Jono Meko „Requiem“ kaip liudijimas

Rugsėjo 15 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) įvyko antrasis pasaulyje Jono Meko (1922–2019) „Requiem“ atlikimas. Pirmą kartą paskutinis Meko filmas „Requiem“, skirtas rodyti gyvai atliekant Giuseppe’s Verdi „Messa da Requiem“, buvo pademonstruotas 2019 m. Niujorke, „The Shed“ meno erdvėje, jau po menininko mirties. Kūrinio, kuriam žymusis filmininkas iš Semeniškių paskyrė paskutinius savo gyvenimo metus, atsiradimą ir atlikimą inicijavo meno kuratorius Hansas Ulrichas Obristas ir „The Shed“ vadovas Alexas Pootsas, muzikiniam atlikimui dirigavo žymus batutos meistras Teodoras Currentzis.

Vilniuje Meko „Requiem“ tapo viena iš Lietuvos sezono Prancūzijoje dalių ir pagrindiniu Pompidou nacionalinio meno ir kultūros centro inicijuojamos Jono Meko poezijos dienos, minimos daugybėje šalių ir institucijų, renginiu. Jame dalyvavo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choras bei orkestras, solistai Viktorija Miškūnaitė (sopranas), Justina Gringytė (mecosopranas), Edgaras Montvidas (tenoras), Kostas Smoriginas (bosas), dirigavo Ričardas Šumila. Projekto kuratorius – Edvardas Šumila.

Kodėl teigiu, kad Meko „Requiem“ (lot. „Amžiną atilsį“) yra liudijimas? Šia prasme kūrinį – filmą ar projektą – net pervadinčiau kitu svarbiu lotyniškų mišių žodžiu „Credo“ („Tikiu“). Visų pirma, man Verdi pasirinkimas liudija Meko – Amerikoje gyvenusio ir kūrusio avangardisto – tapatinimąsi su europine meno tradicija: Verdi „Requiem“ yra vienas ryškiausių ir turbūt gražiausių XIX a. klasikinės muzikos oratorinio žanro kūrinių. Be to, yra žinoma, kad Mekas mėgo operą, ir Verdi pasirinkimas, matyt, nulemtas šios jo aistros. Kita vertus, „Requiem“ – nors ir koncertinis, yra religinis kūrinys, siejamas su konkrečia Romos katalikų bažnyčios tradicija ir tikėjimu. Tad šiuo kūriniu Mekas galbūt liudijo ir savo iš Lietuvos – „Marijos žemės“ – atsineštą tikėjimą, kas šiek tiek griauna stereotipą, kad pažangūs intelektualai būtinai turėtų jei ne atmesti, tai bent jau skeptiškai žvelgti į Bažnyčią kaip į atgyveną.

Laukdama renginio svarsčiau, ar Meko „Requiem“ turės kokių nors sąšaukų su kitu žinomu filmu, kuriame Verdi „Messa da Requiem“ (tiksliau, viena iš jo temų) vaidina taip pat nemenką vaidmenį, – Andrejaus Tarkovskio „Nostalgija“. Tačiau abu filmai – visiškai skirtingi projektai. Visų pirma, Meko kūrinyje Verdi opusas atliekamas visas, o ekrane virš scenos rodoma filmuota medžiaga tampa savotiška scenografija. Ir tokiu atveju, žinoma, pats atlikimas tampa itin svarbus. Muzika čia yra centrinė visumos dalis.

Filmuotoje medžiagoje vyrauja gėlės: pačios įvairiausios, filmuotos Mekui būdinga maniera – trumpais kadrais, tarsi atsainiai, nesureikšminant paties filmuotojo vaidmens, neskiriant sau kruopščiai viską planuojančio ar numatančio režisieriaus laurų. Bet toje šiek tiek paradoksalioje gėlių gausoje vėlgi galima būtų įžvelgti ne tik panteistinį žavėjimąsi gamta ir galbūt jos tam tikrą sudievinimą, bet ir europinės ikonografijos tradicijų atšvaitus: gėlės, gėlynai daugelį amžių buvo neatsiejamas Mergelės Marijos vaizdinis atributas. Sykiu ši gėlių gausa privertė prisiminti 2007 m. Vilniuje rodytą Jano Fabre’o spektaklį „Requiem metamorfozei“, kuriame sceną buvo nuklojęs kalnas gyvų gėlių. Trečia, mūsų akimis žiūrint atsiranda dar vienas asociatyvus sluoksnis, kuris Meko greičiausiai nebuvo numatytas: judančia kamera nufilmuotos gėlės norom nenorom siejasi su gausybe žolynų vaizdų, karaliaujaunčių greta mielų gyvūnų nuotraukų mūsų dienų socialiniuose tinkluose. Tas mirgesys, trukęs tiek, kiek skamba Verdi „Requiem“, tai yra pusantros valandos, kartais vis dėlto priversdavo užsimerkti, jo buvo per daug, jis vargino. Tačiau vertinant visumą pagrindinis klausimas būtų, kaip Meko filmas koreliuoja su skambančia Verdi muzika.

Reikia pripažinti, kad, nepaisant atsitiktinio kadrų parinkimo įspūdžio, kertiniais momentais vaizdas ir muzika susieidavo, susirišdavo į vienas kitam akompanuojačius elementus: ypač ilgojoje „Dies irae“ („Rūsčią dieną“) dalyje, kur apokaliptiniams skambesiams antrino vaizdai iš nufilmuotų gamtinių katastrofų arba karų. Kartais filmuotoje medžiagoje atsirasdavo kadras su rašomąja mašinėle parašytomis keliomis eilutėmis, angliškai perteikusiomis konkrečios gedulingų mišių dalies prasmę arba žinią („Tegul ilsisi ramybėje“ ir pan.).

Kaip minėjau, centrinis visumos elementas, bent jau man, buvo muzika. Verdi „Requiem“ – monumentalus kūrinys, jo parengimas ir atlikimas reikalauja nemažai darbo. Aukščiausių pagyrų nusipelno LNOBT choras ir orkestras. Česlovo Radžiūno vadovaujamas teatro choras buvo puikaus tonuso, subtilumo reikalaujančius epizodus sugebėjo atlikti itin jautriai ir akustiškai subalansuotai, demonstruojant gražų minkštą skambesį. Epizoduose, reikalaujančiuose jėgos ir galingo skambesio, LNOBT kolektyvas gebėjo išgauti tinkamo intensyvumo garsą ir visiškai užpildyti salės akustinę erdvę. Orkestras grojo nepriekaištingai: diriguojamas Ričardo Šumilos, taikliai kūrė muzikinę nuotaiką, gebėjo ir akompanuoti solistams, ir vesti muzikinę giją pirmyn.

Solistų partijoms atlikti buvo pasitelkti geriausi Lietuvos operos balsai. Tokie vardai, kaip Miškūnaitė, Gringytė, Montvidas ir Smoriginas, sukviestų publiką klausytis bet kokio kūrinio. Tiesą sakant, LNOBT salė ir buvo sausakimša, nors tarp žiūrovų tipiškos „operinės“ publikos nebuvo labai daug. Kiekvienas solistas demonstravo maksimumą savo nemenkų gebėjimų ir leido net ir žinantiems šią muziką ją išgirsti naujai. Muzikinis atlikimas buvo labai stiprus, o Meko filmas, nors ir priversdavęs kartais nuleisti akis dėl pernelyg intensyvios vaizdų kaitos, suteikė netikėtą, bet tuo ir patrauklų vaizdinį kontrapunktą.

Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvos sezonas Prancūzijoje turi ir savo lietuviškąją dalį, kurioje rodomi tokie kultūriniu požiūriu vertingi ir unikalūs projektai kaip Meko „Requiem“, tapęs neabejotinai vienu pagrindinių visos programos akcentų.