janauskas įsteigė savo studiją „A. Janausko animacinių filmų studija AJ“. Joje sukurti filmai – „Kėdė“ (1996 ), „Sekantis!“ (1996 ), „Užsisek saugos diržą!“ (1996 ), „Ovacijos“ (1998 ), „Perėja“ (1998 ), „Telegastrovizija“ (2000), „Trumpas sujungimas“ (2003) – buvo rodomi ir pelnė prizus daugelyje tarptautinių kino festivalių. Menininko kūryba išsiskyrė originalia animacijos technika.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Vasario pabaigoje lenkų televizija TVP2 parodė pernai „Oskaru“ apdovanotą Paweło Pawlikowskio filmą „Ida“. Prieš filmo rodymą publicistinės laidos dalyviai (beje, visi radikalių dešiniųjų pažiūrų) įrodinėjo, kad filmas atspindi „žydišką požiūrį“. Prie filmo taip pat buvo prilipdytas specialus istorinis komentaras. Prieš tokią filmo interpretaciją atvirame laiške Lenkijos televizijos vadovui Jacekui Kurskiui protestavo Lenkų režisierių gildija. Tarp pasirašiusių laišką – Andrzejus Wajda, Agnieszka Holland, Filipas Bajonas, Robertas Glińskis, Borysas Lankoszas, Wojciechas Smarzowskis, Małgorzata Szumowska, pats filmo autorius ir kiti garsūs lenkų kino kūrėjai, manantys, kad „Ida“ televizijoje buvo pristatyta šališkai ir neteisingai. Laiško autoriai pasisakė prieš manipuliavimą. Kurskis atsakė į laišką, tvirtindamas, kad viešasis transliuotojas turi pareigą pristatyti „istorinės tiesos kontekstą“ ir pakvietė Režisierių gildijos narius susitikti. Netrukus po režisierių savo protestą Kurskiui ir TVP2 direktoriui Maciejui Chmieliui išsiuntė 92 kino kritikai, kino žurnalistai ir kinotyrininkai. Trečiadienį oficialų pareiškimą išplatino ir Europos kino akademija. Jame rašoma, kad Akademijos vadovybė „gina teisę atvirai diskutuoti apie filmus, tačiau jai nepriimtinas manipuliavimas tokiomis diskusijomis, kai prieš filmą pristatoma tik vienos pusės nuomonė“. Šališką „Idos“ įžangą pristatė ir amerikiečių savaitraštis „Variety“, cituodamas laidoje dalyvavusių Maciejaus Świrskio ir Krzysztofo Kłopotowskio pasisakymus, esą „be tautos sutikimo negalima tarpininkaujant filmui žadinti katarsio“ ir kad „Ida“ „nebūtų gavusi „Oskaro“, jei nepristatytų žydiško požiūrio.“ „Variety“ pasmerkė būdą, kai prie filmo buvo prijungtas užrašas apie nacių okupaciją Lenkijoje, pateiktas kaip integrali filmo dalis.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Pirmadienio rytą baigėsi 2016-ųjų „Oskarų“ ceremonija. Kaip niekad anksčiau, laureatus šįkart buvo lengva numatyti, juolab kad Lietuvoje beveik visi apdovanoti filmai jau rodyti arba rodomi, išskyrus Lenny Abrahamsono „Kambarį“. „Oskarų“ ceremonijoje skambėjo daug politinio pobūdžio pasisakymų, nuolat buvo prisimenami šiemet apdovanojimams nenominuoti juodaodžiai kino kūrėjai. Dėl apdovanotų filmų meniškumo ar svarbos kino istorijai pastaraisiais metais jau beveik nesiginčijama, nes ne tai dažniausia lemia Akademijos sprendimą. Tačiau niekas neabejoja, kad „Oskaras“ atneša apdovanotam filmui daug finansinės naudos. Lietuvių žiniasklaidoje nuo ankstyvo ryto „Oskarai“ nurungė ir Sirijos paliaubas, ir rinkimų JAV bei Irane rezultatus, todėl trumpai pristatome svarbiausius laureatus.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Vasario 17-osios rytą po sunkios onkologinės ligos mirė Andrzejus Żuławskis – režisierius, rašytojas ir maištininkas. Żuławskis buvo neįtikėtinas eruditas, todėl ir maištavo prieš supaprastintą, visiems prieinamą ir suprantamą kiną. Jis buvo nepakantus dviveidystei ir apsimetinėjimui, dažnai tapdavo skandalų provokatoriumi ar veikėju. Paskutinį sukėlė Żuławskio knyga „Naktipuodis“ („Nocnik“), kurioje jis atvirai aprašė romaną su 47 metais jaunesne aktore. Żuławskis – per dvidešimties knygų autorius – pas mus vis dar nežinomas. Jo ankstyvuosius filmus prieš kelerius metus rodė Lenkų filmų savaitė.
Żuławskis gimė 1940 m. Lvove. Inteligentų Żuławskių šeimoje buvo daug menininkų – rašytojų, dailininkų, poetų ir kompozitorių. Po Antrojo pasaulinio karo jo tėvas rašytojas Mirosławas tapo diplomatu, dalį vaikystės būsimas režisierius praleido Čekoslovakijoje, studijavo kiną ir filosofiją Paryžiaus IDHEC ir Sorbonoje. Po studijų grįžęs į Varšuvą, Żuławskis dirbo Andrzejaus Wajdos asistentu. Matyt, tada ir susiformavo režisieriaus požiūris į Wajdą bei jo aplinkos žmones, kuriuos Żuławskis gana paniekinamai vadino „Varšuvos kunigaikštyste“.
Debiutinis Żuławskio filmas „Trečioji nakties dalis“ („Trzecia częśc nocy“, 1971) rėmėsi tėvo patirtimi – karo metais jis šėrė utėles vienoje Lvovo laboratorijoje, gaminančioje vakciną nuo šiltinės. Pirmajame filme jau akivaizdus Żuławskio stilius, supynęs siurrealizmą, siaubo kino elementus ir nervingą ekspresiją. Prancūzai sugalvojo būdvardį „zulawskienne“, kuriuo dažnai apibūdina net Żuławskio filmų neprimenančius, bet keistus ir įtaigius filmus.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Šeštadienio naktį JAV režisierių gildija (DGA) 68 kartą skyrė savo apdovanojimus. Svarbiausiąjį ir antrą iš eilės gavo Alejandro Gonzálezas Iñárritu. Pernai jis buvo apdovanotas už filmą „Žmogus-paukštis“, šiemet – už „Hju Glaso legendą“. Tai pirmas kartas gildijos istorijoje, kai režisierius gauna apdovanojimą du kartus iš eilės.
Pirmąkart gildija apdovanojo ir debiutinių filmų režisierius. Laureatu tapo filmo „Ex Machina“ autorius Alexas Garlandas. Apdovanojimą geriausio draminio serialo režisieriui gavo Davidas Nutteris už finalinę penktojo „Sostų žaidimo“ sezono seriją. Už televizijos filmo režisūrą apdovanota Dee Rees, sukūrusi filmą „Bessie“ apie bliuzo dainininkę Bessie Smith. Už geriausią dokumentinį filmą apdovanotas Matthew Heinemanas už filmą „Kartelių šalis“, kurį pernai rodė „Nepatogus kinas“.
Pagal užsienio žiniaklaidą
Sausio 29 d., būdamas 87-erių, mirė prancūzų kino režisierius, vienas prancūzų Naujosios bangos pradininkų Jacques’as Rivette’as. Jis gimė 1928 metais Ruane. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje būsimas režisierius persikėlė į Paryžių, kur Lotynų kvartalo kino klube susipažino su Jeanu-Lucu Godard’u, François Truffaut ir Ericu Rohmeru. 1950 m. Rivette’as kartu su Rohmeru įkūrė „Gazette du cinéma“, kuriame intelektualai diskutavo apie šiuolaikinį kiną. Nuo 1952-ųjų Rivette’as rašė straipsnius žurnalui „Cahiers du cinéma“, 1963–1965 m. buvo jo vyriausiasis redaktorius.
Pirmuoju Naujosios bangos filmu dažnai pavadinamas trumpametražis „Šachas ir matas“ („Le coup du berger“), jį Rivette’as nufilmavo Claude’o Chabrolio bute. Pilnametražis debiutinis 16 milimetrų kamera už skolintus pinigus nufilmuotas Rivette’o filmas pasirodė 1961 metais, nors buvo nufilmuotas prieš trejus metus. Po to sukurta Denis Diderot „Vienuolės“ ekranizacija, kurioje pagrindinį vaidmenį sukūrė Anna Karina, dvejus metus laukė cenzūros leidimo rodyti. Pasirodęs ekranuose šis Bažnyčią demaskuojantis filmas – bene vienintelis režisieriaus karjeroje, sulaukęs komercinės sėkmės.
Pagal užsienio žiniaklaidą
Amerikos kino akademija sureagavo į kritiką. Kad išvengtų kaltinimų rasizmu, Akademija iš dalies savo narių atims balsavimo teisę ir pakvies dalį naujų narių. 2020-aisiais balsuos dukart daugiau moterų ir tautinių mažumų atstovų. Penktadienį Akademijos vadovė Cheryl Boone Isaacs pranešė, kad Akademijos valdyba balsavo už permainas. Jų dar nebus šiemet, bet per kelerius ateinančius metus pakeitimai turėtų pradėti veikti ir, kalbant apie moteris ar mažumas, nominacijų bei verdiktų rezultatai, pasak jos, bus teisingesni.
Per kelias savaites 51 žmogaus valdyba bus papildyta trimis moterims ir mažumoms skirtomis vietomis. Iki 2020 metų jų sudėtis turi padvigubėti. Svarbu ir tai, kad asmenys, su kinu neturintys nieko bendra daugiau nei dešimt metų, negalės balsuoti už „Oskarus“. Dabar teisę pripažinti „Oskarus“ turi maždaug 6 tūkstančiai Akademijos narių. Pasak „Los Angeles Time“, 94 procentai jų yra baltieji, 77 procentai – vyrai. Juodaodžiai kūrėjai ir moterys jau keliasdešimt metų reikalavo permainų. Šiemet visi 20 „Oskarams“ nominuotų aktorių yra baltieji.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Praėjusį ketvirtadienį Amerikos kino akademija paskelbė „Oskarų“ nominacijas. Kas šiemet laimės pasaulyje populiariausius apdovanojimus, sužinosime vasario 28 dieną. Primename kelias nominacijas, nes dar galima pasižiūrėti kelis nominuotus filmus.
Geriausio filmo „Oskarui“ nominuoti: „Didžioji skola“, „Bruklinas“, „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“, „Marsietis“, „Šnipų tiltas“, „Kambarys“, „Spotlight“ ir „Hju Glaso legenda“.
Į geriausio režisieriaus padovanojimą pretenduoja: Lenny Abrahamsonas („Kambarys“), Alejandro Gonzalezas Iñárritu („Hju Glaso legenda“), Tomas McCarthy („Spotlight“), Adamas McKay’us („Didžioji skola“), George’as Milleris („Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“).
Geriausio filmo užsienio kalba „Oskarui“ nominuoti: „Krigen“ (rež. Tobias Lindholm, Danija), „Mustangės“ (rež. Deniz Gamze Ergüven, Prancūzija), „Sauliaus sūnus“ (rež. László Nemes, Vengrija), „Theeb“ (rež. Naji Abu Nowar , Jordanija), „Gyvatės apkabinimas“ (rež. Ciro Guerra, Kolumbija).
Daugiausia, 12 nominacijų gavo „Hju Glaso legenda“. „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ sulaukė dešimties, Ridley’io Scotto „Marsietis“ – septynių nominacijų.
