Menas ir politika

Septintą kartą Varšuvoje ir kituose Lenkijos miestuose rengiamas tarptautinis Vidurio ir Rytų Europos muzikos festivalis „Eufonie“ neslepia ambicijų būti daugiau nei meninio gyvenimo įvykiu, išsikeldamas tikslą per meną, koncertus kalbėti apie mūsų dabarties situaciją, o konkrečiau – pagauti viso regiono dvasinę temperatūrą. Nuo lapkričio 13-osios iki gruodžio 7 d. surengtuose daugiau nei 30 koncertų ir kitų renginių Varšuvoje, Krokuvoje, Lodzėje, Poznanėje, Gdanske, Katovicuose, Opolėje, Olštyne, Luslavicuose ir Dembicoje bei viename koncerte Bukarešte (Rumunija) buvo pateikta muzikos nuo Baltijos iki Balkanų kraštų panorama. Skambėjo specialūs Rumunijai, Kroatijai, Makedonijai (žymiojo pianisto Simono Trpčeskio ir ansamblio „Makedonissimo“ koncertas) bei Lietuvai skirti renginiai, taip pat – vengrų, čekų, ukrainiečių, estų muzika, žinoma, greta lenkų kompozitorių kūrinių ir atlikėjų, kurie sudaro programos pagrindą.

Festivalio pavadinimas „Eufonie“ graikiškai reiškia „sąskambių dar̃nos“, o šių metų festivalio paantraštė „Afterglows & Afterimages“ („poświaty i powidoki“) nurodo norą aprėpti įvairius Lenkijos artimesnių bei tolimesnių kaimynų muzikos „atšvaitus ir povaizdžius“. Festivalį rengia Lenkijos nacionalinis kultūros centras, kuris veikia ir kaip kultūros fondas bei institucija, organizuojanti įvairius tyrimus, konferencijas, leidžianti knygas ir pan. Galbūt didesnė veiklų aprėptis suteikia pagrindą ir į muzikos festivalio organizavimą žvelgti plačiau.

Kodėl susitelkta į Vidurio ir Rytų Europą? Nacionalinio kultūros centro ir festivalio „Eufonie“ vadovas Robertas Piaskowskis paaiškina, kad tai polifoniška skirtingų kalbų, kultūrų ir kintančių tapatybių erdvė – anot rašytojo Stanisławo Vincenzo, „mažųjų tėvynių“ erdvė, kurioje muzika tampa istorijos atspindžiu. Šioje „garsų ir biografijų mozaikoje iškyla tokios asmenybės, kaip brolis ir sesuo Grażyna ir Vytautas Bacevičiai, išskirti valstybių sienų, bet suvienyti muzikos, arba Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, visą gyvenimą siekęs menų vienovės“.

Reikėtų pabrėžti, kad Lietuva festivalyje „Eufonie“ tampa kone strategine partnere – mūsų muzikai čia skiriamas nuolatinis dėmesys. Pernai Varšuvoje parodyta Linos Lapelytės, Vaivos Grainytės ir Rugilės Barzdžiukaitės opera „Geros dienos“. Šįmet Lietuvos kamerinis orkestras, pianistas Lukas Geniušas ir dirigentas Sergejus Krylovas parengė Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms skirtą programą, atidaryta paroda, o pianistas Yusuke Ishii Varšuvoje, Krokuvoje ir Lodzėje atliko mūsų garsiojo modernisto Bacevičiaus ir jo sesers, žymios lenkų XX a. vidurio kompozitorės Bacewicz kūrinius rečitalyje „Kaukės“, greta Karolio Szymanowskio opusų. Varšuvos nacionalinės operos scenoje su orkestru „Sinfonia Varsovia“ koncertavo Vilniuje gimęs smuiko virtuozas Julianas Rachlinas. Piaskowskis prasitarė, kad kitąmet į Poznanę planuojama atvežti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baletą „Čiurlionis“ (muzika Giedriaus Kuprevičiaus, 2013), kurio choreografas Robertas Bondara dabar yra Poznanės Stanisławo Moniuszkos Didžiojo teatro baleto vadovas. Beje, šįmet „Eufonie“ programoje puikavosi šio teatro parengta Prancūzijoje gyvenančios lenkų autorės Elżbietos Sikoros operos „Dorianas Grėjus“ premjera, kurią dirigavo lietuvių publikai pažįstamas Jacekas Kaspszykas, o statė režisierius Davidas Pountney.

Kaip minėta, festivalio pagrindą sudaro lenkų muzika – nuo Fryderyko Chopino iki naujausių opusų, o ypatingas dėmesys skiriamas Krzysztofui Pendereckiui (1933–2020). Jis, galima sakyti, stovėjo prie festivalio ištakų drauge su žmona, vos prieš mėnesį mirusia Elżbieta Penderecka, puikia vadybininke, reikšminga Lenkijos muzikinio gyvenimo figūra. Todėl ypač simboliškai šių metų programoje nuskambėjo Pendereckio „Pasija pagal Luką“, kurią kompozitorius dedikavo žmonai Elżbietai. Sukurta lygiai prieš šešiasdešimt metų, pirmą kartą „Pasija pagal Luką“ buvo atlikta 1966 m. Vokietijoje, Miunsterio katedros 700 metų jubiliejaus proga. „Eufonie“ festivalyje „Pasija“ skambėjo Varšuvos filharmonijoje, Pendereckio Europos muzikos centre Luslavicuose bei kompozitoriaus gimtajame mieste Dembicoje.

Atlikimas Varšuvos filharmonijoje lapkričio 28 d. leido pajusti šio opuso meistrystę ir didybę. Sunku įsivaizduoti, kokį estetinį perversmą Pendereckio „Pasija“ turėjo sukelti 1966-aisiais, kai ne tik religinė tematika Rytų bloko valstybėse buvo nepageidaujama, bet ir avangardo garbinimo Vakaruose kontekste grįžimas prie tradicijų buvo labai netipinis žingsnis – Pendereckis nė neslėpė, jog atsispyrė nuo Johanno Sebastiano Bacho „Pasijos pagal Matą“. Šiandien kūrinys skamba ne ką mažiau sugestyviai – Pendereckio „Pasijos“ poveikis neblėsta, ypač atliekamos tokių meistrų, kaip sopranas Iwona Hossa, baritonas Mariuszas Godlewskis, bosas Arturas Janda, skaitovas Krzysztofas Gosztyła, Krokuvos Karolio Szymanowskio filharmonijos choras, orkestras ir berniukų choras, Krokuvos filharmonijoje suburtas Ukrainos berniukų ir mergaičių choras, Lenkijos radijo Luslavicuose choras. Dirigavo maestro Maciejus Tworekas.

Pendereckio „Pasiją pagal Luką“ galima buvo palyginti su lapkričio 30 d. toje pat Varšuvos filharmonijoje nuskambėjusia Berislavo Šipušo „Pasija“, sukurta visai neseniai – 2020 metais. Kroatų kompozitoriaus, beje, buvusio ilgamečio Zagrebo bienalės vadovo, opusas kupinas atviros ekspresijos ir teatrališkų gestų, ryškių kontrastų. Čia ypač svarbus mušamųjų skambesys bei platus, net ribinis vokalinis diapazonas. Šipušo „Pasiją“ atliko Kroatijos radijo ir televizijos choras ir orkestras, solistai Monika Cerovčec, Martina Gojčeta Silić, Roko Radovanas, Marko Špeharas bei skaitovas Sretenas Mokrovićius, dirigavo Tomislavas Fačini. Taip pat vakaro programoje, pavadintoje „Fratres“, skambėjo to paties pavadinimo Arvo Pärto kūrinio variantas violončelei (solistė Lana-Lucija Horvatić), styginiams ir mušamiesiems, Pärto „Salve Regina“ bei kroatų kompozitoriaus Frano Paraćo „Dona nobis pacem“.

Lapkričio 29 d. Varšuvos filharmonijoje klausiausi simfoninio koncerto „Gyvybingumas“, kurio idėja – liaudies tradicijų įkvėpti klasikos kūriniai. Varšuvos filharmonijos orkestras ir vyrų choras, diriguojami įspūdingą tarptautinę karjerą darančio vengrų dirigento Gergely Madaraso, atliko jaunatvišką George’o Enescu „Rumuniškąją poemą“, gyvybingumu trykštančius vengrų XX a. klasiko Zoltáno Kodály „Galantos šokius“ bei melancholiškąjį Mieczysławo Weinbergo Koncertą violončelei ir orkestrui, op. 43, kurį ypač jautriai griežė violončelininkas Tomaszas Darochas.  

Teko pakalbinti maestro Madarasą, iki šių metų – Lježo karališkosios filharmonijos orkestro muzikos vadovą. Jis minėjo, kad koncerto programą gavo jau sukomplektuotą, tačiau tai leido jam susipažinti su iki šiol nediriguotais kūriniais, pavyzdžiui, retai atliekama Enescu „Rumuniškąja poema“. Tai pats pirmasis kompozitoriaus opusas, jo sukurtas būnant vos šešiolikos! Jaunasis autorius maksimalistiškai pasinaudojo visomis priemonėmis, kurios tik jam šovė į galvą, pavyzdžiui, trumpučiam epizodui pasitelkė vyrų chorą, ir pats sukūrė poemoje skambančias „liaudies“ melodijas. O štai Weinbergo muziką dirigentas žino daugiausia iš „Kremerata Baltica“ įrašų. Madarasas labai džiaugėsi Rytų ir Vidurio Europos muzikos festivalio idėja, nes ir pats pažįsta daug puikių mūsų regiono muzikų, iš lietuvių – savo kolegę Mirgą Gražinytę bei solistę Justiną Gringytę, su kuria jam teko susitikti stažuojantis Anglijos nacionalinėje operoje.

Nors festivalis „Eufonie“ jau baigėsi, vienas jo renginių dar tęsiasi. Iki sausio 25 d. Krokuvos šiuolaikinio meno muziejuje „MOCAK“ rodoma garso menininko Konrado Smoleńskio instaliacija „Everything Was Forever Until It Was No More“ („Viskas buvo amžina, kol visko nebeliko“), kuri eksponuota Venecijos bienalėje.