ŠMMC: kaip išdrįsti daryti kitaip nei įprasta

Nuostata, kad profesionalus menas yra tinkamas eksponuoti tik tam skirtose jau gerokai nebemadingas. Vis dažniau menininkai, maištaudami prieš nusistovėjusią tvarką, ieško įvairių naujų meno formų, jų pateikimo būdų ir pan. Tačiau ieškoti reikia ir įdomių, neįprastų erdvių. Užsienio šalyse tai jau pakankamai populiaru ir žinoma. Kurti, eksponuoti netradicinėse erdvėse kai kuriose šalyse jau yra norma. Na, o kalbant apie Lietuvą, galima teigti, kad šiuo aspektu esame dar tik pradedantieji.

Menas netradicinėse erdvėse. Puikus pavyzdys Dubline įsikūręs centras „Projects Art Centre“(nuotr.). Tai yra lyderiaujantis centras, kurio pagrindinis veiklos aspektas – šiuolaikinio meno vystymas, siekiant sukurti nepriklausomą sektorių airių menininkams. Taigi, kalbame apie menininkus. Apie jiems suteikiamą galimybę savo darbus rodyti plačiajai visuomenei, o ne laikyti sandėlyje. Juk kiekvienas sukurtas meno objektas siunčia tam tikrą žinutę apie įvairius dalykus: nuo jausmų, išgyvenimų iki socialinių problemų ar mokslo bei technologijų naujovių. Žmogui belieka tai pamatyti, išgirsti ir suprasti. Ir būtent dabar iškyla klausimas – kaip žmogus gali suprasti, jei jis to nemato? Kaip gali pamėgti, jeigu jis meno objektų nemato pats, jų neliečia, neanalizuoja? Kaip gali suprasti kas yra performansas ir kam skirtas, jeigu niekada jo nematė? Kitaip tariant, jeigu Tu niekada neragavai picos, Tu negali jos mėgti ar nemėgti. Taip ir su menu. Turi pamatyti, kad galėtum spręsti.

Šiais laikais menas, nesvarbu kokios rūšies, neturi būti skirtas tik vadinamam „elitui“, „bohemai“. Menas turi būti prieinamas kiekvienam. Būtent todėl atsiranda poreikis jį vystyti ne tik galerijose ar dideliuose, estetikos ir preciziškumo perpildytuose meno centruose. Būtent tokiuose, į kuriuos eilinis žmogus nedrįs užeiti, bijos nepritapti ar nemokėti kažko padaryti. Kaip išbalansuoti tarp bohemos ir, pavadinkime, „nemenininko“ žmogaus? Atsakymas vienas – Kaune įsikūręs Šiuolaikinio meno ir mokslo centras. Naujokai meno rinkoje, tačiau dirbantys tik su šiuolaikinio meno profesionalais iš visos Lietuvos. Pabrėžtina tai, kad profesionalas nebūtinai reiškia „gerai žinomas“. Priešingai, meno atstovai gali būti ne tik „užrietę nosis“ ir save rodantys bei reklamuojantys. Tai gali būti ir tie, kurie yra per kuklūs savo darbus eksponuoti, todėl juos sukūrę tiesiog palieka užmaršty.

Meno rinkos naujokai  – Šiuolaikinio meno ir mokslo centras – tai būtent ta vieta, kurioje laukiami visi. Ir profesionalai, ir tie, kuriems šiuolaikinis menas dar neatrastas reiškinys. Esminis skirtumas – netradicinė erdvė, kurioje koreliuoja įvairios veiklos, skirtingų amžiaus grupių atstovai bei individai, turintys skirtingo lygio suvokimą apie meną. Be abejo, svarbiausia yra tai, kad centre savo parodas rengiantys profesionalūs menininkai ne tik turi galimybę pasidalinti savo kūryba su plačiąja visuomene, užsitikrinti žinomumą, bet ir tapti tikru pavyzdžiu tiems, kurie dar tik mokosi meno paslapčių. Mokymo centro patalpose įsikūręs Šiuolaikinio meno ir mokslo centras  - tai vieta, kurioje tik savimi pasitikintys ir tikrai drąsūs menininkai noriai eksponuoja savo darbus. Juk nelengva taip patikėti savo kūrinių „svoriu“, kad juos eksponuotum ne visiems įprastoje, baltai nudažytoje, jau bent daliai visuomenės žinomoje galerijoje. Tačiau tam ir reikalingos centro kuratorės: Emilija Šneiderytė ir Giedrė Kavaliauskaitė. Surasti šiuolaikinius menininkus, jais patikėti ir parodyti kitiems.

Ką nuveikė centras? Nuo rugsėjo mėnesio jau suorganizuotos 6 parodos: „Moterys interpretuojančios moterį“, psichodelinio meno paroda „Tiltas į kosmosą“, „ManifestArt“, „Deformuoti veidai“, SelfieArt paroda „(Ne)įsikūnijimas“, „(NE)vaikiška (NE)pasaka“. Jos nepaisant to, kad centras neseniai pradėjo savo veiklą, susilaukė didelio lankomumo ir susidomėjimo. Žmonės mato galimybę pamatyti profesionalų meną neįpareigojančioje aplinkoje. Be to, atėję į parodos atidarymą, turi galimybę ne tik pabendrauti su parodos dalyviais, pasivaišinti, bet ir paklausyti, pavyzdžiui, eksperimentinės muzikos. O kartais, galbūt pirmą kartą savo gyvenime, pamatyti performansą. Tiek nuveikęs centras veiklos tempų nemažina. Jau sausio viduryje planuojama nauja paroda.

Užsiimti tik daile  - ne šiam centrui. Tapyba, grafika, instaliacijos, skulptūros ir pan. To neužtenka. Šiuolaikiniu menu užsiima ir Post Proceso teatras, įkurtas režisieriaus ir psichologo Tomo Lagūnavičiaus. Šis teatras – tai eksperimentinė erdvė, norintiems klaidžioti postmodernaus teatro labirintais ir atrasti inovatyvias raiškos formas bei galimybes. Vien nuo rugsėjo mėnesio surengtos 5 išskirtinės premjeros. Kiekvienas spektaklis atstovauja skirtingą teatro stilių bei sprendžia kitokias problemas, todėl visi turi galimybę atrasti sau priimtiną bei įdomų spektaklį.

Taigi, svarbiausia yra drąsa. Nebijoti išlipti iš komforto zonos, išeiti iš įprastų erdvių. Ir kurti. Kurti šiuolaikinį – įdomų, šokiruojantį ir provokuojantį, kartais net gąsdinantį – meną. Visų reikiamų aspektų junginį ir galima rasti visiems atvirame Šiuolaikinio meno ir mokslo centre.