Autorius: Rengėjų inf.

Rengėjų inf.

Jau dešimtą kartą Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka metų pradžioje išrenka Kazimiero Barėno literatūrinės premijos laureatą. 2018-ųjų metų premijos laureate tapo Vaiva Rykštaitė už romaną „Trisdešimt“, kurį 2017 m. išleido leidykla „Tyto alba“.

Premijos teikimo šventė bibliotekos konferencijų salėje vyks vasario 27 d. 17.15 val.

Vaiva Rykštaitė (g. 1985 m.) – ketvirtos kartos kaunietė, baigusi filosofijos studijas VDU ir Londone. Gyveno ir dirbo Milane, Londone, daugiau nei metus praleido keliaudama po Indiją. Šiuo metu gyvena Havajuose, augina dukterį. „Trisdešimt“ – penktoji autorės knyga.

Rengėjų inf.

Leidykla „Baltos lankos“ kviečia į Lietuvos šimtmečio vizijų leidinio „Įsivaizduoti Lietuvą. 100 metų, 100 vizijų. 1918–2018“ pristatymą, kuris įvyks sausio 10 d. Valstybės pažinimo centre (įėjimas iš Totorių g. 28, Vilnius). Diskusijoje dalyvaus žurnalistas Rimvydas Valatka, leidinio sudarytojai Marija Drėmaitė, Norbertas Černiauskas, Tomas Vaiseta, renginį moderuos Bernardinai.lt vyr. redaktorė Rosita Garškaitė.

Rengėjų inf.

Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas yra unikali vieta, jungianti kelias visiškai skirtingas epochas – didingą praeitį ir vykdytų nusikaltimų pėdsakus. Šioje vietoje XVI a. įkurtas  Tuskulėnų dvaras turėjo karališkąjį statusą. Iki XIX a. vidurio nepaprastai puošnūs klasicizmo stiliaus dvaro rūmai klestėjo kaip vienas iš Vilniaus kultūros židinių. XX a. istorijos puslapiai pasikeitė.  Čia 1944–1947 m. buvo slapta užkasami NKGB (MGB) vidaus kalėjime Vilniuje kankinti ir nužudyti asmenys, kuriems SSRS karo tribunolai skyrė mirties bausmę. Daugelį nužudytųjų okupantai apkaltino ir nuteisė už „Tėvynės išdavimą“ pagal RSFSR baudžiamojo kodekso 58-ąjį straipsnį. Per minėtą laikotarpį buvo nužudyti 767 asmenys.

Rengėjų inf.

Sausio mėn. 8 d. maloniai kviečiame į  Vilniaus rotušę 15 val. - filosofo prof. Gintauto Mažeikio paskaita-diskusija  „Kamerinė niekšybė: KGB lenktynės su teatru ir politika".

Renginyje dalyvauja teatro režisierius Oskaras Koršunovas.

Renginį moderuoja menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis.

Filosofas A. Badiou kalba, kad teatras ir politika yra du prieštaraujantys ir susikertantys antagonistai. Tačiau jie turi ir trečią „pasikėlusį“ brolį: saugumą. Tik teatras nemeluoja savo meniškumo ir spektakliškumo, kiti du slepia savo inscenizacijas ir scenarijus. Politika ir partijos naudojasi savo menu: propaganda ir jos vaikaičiais – viešaisiais ryšiais ir politine reklama. O saugumas, nors ir imituoja tyrinėjantį mokslą, tačiau kuria schemas ir scenarijus bei, kaip ir teatras, juos „stato“. KGB (NKVD, MGB) istorijos ir bylos yra didžiulis šaltinis niekšybės fenomeno tyrinėjimams. Kalbama bus ne apie SSRS Saugumo organų nusikaltimus, o apie bylų „scenarizacijas“ represinės politinės sistemos ir skundų kultūros kontekste. Kaip liaudies skundų ir viešų reikalavimų vaizduotė, kraujo reikalaujantis „liaudies menas“, buvo „harmonizuojamas“ ir įkūnijamas liaudies saugumo?

Gundymas, suvedžiojimas, begėdystė, apgaulė, perversyvi vaizduotė, išankstiniai scenarijai, žiaurusis pseudospektaklis ir kartu biurokratinis pasikartojamumas, schematizmas apibūdina skundo – suėmimo – tardymo – bylos parengimo ir bylos papildymų procesą. Kiekvienas iš šių etapų svyruoja tarp avantiūrizmo, išradingumo ir „liaudies priešų“ rutinos bei būtinybės visa tai biurokratizuoti ir imituoti statistiką ir mokslą. Ko gero įdomiausios yra didžiosios – poetų, filosofų ir režisierių - bylos (bus prisiminta O. Mandelštamo, D.Chatmsas, L. Kurbas, L. Karsavino ir kitos bylos), nors liaudies balsas buvo daugiau adresuojamas didiesiems liaudies priešams, pradedant L. Trockiu. Politika remiasi represijos reikalaujančiu liaudies balsu („atsižvelgdami į masinius darbininkų laiškus ir kolektyvų reikalavimus...“), saugumo parengtais priešų kėslų scenarijais, tačiau nepripažįsta savo teatriškumo, kodėl? Tardytojas kaip užkompleksuotas režisierius ir byla kaip neišsipildžiusi pjesė?

Filosofas prof. Gintautas Mažeikis

18 val. - parodos  „Dokumentas" atidarymas.

Parodos dalyviai: Algimantas Černiauskas, Evaldas Jansas, Aistė Kirvelytė, Linas Liandzbergis, Meda Norbutaitė, Vidas Poškus, Auris Radzevičius, Arūnė Tornau, Dainius Trumpis, Marta Vosyliūtė.

Kuratoriai: Meda Norbutaitė, Linas Liandzbergis

Dokumentas– tai materialioje laikmenoje tam tikra ženklų sistema užfiksuota informacija, kuri gali būti perduodama erdvėje ir laike. Svarbiausia – jo reikšmė ir paskirtis. Interpretuojant dokumento sąvoką menine kalba, paveikslas taip pat gali būti dokumentas, nes talpina savyje informaciją. Parodoje menininkai tapybos darbais pareiškia savo požiūrį į politinius, ekonominius, istorinius ar kitokio pobūdžio, jų manymu, svarbius įvykius. Šių „dokumentų“ informacinį turinį sudaro menininkų perduodamos žinutės ar išsakytos nuomonės, pajautimai. Menininkas yra svarbus visuomenės kultūros atstovas, kurio mąstymo ir matymo išraiškos formos reflektuoja tiek jo paties, tiek jį supančios aplinkos nuotaikas; kurio misija yra kviesti apmąstymams, padėti atpažinti ir suvokti mus supantį pasaulį, matyti jo kelius ir klystkelius.

Organizatoriai

[email protected]
+370 61364410

Rengėjų inf.

Sausio 11 d., penktadienį, 19 val. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje (Savičiaus g. 13, Vilnius) atidaroma tapytojo Kazimiero Brazdžiūno kūrybos paroda „Išklotinė“.
Jaunajai kylančių tapytojų kartai atstovaujantis menininkas parodoje pristatys savo kūrybą, kurioje per plėtojamas tapybos reprezentacijos, santykio su tikrove, kintančių sakralumo ir tikėjimo sąvokų šių dienų kontekste temas, atliks tam tikrą išpažintį tiek sau, tiek ir žiūrovams.

Apmąstydamas tapybos medijos galimybę komunikuoti bei jos reprezentacijos opas šių dienų kontekste, technologijų, masinės medijos bei socialinių tinklų įtaką, tapytojas aktualizuoja tikrovės klausimą. Autoriaus paveiksluose taikomos ikonografinės bei kinematografinės vaizdo strategijos, naudojamas ryškus koloritas, jungiamas fiktyvus rėmelis bei nevengiama įprastinę paveikslo struktūrą griaunančių užrašų. Tapytojas intencionaliai sugriauna tradicinę paveikslo struktūrą bei atvaizdą jame. Kiekvienas paveikslas tampa atskiru fragmentu kažko, apie ką daugiau nebeužsimenama.

Kazimieras kuria paveikslus, kuriuose pranešimas yra kuriamas signifikantų, įgaunančių tam tikras reikšmes bei suponuojančių paveikslo turinį, principu. Tapytojas žaidžia per vizualius simbolius, sukergdamas nesusijusius ženklus ir taip įvesdamas mus į belaikę bei bevietę zoną – būsenos teritoriją. Tokiu būdu, paskiruose paveiksluose-ekranėliuose, per asmeninius išgyvenimus, nuojautas, baimes, troškimus, pop kultūros ir kultūrinio konteksto elementus, socialinių tinklų nuorodas atsiskleidžia jaunojo kūrėjo konfesija.

Šia savo išpažintimi tapytojas kreipiasi ir į pačią auditoriją –  įterpta universali simbolika, kolektyvinės (pa)sąmonės ženklai oponuoja ir paliečia žiūrovą – kažkur tai jau mačiau. Tačiau, bendroje kolekcijoje modeliuojama prasmės iliuzija apsiverčia ir atskleidžia transliuojamos ir gaunamos informacijos absurdiškumą bei fragmentiškumą. Anot, J. Baudrillard‘o – gyvename pasaulyje kuriame vis daugiau informacijos ir vis mažiau prasmės. Čia menininko referuojama medijų kultūrai, kuomet prisidengusi komunikacijos spektakliu media skatina ne socializaciją, o visiškai priešingą – socialumo bei prasmės imploziją. Paroda, savaime turinti komunikuoti ir perteikti kažkokią konkrečią žinią, tampa tik aliuzija – vaizdiniu triukšmu neatnešančiu jokio turinio. Kiekvieno paveikslo ikona čia tampa simuliakru, spinduliuojančiu savo paties žavesį. Visa tai lemia bendros kolekcijos dekoratyvumą ir fragmentiškumą – kitaip – vizualinę miskomunikaciją.

Švc. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje konstruojama „Išklotinė“ paradoksaliai netampa išklotu pasakojimu, ar išpažintimi, o tėra tik pasakojimo paviršiumi, atvaizduojamu drobės plokštumoje. Kazimieras atgręžia į auditoriją suskilusį simuliuojamos tikrovės veidrodį, „sizifiškai“ bandydamas atrasti bei atrakinti viso šio didelio ekrano prasmę. Šis disimuliuoja tai, jog už jo nieko nėra, imituodamas šiuolaikinį pasaulį ištikusia vaizdų griūtimi, anti-socialumu bei trupančiomis vertybėmis, savotiškai tapdamas žiūrovui hamletišku testu.

Paroda veiks 2019.01.11-01.25

Rengėjų inf.

Nijolė Vilutienė, Mikalojus Povilas Vilutis
Grafika, tapyba, skulptūra
Paroda
2019 01 19-03 30

Atidarymas: 2019 01 19, šeštadienį, 14 val.

Videniškių vienuolyno muziejus
Molėtų raj., Videniškių km., Šilelio g. 6a.
Darbo laikas: antradieniais-sekmadieniais 9-17
Organizatorius Molėtų dailės galerija

Regėtųsi,– netikėtoje vietoje sausio 19 dieną bus atidaroma žymios menininkų poros – Nijolės Vilutienės ir Mikalojaus Povilo Vilučio grafikos, tapybos ir objektų paroda. Toji vieta yra Videniškių vienuolyno muziejus ir tai paneigia teiginį, kad tai yra netikėta erdvė. Videniškiai, nedidelis bažnytkaimis visai šalia Molėtų jau nuo XIV amžiaus yra žinomi kaip kunigaikščių Giedraičių žemė. Didikų pakviesti atgailos kanauninkų ordino vienuoliai šią vietą XVII–XVIII amžiais pavertė svarbiu dvasingumo ir kultūros centru (palaimintojo Mykolo Giedraičio atminimas iki šiol gyvai yra saugomas čia, o anuometiniame vienuolyne buvo parašytas ir 1753 metais Vilniuje išleistas vėlyvojo Baroko literatūros perlas ir bestseleris – Mykolo Olševskio pamokslų rinkinys „Broma atverta ing viečnastį“.

Paroda, pristatanti du labai gerai atpažįstamus menininkus vis tik yra netikėta (ir lokacija tą siurprizo įspūdį tik sustiprina) tuo, jog joje ypač išsamiai pristatoma M. Vilučio tapybos kolekcija. Praeito amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, ypač jo pradžioje, kuomet Lietuva atgavo nepriklausomybę, o menininkams atsivėrė plačiausi kūrybinės saviraiškos horizontai, anuomet jau žinomas grafikas, plakato meistas, iliustratorius intensvyviai tapė. Tai, ką kuria Mikalojus, ir taip labai aiškiai galima apibrėžti šiuolaikinio manierizmo, postmoderniojo siurrealizmo, naujojo baroko kategorijomis, tačiau tapybos plastika jo atveju yra kuo tikriausia minėtųjų apibrėžčių esencija.  N. Vilutienės – muzikaliai ir lyriškai jautrios piešinio adeptės grafika (estampai, piešiniai, akvarelė, tapyba) taip pat yra emocionaliai barokiška. Tad visiškai tikėta yra kūrybingosios poros pasirodymo vieta – renesansinis-barokinis Videniškių vienuolyno ansamblis su XVII amžiaus pradžioje Giedraičių rūpesčiu pastatyta vietinio „Atgimimo“ bažnyčia ir puikus, freskomis iliuminuotas rokokinis infulato (viršininko) namas.
Netikėta ši paroda dar yra ir tuo aspektu, jog jos metu tekstus rašantis, jau dvi knygas („Tortas“ ir „Sriuba“) išleidęs menininkas M. Vilutis skaitys naujus, niekur nepublikuotus savo rašinius (kurių yra prirašyta „iki lubų“), ateityje sugulsiančius į trečiąjį veikalą.

Ištraukas iš ankstesnių tekstų skaitys Nijolės ir Mikalojaus duktė – charizmatiškoji aktorė ir LMTA dėstytoja Aldona Vilutytė.

Parodos atidaryme taip pat dalyvaus, savo mintimis apie abiejų autorių kūrybą pasidalins menininkų gerbėjas, antikinės literatūros dėstytojas Paulius Garbačiauskas.

Po atidarymo visi svečiai kviečiami į ekskursiją po Videniškių vienuolyną ir bažnyčią, kurią ves muziejaus vedėja Virginija Bareikienė.

Rengėjų inf.

Nuostata, kad profesionalus menas yra tinkamas eksponuoti tik tam skirtose jau gerokai nebemadingas. Vis dažniau menininkai, maištaudami prieš nusistovėjusią tvarką, ieško įvairių naujų meno formų, jų pateikimo būdų ir pan. Tačiau ieškoti reikia ir įdomių, neįprastų erdvių. Užsienio šalyse tai jau pakankamai populiaru ir žinoma. Kurti, eksponuoti netradicinėse erdvėse kai kuriose šalyse jau yra norma. Na, o kalbant apie Lietuvą, galima teigti, kad šiuo aspektu esame dar tik pradedantieji.

Menas netradicinėse erdvėse. Puikus pavyzdys Dubline įsikūręs centras „Projects Art Centre“(nuotr.). Tai yra lyderiaujantis centras, kurio pagrindinis veiklos aspektas – šiuolaikinio meno vystymas, siekiant sukurti nepriklausomą sektorių airių menininkams. Taigi, kalbame apie menininkus. Apie jiems suteikiamą galimybę savo darbus rodyti plačiajai visuomenei, o ne laikyti sandėlyje. Juk kiekvienas sukurtas meno objektas siunčia tam tikrą žinutę apie įvairius dalykus: nuo jausmų, išgyvenimų iki socialinių problemų ar mokslo bei technologijų naujovių. Žmogui belieka tai pamatyti, išgirsti ir suprasti. Ir būtent dabar iškyla klausimas – kaip žmogus gali suprasti, jei jis to nemato? Kaip gali pamėgti, jeigu jis meno objektų nemato pats, jų neliečia, neanalizuoja? Kaip gali suprasti kas yra performansas ir kam skirtas, jeigu niekada jo nematė? Kitaip tariant, jeigu Tu niekada neragavai picos, Tu negali jos mėgti ar nemėgti. Taip ir su menu. Turi pamatyti, kad galėtum spręsti.

Šiais laikais menas, nesvarbu kokios rūšies, neturi būti skirtas tik vadinamam „elitui“, „bohemai“. Menas turi būti prieinamas kiekvienam. Būtent todėl atsiranda poreikis jį vystyti ne tik galerijose ar dideliuose, estetikos ir preciziškumo perpildytuose meno centruose. Būtent tokiuose, į kuriuos eilinis žmogus nedrįs užeiti, bijos nepritapti ar nemokėti kažko padaryti. Kaip išbalansuoti tarp bohemos ir, pavadinkime, „nemenininko“ žmogaus? Atsakymas vienas – Kaune įsikūręs Šiuolaikinio meno ir mokslo centras. Naujokai meno rinkoje, tačiau dirbantys tik su šiuolaikinio meno profesionalais iš visos Lietuvos. Pabrėžtina tai, kad profesionalas nebūtinai reiškia „gerai žinomas“. Priešingai, meno atstovai gali būti ne tik „užrietę nosis“ ir save rodantys bei reklamuojantys. Tai gali būti ir tie, kurie yra per kuklūs savo darbus eksponuoti, todėl juos sukūrę tiesiog palieka užmaršty.

Meno rinkos naujokai  – Šiuolaikinio meno ir mokslo centras – tai būtent ta vieta, kurioje laukiami visi. Ir profesionalai, ir tie, kuriems šiuolaikinis menas dar neatrastas reiškinys. Esminis skirtumas – netradicinė erdvė, kurioje koreliuoja įvairios veiklos, skirtingų amžiaus grupių atstovai bei individai, turintys skirtingo lygio suvokimą apie meną. Be abejo, svarbiausia yra tai, kad centre savo parodas rengiantys profesionalūs menininkai ne tik turi galimybę pasidalinti savo kūryba su plačiąja visuomene, užsitikrinti žinomumą, bet ir tapti tikru pavyzdžiu tiems, kurie dar tik mokosi meno paslapčių. Mokymo centro patalpose įsikūręs Šiuolaikinio meno ir mokslo centras  - tai vieta, kurioje tik savimi pasitikintys ir tikrai drąsūs menininkai noriai eksponuoja savo darbus. Juk nelengva taip patikėti savo kūrinių „svoriu“, kad juos eksponuotum ne visiems įprastoje, baltai nudažytoje, jau bent daliai visuomenės žinomoje galerijoje. Tačiau tam ir reikalingos centro kuratorės: Emilija Šneiderytė ir Giedrė Kavaliauskaitė. Surasti šiuolaikinius menininkus, jais patikėti ir parodyti kitiems.

Ką nuveikė centras? Nuo rugsėjo mėnesio jau suorganizuotos 6 parodos: „Moterys interpretuojančios moterį“, psichodelinio meno paroda „Tiltas į kosmosą“, „ManifestArt“, „Deformuoti veidai“, SelfieArt paroda „(Ne)įsikūnijimas“, „(NE)vaikiška (NE)pasaka“. Jos nepaisant to, kad centras neseniai pradėjo savo veiklą, susilaukė didelio lankomumo ir susidomėjimo. Žmonės mato galimybę pamatyti profesionalų meną neįpareigojančioje aplinkoje. Be to, atėję į parodos atidarymą, turi galimybę ne tik pabendrauti su parodos dalyviais, pasivaišinti, bet ir paklausyti, pavyzdžiui, eksperimentinės muzikos. O kartais, galbūt pirmą kartą savo gyvenime, pamatyti performansą. Tiek nuveikęs centras veiklos tempų nemažina. Jau sausio viduryje planuojama nauja paroda.

Užsiimti tik daile  - ne šiam centrui. Tapyba, grafika, instaliacijos, skulptūros ir pan. To neužtenka. Šiuolaikiniu menu užsiima ir Post Proceso teatras, įkurtas režisieriaus ir psichologo Tomo Lagūnavičiaus. Šis teatras – tai eksperimentinė erdvė, norintiems klaidžioti postmodernaus teatro labirintais ir atrasti inovatyvias raiškos formas bei galimybes. Vien nuo rugsėjo mėnesio surengtos 5 išskirtinės premjeros. Kiekvienas spektaklis atstovauja skirtingą teatro stilių bei sprendžia kitokias problemas, todėl visi turi galimybę atrasti sau priimtiną bei įdomų spektaklį.

Taigi, svarbiausia yra drąsa. Nebijoti išlipti iš komforto zonos, išeiti iš įprastų erdvių. Ir kurti. Kurti šiuolaikinį – įdomų, šokiruojantį ir provokuojantį, kartais net gąsdinantį – meną. Visų reikiamų aspektų junginį ir galima rasti visiems atvirame Šiuolaikinio meno ir mokslo centre.

Rengėjų inf.

Gruodžio 29 d. 19 val. Valdovų rūmų Renesansinę menę užpildys emocinga vėlyvojo baroko vokalinė ir instrumentinė muzika. Su programa „Virtuozai iš Magdeburgo: Händelis ir Telemannas“ senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“ (meno vadovas Rodrigo Calveyra) kviečia pakiliai palydėti besibaigiančius metus ir pasitikti naujuosius. Šventinių koncertų ciklo „Kalėdos Valdovų rūmuose“ renginyje klausytojai galės gėrėtis barokinėmis solo kantata ar trio sonata, įspūdingiausiais Händelio ir Telemanno kūriniais, sukurtais kamerinei atlikėjų sudėčiai – balsui, išilginei fleitai, violai da gamba ir klavesinui. Juose atsiskleidžia poezija ir drama, švelnumas ir kančia, trapumas ir stiprybė – įvairiausios žmogaus būsenos ir emocijos.

Rengėjų inf.

Eidami į teatrą žmonės dažniausiai puikiai žino ko tikėtis. Jiems puikiai pažįstama antikinių, šekspyriškų, commedia dell’arte, realistinių pjesių forma. Praėjusio amžiaus gale ėmė atsirasti paveikūs dramaturgijos kūriniai, išeinantys už scenos ir teatro apskritai ribų, panaudojus naujausias technines galimybes. Dabar atėjo laikas sukurti lietuvišką pjesės formą – teatrų scenose pasirodo vis daugiau lietuviškos dramaturgijos kūrinių, o kalbas, jog Lietuvoje nėra dramaturgų keičia tautinės pjesės formos paieškos. 

Rengėjų inf.

Šį ketvirtadienį, gruodžio 20 d. 18 val. viešbutyje „Pacai“ (Didžioji g. 7) bus atidaryta menininkės Evelinos Paukštytės tapybos darbų paroda „Mano pasaulis rūpinasi manimi“.

Parodoje eksponuojami keturių pastarųjų metų Evelinos Paukštytės (g. 1980) tapybos darbai priklauso skirtingiems ciklams, tačiau vienam kūrybos periodui. Menininkė stebi aplinką, gilinasi į savo pasąmonę ir iš šių dviejų kuria paveikslus, kaip slenksčius tarp išorės ir vidaus. Tarpinės zonos ir būsenos visada apgaulingos. Pirmas žvilgsnis į Evelinos Paukštytės paveikslus taip gali būti klaidingas. Ryškios spalvos, dinamiškos linijos, šmaikštūs personažai nuteikia smagiai. Tačiau neužilgo pajunti, lyg linksmintumeisi butaforiniame paviljone. Įdomiausia, kad tai supratus ateina ne liūdesys, o įdomumas.

Paveikslų stilistika primena devintojo dešimtmečio „Arcade“ tipo klasikinius kompiuterinius žaidimus: plokščias, sterilias erdves kerta griežos linijos, o tarp jų juda figūros. Iš paveikslo į paveikslą eina triko aprengtos stilizuotos vyrų figūrėlės, dažnai atsikartoja lašišos, piliulės, raudoni anturio, dar vadinamo flamingo gėle, žiedai, vaisiai ir daržovės. Tačiau pasitaiko ir kviestinių žvaigždžių iš populiariosios kultūros: Barbė, Pikaču, žali ufonautai ir kt. Visi šie personažai nuolat juda atlikdami įvairius veiksmus – čia negali sustoti, nes nepateksi į kitą levelį.

Veiksmas vyksta uždarose erdvėse. Spaudžiantį keturių sienų jausmą dar sustiprina nuolat besikartojančios aiškios geometrinės formos: kubai, baseinai ar akvariumai. Tai pasaulis be dangaus ir žemės. Čia nebūna vėjo, šlabdribos ar nepakeliamo karščio. Tačiau yra visada aiški ir lygi horizonto linija. Čia nėra kur pasislėpti. Tačiau yra labai aiškus pagrindas ir judėjimui skirtos (tuo pačiu jį ribojančios) linijos. Personažų aplinka iš esmės vienoda, sudaryta iš aiškių linijų ir geometrinių formų. Skiriasi paveikslų horizonto aukštis, linijų ritmas ir tankis, spalvinė gama.
Daugumoje paveikslų kartojasi ir ta pati perspektyva. Žvilgsnis visada mato bendrą situaciją – čia nėra pritrauktų ar atitolintų kadrų, viskas matoma vienodai ryškiai. Monotonišką bendrą perspektyvą paįvairina linijinės perspektyvos taisyklėms nepaklūstantys atskiri objektai, pavaizduoti naudojantis atvirkštinės ar aksonometrinės perspektyvų dėsniais. Į paveikslų vidų visada žvelgiame kiek iš viršaus. Tai bene įprasčiausias žiūros taškas šiuolaikiniam žmogui – juk būtent taip žvelgiame į ant stalo stovintį kompiuterio monitorių.

Tai suveržta tapyba. Uždaros kompozicijos, lokalių intensyvių spalvų plokštumos ir mažos figūrėlės jose ištapytos preciziškai lygiai. Nėra potėpio, tekančio dažo ar skirtingų dažų sluoksnių. Kurdama savo „puikų naują pasaulį“ menininkė kontroliuoja viską, ir to neslepia. Ji kuria visų pirma sau, tik kartais atsidusdama, kad lietuviškos dailės kontekste jaučiasi kiek vieniša. Tos vienatvės esama ir paveiksluose.

Evelinos Paukštytės paveiksluose nesunku pamatyti ne tik kadaise rašytojo Aldous Huxley sukurtą pasaulį, bet ir šiandienos vakarietiško miesto gyvenimą. Skirtingos spalva ar objektų išdėstymu, tačiau vis tik vienodai patogios erdvės, kuriose dūzgia vienodi personažai. Nesimato vaikų nei senelių, mirčių nei prakaito lašelių ant judančių kūnų. Tai dėžučių: monitorių, biurų ar namų bei ritmingo planų pildymo pasauliai. Fasadiškai smagūs, bet verčiantys sunerimti: o kur gi visa tai, kas netelpa tarp lygiai nubrėžtų linijų? Galbūt tai gyvūnuose. Augaluose. Uždaruose kubuose, kurių viduje gali slėptis bet kas ir sprogti bet kuriuo metu. Arba – humoro jausme, kurio paveiksluose tikrai nemažai. Juoktis mokantys žmonės retai tampa moralizuotojais. Evelina Paukštytė tiesiog pasakoja apie save, o per save – ir apie visuomenę, mūsų visų gyvenimus.

Aistė Paulina Virbickaitė