Akcentuojant piešinio svarbą

Praėjusią savaitę Vilniaus dailės akademijoje įvyko garbės profesoriaus Algimanto Švėgždos (1941–1996) piešinio konkursas. Nors dėta daug pastangų, platesnio atgarsio šis renginys nesulaukė. Tačiau pačiai VDA tapo svarbiu įvykiu. Jis paliudijo akademijos profesūros entuziazmą ir optimizmą pačia pozityviausia šių žodžių prasme. Pirmiausia požiūriu į save – net jei šiuokart esame nelabai kam įdomūs, svarbiausia, kad domimės ir rūpinamės savimi patys. Tas kėlė ūpą. Improvizuotoje spaudos konferencijoje dalyvavusių keliolika dėstytojų pasiskirstė į „klausėjų“ ir „atsakytojų“ frakcijas – kaip kitaip gali įvykti spaudos konferencija, jei joje dalyvauja vos vienas spaudos atstovas... Bet neįvykti ji juo labiau negali – jei aplink stalą su kava ir sausainiais ratu sustatytos kėdės, vadinasi, turi būti ir apskrito stalo diskusija. Ir ji buvo – ne formali, o gyva, griebianti už pačių piešimo dėstymo akademijoje paširdžių. Požiūrių apie tai, kas yra piešinys šiuolaikinio meno kontekste ir kaip jis turėtų būti dėstomas (o gal išvis nedėstomas) būsimiesiems menininkams, spektras nusidriekė nuo akademinio antikos ir tolimesnės meno raidos studijavimu pagrįsto metodo, per gamtos studijas iki visiškai individualistiško, atliepiančio ar įteisinančio savitą kiekvieno asmens meninę raišką. „Piešimas – mąstymo ir pasaulio matymo būdas“, – lyg kepurę ant visų svarstymų „uždėjo“ profesorius Petras Mazūras.

Svarbiausia konkurso parodos atidarymo dalis – premijų paskelbimas ir įteikimas. Konkursiniai kūriniai skirstyti į dvi kategorijas – studijinių užduočių ir kūrybinius piešinius. Abiejų kategorijų nugalėtojai apdovanoti lygiavertėmis premijomis. Studijinio piešinio laimėtojos laurai teko Martynai Kašinskaitei. Tik įėjus į „Šachmatinę“ salę jos „Merginos figūra“ patraukia akį. Pirmiausia virtuoziškumu. Ji skaidri, lengva ir nuoširdi. Tą įspūdį kuria vykusiai atrastas užbaigtumo ir eskiziškumo ritmas – akcentų ir pauzių išdėstymas. Martynos kūrinys žavus tuo, kad paneigia stereotipinę akademinės studijos asociaciją su sunkiu, daug kantrybės reikalaujančiu darbu ir nuobodžiu, iš anksto numanomu rezultatu. Jos piešiny nematyti nei vieno, nei kito. Atsainus, į žiūrovą dėmesio nekreipiantis nupieštos merginos žvilgsnis, grakštus jos stotas, švelnus, matinis kūno paviršius nepaliko jokių varginančio darbo prie molberto pėdsakų. Priešingai, tai atrodo atlikta beveik be pastangų – panašiai apgaulingą įspūdį daro gracingi šokėjų judesiai ir lengvai užimamos sudėtingos kūno pozicijos.

Kūrybiškumo kategorijoje vertintojams nepralenkiamas pasirodė Jonas Laurišonis. „Piešiniai su anatominiais elementais“ – metaforiškas kūrinys, interpretuotinas keliose koordinačių sistemose. Jis primena kardiogramą, tik kyla klausimas, ką ši kardiograma fiksuoja ir ką galima diagnozuoti ją iššifruojant – autoriaus požiūrį į piešinio būvį šiuo momentu, jo paties kūrybingumo ar santykio su meno studijomis būklę, dar ką nors... Piešinys gali būti skaitomas ir kliaunantis dokumentiką imituojančia siužetine linija. Jis turi ir pasikartojančių skeletukų pavidalu šmėsčiojantį valiūkiškumo pamušalą, sufleruojantį, kad visa tai nėra perdėtai rimta ir gilu. Beje, visa kūrybinio piešinio kategorijos ekspozicija žavi tuo, kad joje juntama gera šmaikštumo ir ironijos dozė. Šiuo požiūriu ypač vykęs padėkos raštu už konceptualiai suformuluotą ir nupieštą klausimą „...kas tas konceptualus piešinys?..“ apdovanotas Rolando Stankūno kūrinys. Ką galėtų reikšti šiais, kaip konkurso preambulėje rašoma, „copy–paste“ laikais vien smulkiais rankos judesiais „išpieštas“ gerokai išdidintas dienoraščio lapelis? Ar tai vien pašmaikštavimas, saviironiškas atsigręžimas į, spėkim, momentinį egzistencinį nerimą. Gal tai maištavimo forma? Bet prieš ką maištaujama? Prieš konceptualumo reikalavimą / poreikį? O gal prieš pri(si)verstinį „zulinimą“ – idėjų, formų, nuostatų, akademijos suolų bei molbertų ir galų gale paties konceptualumo?

Konkurso skirstymas į dvi kategorijas leido pateikti plačiausią piešinių spektrą. Priešingais jo poliais pavadinčiau Dalios ir Gintaro Gruodžių premiją pelniusį Simonos Sirusaitės vyro figūros piešinį ir Žilvino Kvietkaus premija už novatoriškumą apdovanotą Ryčio Urbansko projektą „Laukas“. Pastarasis novatoriškumu tikrai sunkiai pralenkiamas, bet „elektrinio piemens“ aprėmintas vaizdas pro langą be paaiškinamojo rašto mano naiviai sąmonei taip ir liko neįkandamas.

Apibendrinant svarbu pasakyti, kad konkursas atskleidė diskursyvią akademijos aplinką – bent piešėjų stovykloje esti įvairių nuomonių ir požiūrių, kurie ne konkuruoja, o sugyvena tarpusavyje, teikdami pakankamai laisvas ir plačias meno studijų galimybes. Savotišką aurą visam konkursui teikė Algimanto Švėgždos asmenybė. Profesoriaus Arvydo Šaltenio prisiminimai liudijo didelę jo įtaką akcentuojant piešinio svarbą Lietuvos dailininkams, pirmiausia artimiausiems bičiuliams – pasitaikius progai jiems į rankas įsprausdavo metalo plokštelę ir adatą ar popieriaus ir išsiųsdavo eskizuoti iš gamtos, fiksuoti momentinių įspūdžių. A. Švėgžda – vienas iškiliausių XX a. Lietuvos menininkų, giliai išjautęs ir apmąstęs savąją kūrybą, jos santykį su gamta ir muziejiniu meno palikimu. VDA piešinio konkurso pavadinimas jo vardu aukštai iškelia kokybės kartelę. Norisi tikėtis, kad šis renginys kartosis kasmet stimuliuodamas naujus kūrybinius piešėjų impulsus ir atverdamas naujus piešinio suvokimo šiuolaikinio meno kontekste horizontus.

Paroda veikia iki spalio 31 d. VDA Naujuosiuose rūmuose, „Šachmatinėje salėje“
(fojė, Malūnų g. 5, Vilnius)