Autorius: Rengėjų inf.
Rengėjų inf.
Paryžiuje buvusį „Maison Margiela“ mados namų dizainerį sužavėjusi paroda įsikūrė Vilniuje
Šią savaitę lietuviško dizaino namuose LOCALS.LT įsikūrė lietuvių menininkų dueto „Egyboy“ pop-up paroda „Enjoy The Game“. Oficialus parodos atidarymas vyks šį ketvirtadienį, gruodžio 20 d., 18 val. Šiuolaikinio meno paroda lietuviško dizaino namuose, prekybos centre „GO9“, veiks iki pat Naujųjų metų – sausio 1 d.
Ši paroda į Vilnių grįžo iš Paryžiaus. Prancūzijos sostinėje pristatyti lietuvių meno kūriniai sužavėjo ir buvusį garsiųjų „Maison Margiela“ mados namų dizainerį, kuris vieną lietuvių darbų įsigijo asmeninei savo kolekcijai. Vilniuje pristatomos parodos metu visi eksponuojami kūriniai taip pat parduodami, tad jais savo namus papuošti gali ir šiuolaikinį meną vertinantys lietuviai. Be to, prieš pat atidarymą vieną parduotuvės sienų papuošė gyvai vietoje nupieštas menininkų kūrinys, kurio idėja jiems kilo apsilankius Locals.lt.
Menininkų duetas „Egyboy“ – tai broliai dvyniai Egidijus ir Remigijus Praspaliauskai, kūrybinį kelią pradėję nuo šešerių metų, o 2010 metais įkūrę pirmąjį savo prekės ženklą „Mother Eleganza“, vėliau tapusį „Egyboy“ projektu.
„Egyboy“ gimęs Vilniuje, įkvėptas Sidnėjaus ir Paryžiaus, ilgainiui tapo šiuolaikinio miesto simboliu. Kūrybinis brolių duetas, derindamas ironiją, šiandienos aktualijas, pop ir interneto kultūrą, stebina išskirtiniais meno kūriniais ir drabužiais.
Trumpas interviu su parodą Vilniuje pristatančiu Egidijumi Praspaliauskiu.
Paroda „Enjoy the Game“ buvo eksponuojama Paryžiuje. Kaip kūrinius vertino prancūzai?
Tai buvo mano pirmoji solo paroda Paryžiuje. Džiugu, kai paveikslą nuperka buvęs garsių mados namų „Maison Margiela“ dizaineris – tai reiškia nemažai. Atidarymas buvo spalvingas. Tortas skrido į veidą, leidome dūmų mašiną, draugai atsiuntė lietuviško alaus. Darydamas parodą labiausiai vertinu prieš parodinį laikotarpį, per kurį daug eksperimentuodamas galiu daugiau išmokti, patirti, tobulėti kaip menininkas. Pasiekti naujų „boom bastic fantastic“ rezultatų.
„Enjoy the Game“ grįžo į Vilnių ir iki Naujų metų bus eksponuojama lietuviško dizaino namuose. Kokie kūriniai parodoje eksponuojami?
LOCALS.LT parodinėje erdvėje eksponuojama „Egyboy“ paroda iš Paryžiaus ir dalis meno konceptų iš visų metų įdirbio kartu su broliu Remiu. Žiūrovas atėjęs į parodą galės pamatyti nuo ypatingų „Egyboy“ degtukų dėžučių iki paveikslų ir kitų dizaino objektų.
Kas įkvėpė šią parodą? Kuo ji unikali?
Parodos pavadinimą „Enjoy the Game“ įkvėpė krepšininko Michael Jordan filosofija „Just play, Have fun, Enjoy the Game“, kuri idėjiškai labai priimtina ir mums bei tam, ką mes darome. Persikėlus gyventi į Paryžių, nemažai įkvėpimo gavau ir iki šiol gaunu iš pastebėjimų Paryžiaus gatvėse. Metro ten kartais kaip muziejus. Nuplėšyti metro plakatai prilygsta abstraktaus meno aukščiausios klasės darbams, tik gaila, kad niekas jų nerėmina. Daug graffiti, dripsai ant prabangių architektūros detalių iš aukso – tokie kontrastai apsuka galvą ir sukelia šiurpulius bėgiojančius per nugarą. Tai taip nerealu, kad netgi realu – net wild style šiukšlynas kartais gali atrodyti panašus į Picasso skulptūrą. Cha! Viskas yra kaip filtras per savą supratimo prizmę.
Tiesa, kad parodos kūrinius Vilniuje bus galima ne tik pamatyti, bet ir įsigyti?
Taip. Darbų kainos svyruos nuo 150 iki 300 eurų. Bus galimybė įsigyti ir marškinėlių, ir pirmąją „Egyboy Toy“ skulptūrėlę trofėjų „Jesus Fun“, už kurios įgyvendinimą ačiū skulptoriui Nerijui Erminui. Labiausiai noriu, kad mano menas nedulkėtų, kad jis keltų šypseną.
Kokiam žmogui patiks „Egyboy“ kūriniai?
Visiems pagal skonį.
Lietuviško dizaino namus LOCALS.LT ir „Egyboy“ parodą Vilniuje galima rasti prekybos centre „GO9“ (3-ias aukštas, Gedimino pr. 9). Oficialus parodos atidarymas vyks gruodžio 20 d., ketvirtadienį, 18 val. Paroda veiks iki sausio 1 d.
Daugiau informacijos:
Indrė Pavilonytė
[email protected]
Rengėjų inf.
Rimos Leipuvienės keramikos darbų paroda
Iš nebūties...
Keramikos darbų paroda 2018 12 13 - 2019 01 31 Gobis/Lauko ekspo stiklo pavilijone, Gedimino pr. 13, Vilnius
Mano skulptūrinės keramikos kūriniai – tarsi laiko ir patirties išvagoti gyvenimai, prisiminimai, individualios patirtys. Jų vaizdiniai mena gilius judraus gyvenimo ciklo atspindžius, ilgainiui transformuotus į naujus pavidalus. Kaip medžio kamieno rievėse atsispindi jo amžius, taip mano darbuose šį įspūdį sukuria susisukusios molio įrantos, nelygumai. Tarsi prabėgusio laiko pėdsakai atsiradusios faktūros ženklina keramikos kūriniuose įprasmintas istorijas.
Aš siekiu statišką keramiką paversti dinamiška – užfiksuoti jos kitimą, judėjimą, suteikti jėgos, krypties. Man itin svarbu savo pastangomis perduoti keramikai lašelį gyvybingumo, energijos tėkmės. Siekiu harmonijos su gamta. Gilus jos pajautimas, įspūdžių apraiškos keramikoje atsirado natūraliai nuo vaikystės, pačiai daug laiko praleidžiant gamtoje. Todėl ir šie darbai reflektuoja gamtos objektus – tarsi išdūlėjusius medžio rąstus lietuviško miško pelkėje, tarsi apsamanojusius akmenis. Keramika alsuoja gamtos ramybe, ilgaamžiškumu bei senove, kviečia stabtelėti. Judesys ir ramybė tarpusavyje susipina, suteikdami kūriniams sudėtingesnį ir įdomesnį kontekstą.
Kūryboje vadovaujuosi Rytų keramikos kultūros tradicijomis ir filosofija. Naudojau Japonijos meistrų technikas ir sėmiausi jų estetikos sampratų. Labiausiai mano kūrybą paveikė Japonijos keramiko Shozo Michikawa darbai. Mano keramika yra aukšto 1290–1300 °C degimo keramika, glazūruota pačios paruoštomis glazūromis iš natūralių gamtos medžiagų (tokių kaip medienos pelenai, žemo degimo moliai ir t. t.). Priartėdama prie pirmapradžių keramikos tradicijų, kai keramika buvo išgaunama susijungus gamtos stichijoms (žemė/molis, ugnis) aukštoje temperatūroje naudojant natūralias medžiagas, jaučiuosi tęsianti prieš amžius sukurtas tradicijas. Kaip tų tradicijų tęsinį šiandien pateikiu savitą keramiką, kuri gali būti pritaikoma šiuolaikinėje aplinkoje.
Šie skulptūriniai keramikos darbai gimsta iš labai intensyvios dinamikos – rankų ir viso kūno jėgos pastangų valdant išcentrinę jėgą ant žiedimo rato sausu būdu formuojant ir transformuojant vientisą šamotinio molio gabalą į unikalią formą. Visa tai papildyta ir intensyviu minties darbu, ir iki skausmo nušlifuotomis rankomis. Tačiau žvelgdama į užbaigtą kūrinį visuomet jaučiu didelį pasitenkinimą. Žavėdamasi unikaliomis molio savybėmis, stengiuosi atskleisti jo grožį, paviršiaus ir faktūrų galimybes, suteikti nusidėvėjimo ar natūralaus senėjimo įspūdį. Pritardama Japonijos estetikos filosofijai „wabi-sabi“, stengiuosi išlaikyti balansą tarp technikų išlavinimo ir grožio netobulumo akcentuose, pasiduoti spontaniškumui. Išskirtinumas, nelygios, įdomios formos, asimetrija, laisvumas, energetika – tai pagrindinės mano vertybės, kurias šiandien stengiuosi perteikti kūryboje.
Kūrybos procese man labai svarbus drąsus leidimas sau ieškoti. Priimdama netradicinius sprendimus, kartais – rizikuodama, einu asmeninių atradimų ir naujų išraiškų paieškos takais... Stengiuosi būti atvira aplinkai, nuolat mokausi ir gilinuosi į save. Visa tai ir sudaro turiningą kelionę nuo pirminės inspiracijos ir idėjos iki proceso metu pakitusio galutinio rezultato, į kurį atlydi intuicija, technikos ir patirtis. Tuomet iš nebūties į būtį ateina įdomūs keramikos kūriniai...
Rima Leipuvienė
Apie Rimos Leipuvienės keramikos darbų parodą
Rankoje – molio gniužulas. Beformis. Minkštas. Lengvai pakeičiantis pavidalą. Kai susijungs du pradai – mintis ir fizinės pastangos, – prasidės slėpiningas kūrinio gimimas. Iš visų pusių sėlinančios išraiškų, kurias galėtų įgyti būsimas kūrinys, pagundos, dvejonės pasirenkant medžiagas, atlikimo techniką dažniausiai yra nepamatuojamas laiku atžvilgiu procesas. Tik daugybę kartų „pavarčius“ kūrybinę idėją, šis beformis molio gabalas ima keistis, įgyti naujų pavidalų. Taip iš nebūties pamažu išnyra naujos formos, išraiškos, kurios arba priartėja prie pirminės sumanymo vizijos, arba ją kardinaliai keičia. Stabilių, neapkrautų nereikalingomis plastinėmis detalėmis formų keramika yra jaunos, veržlų kūrybinį kelią pradėjusios dailininkės Rimos Leipuvienės meninių ieškojimų bruožas. Džiugina, kad Rima pasirinko įnoringą aukštos degimo temperatūros keramikos techniką, kuri labiausiai atskleidžia darbams naudojamų medžiagų gamtinę prigimtį. Tarytum kunkuliavusi lava, molio masė sustingsta naujais pavidalais, prieš tai palytėta ugnies ir pelenų. Panašiai formavosi ir mūsų planeta Žemė. Ramybe ir didingumu alsuoja autorės kūriniai. Tikiu, kad paroda sulauks tikro meno vertintojų, kuriems nereikia šokiruojančių, greitų potyrių, dėmesio. Neabejoju, kad keramikė ateityje atras dar savitesnes savo kūrinių formas ir išraiškas, ir jos – sėkmingos keramikės – kelias bus ilgas.
Dailininkas Gvidas Raudonius
Daugiau informacijos galima rasti mano tinklapyje:
https://www.
Rengėjų inf.
Choro „Aidija“ paskaita-koncertas „Tesidžiaugia siela tava…“
Gruodžio 22 d. 15 val. Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejuje vyks kamerinio choro „Aidija“ paskaita-koncertas „Tesidžiaugia siela tava…“ (iš ortodoksų liturginės muzikos lobyno).
Krikščionys ortodoksai (lietuviškai dažnai nevisai tiksliai vadinami „stačiatikiais“) – ir artimi, ir drauge labai menkai pažįstami. Vilniuje daugybė jų bažnyčių, kurias vadiname cerkvėmis, bet retas, ne ortodoksas ten užklysta. Lygiai taip pat retas girdi ir klauso ortodoksų bažnytinės muzikos, kuri beveik visa yra griežtai liturginė ir griežtai vokalinė, mat ortodoksų bažnyčiose tegali skambėti šie du instrumentai – varpai ir žmogaus balsas. Visa kita lieka už durų. Tačiau šis apribojimas paradoksaliai atvėrė vartus neįtikėtinam meninės dvasios skrydžiui ir sykiu gelmei. Nuo vėlyvosios antikos iki šių dienų pagal gana griežtus kanonus kuriama ortodoksų bažnytinė muzika (panašiai, kaip ir jų sakralinė dailė) yra didžiulis sakralinio meno lobynas. Keletą šio turto perlų kviečiame išgirsti gruodžio 22 d. Vilniaus Bažnytinio paveldo muziejuje, kur 15 val. į paskaitą-koncertą kviečia kamerinis choras „Aidija“ (vadovas Romualdas Gražinis) ir muzikologas dr. Jonas Vilimas.
Kviečiame į kelionę nuo Sakartvelo (Gruzijos) iki Estijos per didžiųjų XIX–XX a. Rusijos kompozitorių (D. Bortnianskio, M. Glinkos, P. Čaikovskio, S. Rachmaninovo, G. Sviridovo ir kt.) sakralinės muzikos šedevrų mozaiką.
Rengėjų inf.
Tapybos paroda „Dokumentas“ Vilniaus rotušėje
Sausio mėn. 3–23 d.
Dokumentas – tai materialioje laikmenoje tam tikra ženklų sistema užfiksuota informacija, kuri gali būti perduodama erdvėje ir laike. Svarbiausia – jo reikšmė ir paskirtis. Interpretuojant dokumento sąvoką menine kalba, paveikslas taip pat gali būti dokumentas, nes talpina savyje informaciją. Parodoje menininkai tapybos darbais pareiškia savo požiūrį į politinius, ekonominius, istorinius ar kitokio pobūdžio, jų manymu, svarbius įvykius. Šių „dokumentų“ informacinį turinį sudaro menininkų perduodamos žinutės ar išsakytos nuomonės, pajautimai. Menininkas yra svarbus visuomenės kultūros atstovas, kurio mąstymo ir matymo išraiškos formos reflektuoja tiek jo paties, tiek jį supančios aplinkos nuotaikas; kurio misija yra kviesti apmąstymams, padėti atpažinti ir suvokti mus supantį pasaulį, matyti jo kelius ir klystkelius.
Dalyviai: Algimantas Černiauskas, Evaldas Jansas, Aistė Kirvelytė, Linas Liandzbergis, Meda Norbutaitė, Vidas Poškus, Auris Radzevičius, Arūnė Tornau, Dainius Trumpis, Marta Vosyliūtė
Kuratoriai: Linas Liandzbergis, Meda Norbutaitė
Rengėjų inf.
Vilniuje susitikimas su „Likvidacijos“ režisieriumi Sergejumi Ursuliaku
Vilniuje lankysis milijonams televizijos žiūrovų žinomų daugiaserijinių filmų „Likvidacija“, „Gyvenimas ir likimas“, „Tykusis Donas“ ir kt. autorius, žinomas Rusijos režisierius, scenaristas ir aktorius Sergejus Ursuliakas. Gruodžio 17 dieną jis dalyvaus viešame susitikime tema „Amžinosios vertybės šiuolaikiniame kinematografe“.
„Žmonės į svetimą skausmą nereaguoja kaip į savo. Mūsų visuomenės nariai nebemoka bendrauti. Vienintelis dalykas, kurį tokiomis sąlygomis galiu padaryti, – tai pabandyti sukurti filmą, kuris bent kažką, bent tuos nedaugelį žmonių, kurie jį žiūrės, paskatins kitaip žvilgtelėti į šią problemą. Galbūt tai naivu, bet nežinau kito būdo, kaip paveikti visuomenę“, – sako S. Ursuliakas.
Rengėjų inf.
Knygos „Abdonas Korzonas – pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas“ pristatymas
Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje, V. Putvinskio g. 55, Kaune, gruodžio 20 d., ketvirtadienį, 17 val. vyks Dainiaus Junevičius knygos „Abdonas Korzonas – pirmasis Vilniaus vaizdų fotografas“ pristatymas.
Naujausioji Lietuvos fotografijos istoriko Dainiaus Junevičiaus knyga skirta 1824 m. Kauno gubernijoje, Pašaltuonio dvare, netoli Tauragės, gimusiam ir po 1874 m. Troicke, Orenburgo gubernijoje, mirusiam fotografui Abdonui Korzonui.
Rengėjų inf.
Choras „Vilnius” kartu su jaunaisiais kūrėjais leisis į kūrybinius eksperimentus
Netikėtų kūrybinių sumanymų nestokojantis choras „Vilnius“ imasi Lietuvoje analogų neturinčio projekto ir kviečia suklusti jaunuosius kompozitorius arba tarpdisciplinines kūrėjų komandas. Projekto „VILNIUS LAB: Choro „Vilnius“ jaunųjų kūrėjų laboratorija“ rengėjai trims muzikos kūrėjams suteiks galimybę realizuoti ir pristatyti klausytojams novatoriškus kūrinius chorui.
Kompozitoriai kviečiami iki sausio pirmosios teikti idėjas ir kūrybos eskizus, iš kurių komisija atrinks tris jaunuosius menininkus, tapsiančius projekto dalyviais. Jie bus kviečiami tęsti kūrybinį procesą glaudžiai bendradarbiaujant su choru, o pasirinktos idėjos bus įgyvendintos ir pristatytos visuomenei kitų metų gegužę.
Pateiktas paraiškas svarstys nuolat su Latvijos radijo choru bendradarbiaujantis kompozitorius Mārtiņš Viļums, choro „Vilnius“ vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas ir tarpdisciplininio meno kūrėjas Artūras Bumšteinas.
Rengėjų inf.
Koncertas „53H2019“„Vaidilos teatre“
Gruodžio 29 d. vakare, likus 53 valandoms iki Naujųjų metų, „Vaidilos teatrą“ užlies gerai žinomi klasikinės muzikos garsai, juos specialiame šventiniame koncerte „53H2019“ dovanos pripažinti atlikėjai: mecosopranas Jovita Vaškevičiūtė-Vaska ir tenoras Antanas Zakarauskas.
„Kalėdas daugiausiai praleidžiame su šeima, o Naujieji – puiki proga susitikti su kitais artimais žmonėmis, draugais ir praleisti laiką kartu: pabendrauti, nusišypsoti ar net susikurti naujų nuotykių ar malonių prisiminimų. Pati didžiausia dovana, kurią žmogus gali įteikti žmogui – laikas, nes kiekviena maloni akimirka praleista kartu yra neįkainojama“, – teigia į jaukų, muzikinį pasimatymą kviečiantis tenoras Antanas Zakarauskas, dainavęs Australijos operos kompanijose ir jau 17 metų savo namais laikantis tiek Lietuvą, tiek Australiją.
Rengėjų inf.
„Graži ir ta galinga“: bus pasakyta tai, ko negalima sakyti
Kas bendro tarp renesansinės gražuolės, rašytojos su skarele ir tarybinės herojės? Jos trys, pasikvietusios dar būrį draugių, veržiasi ant scenos, kad papasakotų visiems, ką reiškia būti moterimi Lietuvoje. Šalyje, kurios galva – moteris, kur žurnalas „Tik vyrams“ vis dar tyčiojasi iš emancipacijos, kur tarpukariu organizuotas mados teismas ir moteriai mylėti moterį buvo geriausia apsimetus vyru, kur romantiška meilė greitai nuvesdavo į blogąją istorijos pusę, kur vienoms pirmųjų Europoje suteikta teisė balsuoti, kur žibutės daigams vis dar sunku įsitvirtinti ir pražysti, o aktorės vis dar reikalingiausios vaidinti jaunoms mylimosioms arba jų motinoms.
Rengėjų inf.
Retrospektyva „Kažkas yra“. Paulina Pukytė
VDA parodų salėse Titanikas (Maironio g. 3, Vilnius)
Atidarymas gruodžio 14 d. 18 val.
Paroda veikia iki sausio 12 d.
Paulina Pukytė nėra maloni menininkė. Jos kūryba sėja įvairias dvejones. Ji atkakliai tardo realybę, be sentimentų preparuoja klasiką, ypač mitus ir pasakas (visomis prasmėmis), savus ir svetimus atsiminimus, žmonių ir institucijų įpročius ir papročius. Tarsi nepertraukiamai spręsdama rebusą „surask 10 skirtumų“, ji ieško vaizdo ir turinio nesutapimų ir susisiejančių taškų. Po jos klausimų realybė netampa aiškesnė, tik keistesnė.
Pukytės matymas apsėstas kultūros, atsitiktinius (rastus) vaizdus ar objektus ji dekoduoja kaip prasmingus. Vienodai intensyvus jos tikėjimas absurdu-nesėkme-nusivylimu ir prasme-reikšme-sąryšingumu kuria tą pukytišką paradoksą, kuris sukiša žiūrovą į nevilties ir vilties girnas.
Dviprasmybė ar daugiaprasmiškumas svarbūs ne tik Pukytės vaizdui, bet ir tekstui. Kai sunku apibūdinti, kas konkrečiai traukia, patinka (kalbant apie kūrinį ar žmogų), sakoma „kažkas jame yra“, kita vertus, kai kas nors elgiasi keistai ir norima pasakyti, kad žmogus išeina už socialinių normų – „jam/jai kažkas yra“. Pasirinkusi tokį pavadinimą apžvalginei parodai, Pukytė ne tik referuoja į kai kuriuos savo darbus, bet ir savo kūrybos bei karjeros atžvilgiu demonstruoja tokį patį įtarumą kaip ir viso kito. Tačiau Pukytės veiklas unikalias daro net ne ši skvarbi įžvalga, o visa rišantis, persmelkiantis, tobulas ironijos jausmas. Čia svarbiausia ne prasmės gaudynės, o prasminga abejonė.
-- Monika Krikštopaitytė
Paulina Eglė Pukytė (g. 1966 Vilniuje) yra menininkė, rašytoja ir kuratorė. Dešimto dešimtmečio pradžioje, po studijų Vilniaus dailės akademijoje, išryškėjo kaip savita menininkė, netelpanti į disciplinų, žanrų, ir technikų rėmus. Magistro laipsnį apsigynė Londono Karališkajame meno koledže. Gyvena ir kuria tarp šių dviejų miestų. Rašo kritinius ir satyrinius straipsnius kultūros temomis ir eksperimentinę literatūrą. 2017 m. kuravo 11-ąją Kauno bienalę „Yra ir nėra. Paminklo (ne)galimybės klausimas“. Jos kūrinių yra įsigiję MO muziejus ir privatūs asmenys.
Parodoje „Kažkas yra“ pristatomi darbai, sukurti per pastaruosius du dešimtmečius: instaliatyvūs objektai, videoinstaliacijos, trumpi filmai, konceptualūs projektai ir intervencijų viešose erdvėse dokumentacija.
Kuratorė – Laima Kreivytė.
Parodą remia Lietuvos kultūros taryba.
