Sankt Galeno garsai Vilniuje

Birželio 5 d. prasidėjo 30-asis Vilniaus festivalis. Šis sostinėje vykstantis klasikinės muzikos renginys šiandien yra vienas ryškiausių, stipriausią reputaciją turinčių šių dienų festivalių tiek Vilniuje, tiek visoje Lietuvoje, o gal ir platesniu regioniniu mastu. Svarbu paminėti ir tai, kad savo gimimo laikais jis tapo flagmanu – savotišku precedentu, modeliu, matrica, pagal kurios pavyzdį radosi kiti Lietuvos festivaliai, kuluaruose neslėpę ambicijų tapti „kaip Vilniaus festivalis“. Iš tiesų, 1997-aisiais tai buvo vienas pirmųjų ir pačių ryškiausių tokio pobūdžio renginių, kurio sėkmė prisidėjo prie šiuo metu mūsų krašte klestinčios festivalių kultūros susiformavimo. O koks Vilniaus festivalis yra šiandien? Per trisdešimt metų įvyko reikšmingų premjerų, festivalyje lankėsi pačios ryškiausios klasikinės muzikos žvaigždės – galime džiaugtis, kad dar spėjome gyvai išgirsti ir pamatyti Yehudi Menuhiną, Mstislavą Rostropovičių, Krzysztofą Pendereckį bei daugelį kitų Lietuvos ir užsienio klasikinės scenos šviesulių. Tačiau per trisdešimt metų išsiugdytai publikai – reikliai, per tą laiką neblogai išprusintai ir jau daug ką mačiusiai – kasmet tenka pateikti ką nors naujo, netikėtu rakursu nušviesti žinomus ir jau pamėgtus kūrinius, kolektyvus, solistus.

Kitokio rakurso galimybę suteikė šių metų festivalio atidarymo koncertas, kuriame pasirodė Modesto Pitrėno diriguojamas ir pastaruosius aštuonerius metus vadovautas Sankt Galeno simfoninis orkestras (Šveicarija) bei vakaro solistas – mūsų žymusis akordeono virtuozas Martynas Levickis. Koncerto programa leido atrasti tai, kas nauja, ir sykiu pasimėgauti klasikos kanonu.

Pirmasis koncerto kūrinys – šveicarų kompozitoriaus Fabiano Künzli „So klingt St. Gallen“ („Taip skamba Sankt Galenas“) simfoniniam orkestrui, 2025 m. specialiai sukurtas šiam Šveicarijos miestui. Prieš kūrinio atlikimą Pitrėnas kreipėsi į publiką, pranešdamas, kad teks dalyvauti ir klausytojams. Kadangi kūrinio sumanymas yra įtraukti ir muzikos priemonėmis perteikti įvairius Sankt Galeno garsus, vienas jų – gatvės ir kavinių šurmulys, tad drauge su orkestrantais publikai reikėsią dirigentui parodžius... pradėti kalbėtis! Kūrinys ir savo muzikine medžiaga, skambėjimu pasirodė „draugiškas publikai“ – melodingas, spalvingas, išties įtraukiantis įvairiausius skambesius, pradedant Šveicarijos Alpių kalnų varpelių garsais.  

Antrasis vakaro kūrinys taip pat buvo naujovė. Švedų kompozitoriaus Danielio Nelsono „The Ghost Machine Treatise“ („Traktatas apie vaiduokliškąją mašiną“) premjeroje 2023 m. su orkestru grojo akordeonininkas Martynas Levickis. Galbūt ir Vilniaus festivalio koncerto programoje šis opusas atsirado jam pasiūlius, nes solinis instrumentas čia traktuojamas labai išradingai ir leidžia solistui parodyti ir muzikalumą, ir interpretaciją, ir techninę meistrystę. Koncerte dalyvavęs Nelsonas, kaip teigiama festivalio informacijoje, žavisi industrine mašinerija, sėkmingai kuria operas ir baletus, bendradarbiauja su Karališkąja Švedijos opera, Miuncheno, Oslo filharmonijų, Danijos ir Švedijos radijo orkestrais bei kitais kolektyvais. Kūrinio „Traktatas apie vaiduokliškąją mašiną“ įkvėpimu kompozitoriui tapo žymiojo elektros lemputės, fonografo, diktofono, elektros kėdės ir kitų prietaisų išradėjo Thomo Edisono planai sukurti mašiną, kuri galėtų aptikti vaiduoklius pagal jų skleidžiamą energiją.

Akordeonas šešiose kūrinio dalyse reprezentavo dvasias: „Apie sielų virsmą“, „Apie mašinų schemas“, „Apie ektoplazmines liekanas“, „Apie paralelinius pasaulius“, „Apie šmėklų garus“, „Apie elektros sroves“. Drįsčiau teigti, kad naujai rašomi kūriniai ypač tinka akordeono, kaip solinio filharmonijų scenoms skirto instrumento, galimybėms atskleisti, nes išvaduoja jį iš ne ką prastesnio, tačiau šį instrumentą redukuojančio tik iki vieno žanro (plačiai išpopuliarinto tango) etoso. Nelsono kūrinyje galėjome girdėti, kaip virtuozo Levickio rankose akordeonas virsta ir ritminiu, ir melodiniu instrumentu, kaip išgaunami subtiliausi skambesiai, su orkestru gebama kurti akustinį vienį, bet ir išsiskiriama ryškiu individualumu.

Levickis turi savo gerbėjų, kuriuos greičiausiai „atsivedė“ ir į šį Vilniaus festivalio koncertą. Atlikėjo charizma, aukščiausio lygio meistriškumas ir aiškus savo kelio matymas, leidęs 2010 m. laimėjus „Lietuvos talentų“ televizijos šou nelikti tik populiariosios scenos dievuku, bet siekti ambicingų meninių tikslų, šiandien jam leidžia koncertuoti Elbės filharmonijoje, Berlyno ir Vienos „Konzerthaus“, be kitų scenų – ir Sankt Galeno teatre. 2024 m. „Arte TV“ sukūrė dokumentinį filmą „Martynas Levickis ir jo akordeonas“. Kad muzikantas labai plačiai žvelgia į savo profesiją, įrodė ir atliktas bisas – kiek supratome, paties Levickio improvizacija liaudies dainos „Beauštanti aušrelė“ tema, kuri ypač siejasi ir su Čiurlionio muzika.

Antroje koncerto dalyje visas dėmesys buvo sutelktas į orkestrą, kuris grojo „klasikų klasiką“ – Ludwigo van Beethoveno Penktają, „Likimo“, simfoniją c-moll. Sankt Galeno simfoninis orkestras savo istoriją skaičiuoja nuo 1877-ųjų! Per šimtą penkiasdešimt gyvavimo metų orkestrui vadovavo daugelis ryškių šveicarų ir Europos batutos meistrų – Othmaras Schoeckas, André Cluytensas ir kiti. Galime didžiuotis, kad nuo 2018 m. orkestro meno vadovu buvo lietuviškos dirigavimo mokyklos atstovas Modestas Pitrėnas.

1808 m. Vienoje pirmą kartą atlikta Beethoveno Penktoji simfonija bent jau man siejasi su patetišku skambesiu, įtvirtintu labiau į XIX a. romantinio simfoninio orkestro manierą orientuotų interpretacijų. Vis dėlto tai klasicizmo kūrinys. Tad klausantis Sankt Galeno simfoninio orkestro atlikimo ausį glostė ir sielą džiugino pastangos nutolti nuo šiokia tokia kliše tapusio pernelyg dramatiško Beethoveno. Šį kūrinį teko girdėti labai daug kartų – ir gyvai, ir iš įrašų, todėl šiek tiek nuogąstavau, ką išgirsiu šį kartą ir ar todėl nebus... nuobodu.

Pitrėno diriguojamas orkestras pateikė gyvybe alsuojančią, tiksliai muzikos charakterio ir atlikimo manieros būdus išryškinančią interpretaciją, kurios klausydamasi pagavau save mąstant, kad Beethoveno Penktoji yra iš to paties estetinio konteksto kaip ir Wolfgango Amadeus Mozarto Keturiasdešimtoji simfonija. Juk tai – grakštusis, taurusis, niuansais grįstas klasicizmas, kurio grožis išryškėja įvairių muzikinių parametrų žaismėje. Jei apibendrintume orkestro grojimą, atliekant ne tik Beethoveno Penktąją, bet ir visą programą, Sankt Galeno kolektyvas pademonstravo meistriškumą, tikslumą, jautrų skambesio formavimą ir džiaugsmą muzikuojant.

Sumanymas festivalio atidarymo koncertą skirti pažinčiai su retokai girdimos šalies muzikine kultūra – tiek muzika, tiek atlikėjais – yra vykęs. Ir jau skamba kiti intensyvaus Vilniaus festivalio koncertai.