Autorius: VDA inf.

VDA inf.

VDA galerijoje „ARgenTum“ veikia iki spalio 20 d. veikia paroda „Pažintas – Nepažintas Strioga“
Parodoje demonstruojami darbai iš įvairių menininko Leono Striogos kūrybos tarpsnių. Paroda žiūrovui suteikia galimybę akies krašteliu dirstelti į skulptoriaus dirbtuvę: lentynoje išdėlioti maketai iš plastelino, bronzinės skulptūros (1979-1980), vitrinoje eksponuojama menininko mažoji plastika – skulptūrėlės iš bronzos ir kaulo. Taip pat žiūrovas galės susipažinti su skulptoriaus kurtais papuošalais ir piešiniais.

„Esu laimingas žmogus“, – sako L.Strioga. Pasak menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės, tai nereiškia, kad jis visada giedras ir linksmas, o savo kūryba teigia vien gėrį ir džiaugsmą. L.Strioga laimingas, nes pažino pasaulio ir žmogaus įvairialypę prigimtį, jo nebetrikdo šių laikų reliatyvizmas, jam aiški gėrį ir blogį skirianti riba. Ištobulinta skulptūros kalba šiuo žinojimu ir iš jo kylančia vidine harmonija skulptorius dalijasi su kitais.

Leonas Strioga
Gimė 1930 m. vasario 1 d. Medžiočių kaime, Anykščių rajone. Iki 1940 m. augo ir mokėsi Klaipėdoje, vėliau Jonavoje ir Ukmergėje. 1950–1952 m. studijavo LSSR valstybinio dailės instituto Skulptūros fakultete. 1952 m. įstojo į Iljos Repino dailės institutą Leningrade (Sankt Peterburgas). 1958 m. baigė šį institutą ir įgijo skulptoriaus specialybę. Skulptoriaus kūrybą eksponavo Lietuvos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Rusijos, Prancūzijos, Danijos, Italijos, Izraelio muziejai ir galerijos. 2001 m. Leonas Strioga apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Menininkas gyvena ir dirba Kaune.

VDA inf.

Spalio 2 d. 17 val. Vilniaus dailės akademijos parodų salių „Titanikas“ I-ame aukšte atidaryta VI tarptautinė Algimanto Švėgždos piešinių konkurso paroda „Piešinys 2017“.

Šeštus metus iš eilės vykstantis konkursas kasmet pritraukia vis daugiau dalyvių iš Lietuvos ir kitų Europos šalių. Šiemet konkurse dalyvauja Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Suomijos, Danijos, Baltarusijos ir Rusijos aukštųjų meno mokyklų studentai. Pagrindinis parodos tikslas – supažindinti visuomenę su jaunųjų menininkų kūryba, paskatinti inovacijas ir atskleisti piešinio galimybių įvairovę. Renginio organizatorius VDA Vilniaus fakulteto dekanas doc. Česlovas Lukenskas teigia, kad paroda padės kelti jaunų menininkų profesinį prestižą ir plačiau skleisti eksperimentinį ir akademiškai angažuotą meną.

Šių metų paroda išsiskiria temų įvairove – dalyviai demonstruoja neformalų ir kritišką požiūrį į šiandieninės kasdienybės problemas, atsigręžia į savo šeimos, tautos istoriją, kurią reflektuoja per asmenines patirtis. Kasmet jaunieji kūrėjai skiria vis didesnį dėmesį piešinio meistriškumui, ieško originalių raiškos būdų.

Spalio 19 d. bus paskelbti 12 konkurso laimėtojų, kuriems atiteks trys premijos (500, 300, 100 eurų ir dešimties dienų poilsis Nidos meno kolonijoje) bei 9 diplomai. Visų 12 laimėtojų darbai bus įtraukti į parodos katalogą, o pirmąsias tris vietas laimėję autoriai gaus teisę surengti personalines parodas Vilniaus dailės akademijai priklausančiose galerijose.

Parodą vilniečiai ir miesto svečiai galės aplankyti iki spalio 22 d. VDA parodų salių „Titanikas“ I-ame aukšte, Maironio g. 3, Vilnius.

VDA inf.

Maloniai kviečiame Jus į menininkės Marijos Griniuk parodą „Nekūnas - dekonstruotos realybės vaizdai“, kurios turinys bus kuriamas tiesiogiai galerijos erdvėje bendradarbiaujant su VDA Tekstilės meno ir dizaino katedros studentais. Menininkei svarbus performatyvus veiksmas bei interakcija tarp skirtingas patirtis turinčių menininkų. Kūrybinis bendradarbiavimas tarp menininkų, konkrečiai apibrėžtame laike ir erdvėje, turėtų paskatinti kūrybinius procesus, bei naujų kūrinių ar idėjų atsiradimą. Parodos instaliavimo procesas bus viešas (galima stebėti nuo 9 – 15 val.  (spalio 3d.)), nuo 17 val. autorė pristatys projektą.

Marija Griniuk -  multimedijų menininkė dirbanti su dalyvaujamaisiais projektais (participatory projects) ir NEKŪNO pasirodymais skirtingose interaktyviose erdvėse. Daugiau informacijos apie menininkę  www.griniuk.nu

Viešas parodos instaliavimo procesas:  2017.10. 03   nuo  9 - 15 val.
Parodos pristatymas: 2017.10.03 – 17 val.
Parodos laikas:  2017.10. 03 – 15d.
Adresas: Gaono g. 1, Vilnius
Galerijos darbo laikas:  II - V  12 - 18 val., VI  12 - 17 val.

Autorė apie Marija Griniuk apie projektą „Nekūnas - dekonstruotos realybės vaizdai“

“Kolaboratyvus darbas atliekamas galerijos erdvėje. Performatyvaus veiksmo dizainas skirtas interakcijai tarp menininkų su skirtingomis patirtimis. Interakcijai kaip kūrybinių procesų paskatinimui, interakcijai laiko atkarpoje su kūrybinių procesų produktais. Jie bus performatyvios situacijos dalimi bei apibrėš „instaliavimo” (t.y. darbo aktyvavimo) veiksmą ir pedagoginės kuratorystės (darbo ne kaip objekto, bet kaip diskusijos pagrindo) praktiką konkrečioje erdvėje konkrečiu laiku. Kiekvienas bendradarbiaujantis meninininkas ekspozicinėje erdvėje dekonstruoja esamą savo darbo konceptą ir kolaboratyviai sukuria NEKŪNĄ - dekonstruotos realybės vaizdą.”

VDA inf.

Vilniaus dailės akademijoje ekspozicijų erdvėje "Krematoriumas/ Keramikų krosnys" (Maironio g. 4 , Vilnius)

Atidarymas: spalio 2 d. 18 val. Paroda veiks iki spalio 21 d.
Šiuo metu, tirdamas Kinijos keramikos įtaką europiniam menui ir kiniško meno kopijavimo tradiciją, atkuriu ir perkuriu keramikos nesėkmės istorijas. Viena jų - porceliano gimimas Sung dinastijos valdomoje Kinijoje. Porceliano dirbiniai, eksportuoti nuo pat gamybos pradžios į visą tuo metu žinomą pasaulį, traukė padirbinėtojų dėmesį. Ypatingas kiniško porceliano padirbinėjimo aukštumas buvo pasiekę olandų keramikai Delfte. Iki atsirandant europiniam porcelianui buvo naudojama alavu glazūruoto molio technika, geriausiai imituojanti porcelianą. Olandiški gaminiai nebuvo ypatingai prabangūs, indų dekoratoriai nepasižymėjo dideliais gebėjimais valdyti teptuką. Molis yra gerokai sunkesnis ir tamsesnės spalvos nei porcelianas. Taip pat dažnas kopijuotojas neturėjo progos paliesti tikrų importinių gaminių, juos apversti ir pamatyti, kaip jie yra užbaigti. Tad šiandien istorinės kiniško porceliano kopijos dažnam meno vertintojui sukelia šypseną.

Inspiruotas Europoje paplitusios porceliano imitavimo tradicijos, pradėjau kurti vazas instaliacijai „Plėviakojis vs Lauhan antra dalis“. Naudojau vietinį molį ir stengiausi jį paversti išoriškai panašiu į kinišką porcelianą. Šis pasirinkimas buvo svarbus žingsnis, išlaikant vaizdo ir turinio, formos ir technologijos vienybę.

Kurdamas instaliaciją, laisvai interpretavau istorinius įvykius ir siužetus. „Plėviakojis vs Lauhan“ yra mano sukurta istorija. Kaip dažnoje istorijoje, čia veikia herojus ir anti herojus. Sekdamas rytų legendomis ir pasakomis, sąmoningai nekūriau „gerojo“ herojaus. Veikiau visą istoriją stengiausi pamerkti į sutemas, kuriose išsitrina gėrio ir blogio supratimas. Čia veikia Plėviakojis, pelkėse gyvenantis peraugęs buožgalvis. Dieną jis slapstosi, o naktį klajoja po apylinkes, gąsdina vaikus, prievartauja moteris, aštriais pelekais žudo sutiktus vyrus. Slapstydamasis pelkėse, leidžia kurkulus bei kitaip linksminasi. Ir Luohan, kinų budistas vienuolis, pasiekęs nušvitimą, gebantis keliauti laiku ir atsidurti bet kurioje erdvėje. Apsiginklavęs kardu, jis tarperdviniais šuoliais keliauja iš planetos į planetą, paskui save palikdamas mirtį ir ašaras, bandydamas rasti Plėviakojį ir jį nudobti. Kūriau istoriją apie intelektualaus blogio ir paprasto, buitinio blogio kovą.

Pati instaliacija susideda iš žiestų, pieštuku dekoruotų vazų. Per padirbto kiniško porceliano vazas pasakoju istoriją, kurią konstruoju iš įvairių piešinių detalių ir tekstų nuotrupų. Dalis piešinių yra inspiruoti bendradarbiavimo su Vilniaus Universiteto Herbariumu. Susipažinęs su ten saugomais augalais, istoriją papildžiau pelkėse ir pievose sutinkamais Conium maculatum ir Glyceria lithuanica, beržais ir kiniškais bambukais, kitais tradiciniais siužetais, milijonais vienetų ištiražuotais po visą pasaulį. Tekstus kūriau paaiškinančius siužetą, taip pat nevengiau naudotis lietuviško pankroko tekstais ar pačių tekstų pagalba kurti paralelinio pasakojimo jau esančiai išgalvotai istorijai.

Visoje šioje instaliacijoje yra svarbus judėjimo ratu, istorijos kilpos elementas. Indai kuriami ant žiedimo staklių, besisukančių ratu. Taip pat piešinys kuriamas taip, kad jį galima perskaityti tik pačiam judant ar judinant vazą ratu. Taip pat labai svarbūs istoriškumo, savo vietinės tapatybės paieška, naudojant tarsi svetimas medžiagas ir tarsi vietines idėjas.

Taip tirdamas keramikos istoriją noriu pateikti individualizuotą keramikos meno supratimą, įvairių laikotarpių saitų interpretacijas ir galimų tarpusavio įtakų analizę, kuriose per asmeninę kūrybinę patirtį analizuojami pasirinkti istoriniai naratyvai, keliami klausimai ir ieškoma galimų atsakymų.                 

Rokas Dovydėnas yra tarpdisciplininis menininkas, gyvenantis ir kuriantis Vilniuje, Lietuvoje. Nuo 1994 metų dalyvauja parodose ir nuo 1999 metų kuruoja jas. Šiuo metu dirba Lietuvos Edukologijos universitete ir studijuoja Vilniaus dailės akademijoje, Dizaino doktorantūroje, kur tiria pasikartojimą, tiražavimą ir falsifikavimą mene.  

VDA inf.

 Spalio 3 d., antradienį, 17 val. VDA parodų salėje „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) atidaroma paroda „Tapyba: B. Gražys, H. Natalevičius, R. Sližys, M. Skudutis“.

  Viktoras Liutkus: „1977 metų lapkritį, kai Sovietų Sąjungoje paradais ir saliutais buvo švenčiamas „Didžiojo spalio“ šešiasdešimtmetis ir džiaugiamasi ką tik priimta TSRS konstitucija, Dailės fondo salone tuometinėje Petro Cvirkos gatvėje (dabar Pamėnkalnio) buvo atidaryta Vilniaus dailės instituto 1976 metų tapytojų laidos paroda. Iš jos dalyvių ilgainiui susiformavo „Penketas“: Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys (1952-2008) ir Romanas Vilkauskas. Vyrukai buvo organizuoti, stropūs, ambicingi, jų parodos kas treji metai salone vyko iki 1986 m. (1983 m. – Šiauliuose), sukeldamos ir kritikų, ir visuomenės dėmesį.

Sovietiniam, optimizmu nudažytam „brandaus socializmo“ gyvenimui jie priešpriešino aštrų groteską, karčios ironijos persunktus vaizdus, destrukciją, maišaties ir sarkazmo kupiną tapybą. Jaunuosius dailininkus traukė keisto, į fragmentus suskilusio pasaulio vaizdai, rūpėjo priešintis tuomet lietuvių tapyboje suvešėjusiam dekoratyvumui, portretų ir figūrų monumentalumui. Jų kūriniuose netrūko siurrealistinių vizijų, fantasmagorijų sumaišties, erotikos ir absurdo scenų. Akys matė daiktiškosios aplinkos banalumą ir gyvenimo monotonijos ženklus, lydimus nuolatinio deficito,  visuomeninio gyvenimo rutinos. Dabar tas laikotarpis dažnai pavadinamas „nuobodulio visuomene“. „Penketas“ į „brandaus socializmo“ ideologines klišes paprastai reaguodavo pasišaipymais ir ironija, kurią bene geriausiai perteikė Sližio paveikslo su nutapytais varliagyviais pavadinimas: „Ačiū partijai ir vyriausybei, kad suteikė galimybę paišyti tokius paveikslus“ (1979).

„Penketas“ sovietmečiu, suprantama, nebuvo įteisinta grupė, kaip ir jų pirmtakė, garsioji „Ketveriukė“: Kostas Dereškevičius, Algimantas Jonas Kuras, Arvydas Šaltenis, Algimantas Jonas Švėgžda. Tokių darinių sovietinės ideologijos sąlygomis paprasčiausiai negalėjo būti. „Penketas“ tęsė „Ketverto“ pradėtą darbą, bet kitoniškai, aštriau, o kartais – ir visai chuliganiškai. Petras Repšys yra palyginęs: „Kuro karta „davė“ tikrą realizmą, sakė tiesą į akis [...]. Akivaizdu, kad vėlesnioji generacija daug ką perėmė iš Kuro kartos – iškart po jų atėjo dar aršesni ir labiau įtūžę jaunuoliai – vadinamoji Mindaugo Skudučio kompanija.“ Ta „kompanija“ po kiek laiko nusipelnė ir kalambūriško „kirmėlistų“ vardo, nors iš tiesų „Penketas“ save labiau vadino „faufistais“...

Taigi, šiemet sukanka 40 metų nuo pirmosios „Penketo“ parodos. Ta pirmoji, galima sakyti, buvo tarsi pasimatymas, į kurį ateinama su viltimis, tikėjimu, su pasižadėjimais ir gerais norais. „Penkiukė“ neišsilakstė, tapo žinoma kaip bendraminčių grupė, o kiekvienas jos narys jautė kolegų palaikymą. Sukakties proga „Titanike“ rengiama paroda neturi tikslo pristatyti kažką panašaus į „Penketo“ „ataskaitą“ ar istorinę retrospektyvą. Beveik visi paveikslai yra atrinkti iš aktyviausio ir, ko gero, produktyviausio grupės veiklos laikotarpio, 1976–1986 metų. Deja, kai kurių svarbių kūrinių iš muziejų nepavyko gauti, kiti yra iškeliavę į užjūrius, pasklidę po privačias kolekcijas. Gaila, kad negalėjo parodoje dalyvauti Romanas Vilkauskas, kurio fotorealizmas visose „Penketo“ parodose buvo išsiskiriantis ir socialiai angažuotas.

Tokia ir viso sumanymo idėja – lyg proginis „Penketo“ fotokadras prisiminimui, lyg trumpas žvilgsnis atgal, į nueito kūrybos kelio pusę. Kas ten išliko? Kas sugulė į paveikslus, kokios spalvõs buvo jaunų vaikinų svajonės, pokštai, meilė ar liūdesys? Atsakymas yra kaip paliudijimas: išliko TAPYBA“.
`Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

Parodos kuratorius: dr. Viktoras Liutkus
Paroda veiks: 2017.10.03 – 10. 22

Maloniai kviečiame apsilankyti!

VDA inf.

Maloniai kviečiame į tarptautinio projekto SKIN NAHK ODA parodos -  kuratoriai Pamela Hardesty, Aet Ollisaar, Egle Ganda Bogdanienė - atidarymą rugsėjo 18 dieną, pirmadienį, 18 val. VDA galerijoje "Akademija".

Dalyviai - Cork universitetas (Airija) ir  Tartu meno koledžas (Estija) ir Vilniaus dailės akademija.
 
Paroda SKIN NAHK ODA yra dalis tarptautinio projekto, kurį nuo 2016 m. vykdo Cork universiteto menų fakulteto, Tartu menų koledžas ir Vilniaus dailės akademijos tekstilės specialybės bakalauro ir magistrantūros pakopų studentai ir dėstytojai.

Oda - kaip žmogų maskuojantis ir žmogaus potyrius perteikiantis audinys, savo vizualiomis savybėmis yra glaudžiai susijusi su audinio medžiagiškumu. Projekto tikslas – naudojant tekstilės technologijų raišką, sukurti meno objektus, kurie konceptualiai perteiktų organinės medžiagos savybes. Projekto dalyvių kūrybiniai eksperimentai stebint ir kuriant vaizdus, susies tekstilės meną su socialiniu tyrimo lauku, moksliniais ir technologiniais tyrimais, o tekstilės meno kūrinį  konceptualiai sujungs su kūniška gyvybės forma, supančia aplinka ir kultūra.
Pirmoji projekto paroda 2017 m. kovo mėnesį vyko Crawford WANDESFORD Quay gaklerijoje Corke, vėliau ekspozicija buvo perkelta į NOORUS galeriją Tartu mieste.
Rugsėjo 18-30 d. paroda vyks Vilniuje, VDA "Akademijos" galerijoje.

VDA inf.

Maloniai kviečiame Jus į Rygos dizaino ir meno mokyklos parodą HEX pex TEX, kuri bus atidaryta galerijoje „Artifex“ nuo rugsėjo 19d.

Parodos laikas: 2017 09 19 - 10 01

Galerijos darbo laikas: II – V 12-18 val. VI – 12-17 val.

HEX pex TEX – Rygos dizaino ir meno mokyklos, struktūrines tekstilės dizaino fakulteto paroda, pristatanti mokymosi procese sukurtus darbus. Tai žinių ir žaidybinio elemento derinys, įgalinantis šviežia akimi pažvelgti į interjero tekstilę. Darbas su naujomis ir perdirbtomis medžiagomis, audimas, tapyba ir dažymo technikos tarnauja naujai formai, struktūrai ir spalvų deriniui. Centrinis parodos objektas – techninio sprendimo ir dizaino įvairovę pristatantis kilimas. Esminis parodos tikslas – bendradarbiavimas tarp skirtingų meno mokyklų,  dalinantis patirtimi, idėjomis, mezgant bendrus ateities projektus.

Parodos kuratorė: Elina Vojevoda

VDA inf.

Gdansko dailės akademijos Technikos universiteto tapytojų paroda

Parodų salėse „Titanikas“ Maironio g. 3, Vilnius
09 07 – 09 24
Atidarymas: 09 07 ketvirtadienį, 17 val.

„Gdanskas Vilniuje, Vilnius Gdanske“ – tai bendras Gdansko dailės akademijos (Akademia Sztuk Pięknych w Gdańsku), Gdansko technikos universiteto (Politechnika Gdańska) ir Vilniaus dailės akademijos projektas, kurio dėka keičiamasi bendromis Lietuvos ir Lenkijos tapytojų parodomis. „Titaniko“ parodų salėse pristatoma įvairių kartų menininkų, dirbančių dviejose Gdansko aukštosiose mokyklose, iš esmės – šiaurinio Lenkijos regiono menininkų, kūryba. Gdanską ir Vilnių vienija daugiau nei geografinis artumas, istorinė patirtis ir kultūrinės tradicijos – abu šie miestai pasižymi nuo senų laikų puoselėjamomis laisvės idėjomis. Būtent tai įkūnija ir europietiškosios tapatybės substanciją. Šių sumanymu ne tik siekiama pasidalinti menine patirtimi, bet ir plačiajai publikai padėti pažvelgti į dviejų kaimyninių valstybių meną – tête-à-tête – iš arčiau ir įdėmiau.

Parodos kuratoriai: Piotr Józefowicz, Sławomir Lipnicki
Dalyviai:
Gdansko dailės akademija –
Jarosław Bauć, Józef Czerniawski, Daniel Cybulski, Henryk Cześnik, Robert Florczak, Roman Gajewski, Krzysztof Gliszczyński, Aleksandra Jadczuk, Piotr Józefowicz, Andrzej Karmasz, Jacek Kornacki, Anna Królikiewicz, Sławomir Lipnicki, Przemysław Łopaciński, Teresa Miszkin, Marek Model, Mateusz Pęk, Jakub Pieleszek, Krysztof Polkowski, Anna Reinert, Arkadiusz Sylwestrowicz, Maria Szachnowska, Maciej Świeszewski, Maria Targońska, Anna Waligórska, Aleksander Widyński, Marek Wrzesiński, Iwona Zając, Marcin Zawicki, Jacek Zdybel, Agata Zielińska- Głowacka.
Gdansko technikos universitetas –
Jan Buczkowski, Dominika Krechowicz, Janusz Osicki, Edyta Urwanowicz, Krzysztof Wróblewski.

VDA inf.

VDA galerijoje "Akademija" rugsėjo 4 d., pirmadienį 17 val. atsidarys Martyno Pekarsko tapybos paroda "Mėlynas kambarys".

Mėlynas kambarys
21-ojo amžiaus antrasis dešimtmetis Lietuvoje -  nepaprasti gyvenimo metai kone pirmai laisvėje gimusiai kartai.  Sienos atsidarė, paplito internetas, pučia rytų-vakarų skersvėjis. Masinę nepriklausomybės pradžios euforiją, laužant sovietinį inventorių, pakeitė „naujovės“, neretai  peraugančios į masinę paniką. Visgi, ir tada, ir dabar mus atakuoja tie patys amžini klausimai: kokia mūsų vieta pasaulyje, ką mes turime daryti ir koks mūsų tikslas, galiausiai - kaip mums išgyventi? Strategijos kaitaliojasi, bet nei viena padoriau neįsitvirtina, ir tokiu būdu mūsų pasaulis vis labiau prasilenkia su realybe ir tampa simboliniu išgyvenimu. Mūsų laisvė, mūsų pasaulio laisvė, jau „privirė košės“, kurią mes  nerangiai mėginame srėbti. Vartotojiškumas, tarša, kultūrų niveliacija; kosmosas lyg ir pasiektas, bet  prarastas ryšys su dangumi. Niekur to neskaičiau: ėjau gatve ir visa tai mačiau įsirėžus į žmonių veidus. Tuščiuose, užsisklendusiuose žvilgsniuose, streso perkreiptuose veiduose, paakiuose ir lūpų kampučiuose, o taip pat,  mėlynoje ekranų šviesoje. Po tokių pasivaikščiojimų aš užsidariau. „Užsivėriau“, kaip daugelis taip daro. Užsivėriau, kad ieškočiau savęs, ieškočiau tikėjimo ir prasmės šiame laike, kuris primena fotoaparato blykstę – scena sustatyta, pykšt – ir mes „įamžinti.“ „Neišeik už durų ir pažinsi pasaulį. Nedirsčiok pro langą ir praregėsi kelią“ - skelbia dao išmintis. „Kuo toliau išeisi, tuo mažiau žinosi“ - antrina Laozi, mums suprantama prasme. „Aš esu gyvenimo menininkas, o mano kūrinys yra pats gyvenimas”,  - priduria Suzuki.

Taip ir kūriau nepaisydamas dienos ir nakties, darbo ar poilsio dienų ritmo. Jau trečius metus leidžiu savo kambarėlyje. Ir vėl pasikartosiu, 21-ojo amžiaus antras dešimtmetis mėlyname kambarėlyje – tai nepaprastas metas būti. Čia, fantazijos dėka „lankosi“ visos pasaulio religijos, visos meno kryptys, visi genijai ir korifėjai. Čia aš susigyvenau su savo vidiniais demonais ir sudariau su jais paliaubas. Čia juos girdžiau kava ir sukūriau jiems alternatyvią realybę. Dabar aš gyvas, čia, prieš jus galiu kalbėti ir kalbu apie kūrinius, apie veikėjus. Vėliau, amžinybėje, po manęs, po tos fotoaparato blykstės – kūriniai pasakos istoriją apie tai, kas aš buvau ar per amžius esu aš. Mėlynas kambarys, tai mano istorija, mano samprotavimų, išvedžiojimų  ir tikėjimo tiesų naratyvas. Mėlynas kambarys, tai yra tiesa, kuri niekada nebus lig galo iššifruota ar atskleista. Čia susiskaidžiusi, išsidalijusi mano asmenybė rodosi keliais veidais vienu metu ir tik viena – išrinktoji -  išeis pro duris į pasaulį. Tai nėra menas, tai nėra kova užimti poziciją, nišą nūdienos kontekste, tai sąmoningas atsiribojimas kuriant pirmiausia save, būnant mediatoriumi, skirtingų dimensijų vertėju. Kai bus atrastas atsakymas, kaip galiu padėti mūsų pasauliui, kai bus atrastas būdas įprasminti pasaulį. Už jūsų nugarų – vieniems aidai iš mėlyno kambario apie amžinąjį gyvenimą, kitiems -  neįžengiamos erdvės ženklai. Prieš jus vartai į tokią realybę, kurią galite liesti mintimis, jausmais, savu tikėjimu. Mistinių veikėjų artefaktai. Prašau, užeikite, akimirkai: pasinerkite į tai, ir pabėkite iš čia.

Martynas Pekarskas
 

VDA inf.

Maloniai kviečiame į Majamyje (Floridos valstijoje) gyvenančio, kuriančio ir dėstančio (Florida International University) menininko Jacek J. Kolasiński parodos „Lapidariumas“ atidarymą, kuris vyks rugpjūčio 31d. 18 val. VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius).  Parodos laikas rugpjūčio 30 - rugsėjo 16d.
Galerijos darbo laikas: II – V 12-18 val. VI – 12-17 val.                    
Apie parodą
Lapidariumas (lot. lapis - akmuo) – tai vieta, kur saugomi bei eksponuojami paminklų ir architektūrinių statinių fragmentai. Tai mūsų tolimos istorijos griuvėsių nuotrupų rinkiniai. Parodoje „Lapidariumas“ eksponuojami sudaužyti frontonai, aptrupėjusios kolonos, ornamentais puoštų fasadų detalės. Tačiau jie pagaminti ne iš marmuro ar kitų autentiškai naudotų medžiagų, bet iš plastiko.
     Pasinaudodamas trimačio spausdintuvo programomis autorius rekonstruoja savo vaikystės prisiminimus, atkurinėdamas viduramžius žyminčių pastatų rinkinį – pastatų, papuoštų arkiniais kontraforsais, skliautuotomis lubomis, arkiniais langais. Tačiau tai toli gražu nėra realistinis mėgdžiojimas ar kopijavimas. Čia žaidžiama su netikėtomis klaidomis ir iš to išplaukiančiomis formų „mutacijomis“. Pastarosios – tai tarsi portalai į nepilnai, ne iki galo atgamintus prisiminimus.
  Žvelgiant iš platesnės laiko perspektyvos tik atsitiktinumo dėka lapidariumų objektai buvo apsaugoti nuo visiško sunykimo ir staiga vėl įgavo istorinio reikšmingumo. Panašiai ir parodos autoriaus išmestų skaitmeninių klaidų pagrindu kuriamoje kolekcijoje tarsi siekiama sužadinti bei stabilizuoti atmintį, tariamai beformius plastiko pavidalus sutvirtinant izoliaciniu putplasčiu ir apvelkant tinklinėmis matricomis.

Apie autorių
     Majamyje (Floridos valstija) gyvenantis, kuriantis ir dėstytojaujantis menininkas Jacek J. Kolasiński savo kūryboje išbandė sudėtingas vaizdo instaliacijas, vieno ir kelių vaizdų projekcijas, taip pat konkrečiai vietai pritaikytus projektus  viešame architektūros kontekste. Menininko darbai gausiai pristatyti tarptautinei auditorijai, eksponuoti daugelyje pasaulio vietų, pavyzdžiui: „Teatro Colon“ (Buenos Airės, Argentina), „Festival Internacional Cervantino“ (Guanajuato, Meksika), 61-ajame Kanų festivalyje (Trumpametražių filmų kampelyje), „Cinema Politic“ (Barselona, Ispanija), „Digital Fringe“ (Melburnas, Australija).

     Jacek J. Kolasiński kūrybos pagrindas – tarptautinis dialogas, vykstantis tarp dviejų pasaulių: Europos „Senojo pasaulio“ Krokuvoje ir Jungtinių Amerikos Valstijų „Naujojo pasaulio“ įvairių kultūrų katile Majamyje. Šie suartėjantys pasauliai sukuria leitmotyvą, kuris atsispindi daugelyje Kolasinskio darbų: identiškumo paieškos kultūrinių poslinkių sūkuryje.