Ritorna vincitor! Vilniaus festivalio finalas kaip pažadas

Po Vilniaus festivalio baigiamojo koncerto norėjosi lyg Aidai sušukti: „Ritorna vincitor!“, nors vakaro žvaigždė tenoras iš JAV Jonathanas Tetelmanas labiausiai garsėja kaip Puccini muzikos atlikėjas. Birželio 20-osios vakarą jis kartu su Modesto Pitrėno diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko programą, kurioje skambėjo Giacomo Puccini operų arijos, neapolietiškos dainos ir keletas kitų kūrinių. Solistas netikėtai pakeitė susirgusį garsų tenorą Josephą Calleją.

Programos, kurioje dominavo Puccini arijos, pasirinkimas buvo gana tikėtas, žinant, kad 2023 m. „Deutsche Grammophon“ kompanijoje Tetelmano įrašytas Puccini muzikos albumas žurnalo „Opera Magazine“ buvo apdovanotas geriausio solo albumo kategorijoje. Be to, šis solistas jau yra koncertavęs Lietuvoje – mažiau nei prieš pusmetį per koncertinį „Toskos“ atlikimą jis dainavo su Vida Miknevičiūte ir Brynu Terfeliu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, diriguojant Modestui Pitrėnui ir griežiant Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (LNSO).  

Vis dėlto pirmasis solisto atliktas kūrinys buvo ne Puccini, o Jules’io Massenet arija „Pourquoi me réveiller“ („Kodėl mane žadini?“) iš operos „Verteris“. Prieš jai nuskambant orkestras atliko dvi dalis iš Massenet operos „Sidas“ baleto siuitos: „Castillane“ ir „Navarraise“.

Pradėdamas nuo Massenet, Tetelmanas, kurį iš „Toskos“ atsimename kaip galingo balso dainininką, pirmiausia pademonstravo jautrų muzikalumą, suvaldytą, paslankų garsą bei gebėjimą atlikti prancūzišką muziką, kuri turi savo niuansų tiek dėl kalbos, tiek dėl žodžio ir muzikos santykio, palyginti su kitų tradicijų operos repertuaru. Iš karto po to, be pristatymo, nuskambėjo Pinkertono arija „Addio fiorito asil“ („Sudie, gėlėtas prieglobsti“) iš operos „Madam Baterflai“ trečiojo veiksmo. Elegantiškai, laisvai atliktas vienas populiariausių operos repertuaro kūrinių išsyk perteikė paties veikalo atmosferą ir paskatino pagalvoti apie tai, kaip „Madam Baterflai“ skamba, pavyzdžiui, Niujorko Metropolitano operoje, kurios scenoje mums puikiai žinomame Anthony Minghellos pastatyme (rodomame ir Vilniuje) yra dainavęs Tetelmanas.

Toliau nuskambėjo Lietuvoje retokai atliekamų Puccini operų muzika: Intermeco iš operos „Manon Lesko“, Roberto romansas „Torna ai felici dì“ („Grįžimas į laimingas dienas“) ir orkestrinis fragmentas iš tos pačios operos. Vainikavo koncerto pirmąją dalį Kavaradosio arija „E lucevan le stelle“ iš operos „Toska“.

Antroje koncerto dalyje išgirdome dar vieną nepriekaištingai atliktą populiarią ariją iš „Toskos“ – „Recondita armonia“ („Paslėpta harmonija“), bet prieš tai nuskambėjo ne taip dažnai teatrų scenose rodomos Amilcare Ponchielli operos „Džokonda“ arija „Cielo e mar“ („Dangus ir jūra“). Tai nuostabus bel canto pavyzdys, mums įgaunantis aktualumo dar ir dėl to, kad galima buvo pasiklausyti stiliaus, kurį jau visai netrukus nemaža apimtimi išgirsime Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – rudenį rampos šviesas išvysiančiuose Ponchielli „Lietuviuose“. Tetelmano atlikimas parodė, kaip nuostabiai gali skambėti net ir mažiau žinoma muzika (nors minėta Enco arija iš „Džokondos“ yra tarp tenorų repertuaro favoritų), meistriškai interpretuojama. Tą pat galima pasakyti ir apie labai populiarią, sakytume, „nugrotą“ ar „nudainuotą“ muziką, kuri atliekama aukšto lygio solistų nuskamba netikėtai naujai.

Koncerto pabaigoje publikos, tiesą sakant, jau ir taip išskirtinai entuziastingai nusiteikusios, pamaloninimui, užbaigiant vasaros festivalį (vasaros renginiams būdingas tam tikras lengvumo ir nerūpestingumo dvelksmas), buvo atliktos trys neapolietiškos dainos – Eduardo di Capua ir Ernesto de Curtis „Non ti scordar di me“ („Nepamiršk manęs“), „Torna a Surriento“ („Grįžk į Sorentą“) ir „O sole mio“ („O, mano saule“). Tetelmanui būdinga vokalinės kultūros pajauta buvo girdima ir čia. Sceniškai jis atrodė labai laisvas ir organiškas, atlikdamas neapolietiškas dainas dar ir pajuokaujantis su dirigentu bei žaismingai mezgantis ryšį su klausytojais, tačiau gero skonio atlikimo gija nė akimirkai nebuvo paleista. Be abejo, dainininko gražaus tembro skambus balsas, išdainuotos viršūnės ir ištvermė tęsiant ilgąsias natas, galima sakyti, vedė publiką iš proto. Tačiau muzikalumas, formos ir kūrinio muzikinės logikos pajauta buvo būdinga kiekvienam Tetelmano atliekamam kūriniui.

Pagyrų vertas ir Nacionalinis simfoninis orkestras. Iš kolektyvo atliktų kūrinių šiaurietiška melancholija išsiskyrė Jeano Sibelijaus „Liūdnas valsas“, kiek kitokia spalva praturtinęs italų operai skirtą vakarą ir leidęs dar kartą įvertinti LNSO ir maestro Pitrėno meistriškumą.

Natūralu, buvo bisų. Pirmasis – Agustino Laros daina „Granada“, antrasis – Kalafo arija „Nessun dorma“ („Niekas nemiega“) iš operos „Turandot“. Pastarojoje choro partiją atliko dainuojantis orkestras ir... publika. Jau ne kartą teko įsitikinti, kad spontaniško interaktyvumo klasikinės muzikos koncertams netrūksta, nors ne taip retai populiarioje sąmonėje klasika prilyginama nuoboduliui. Žinia, tam tikro pasiruošimo norint suprasti tokią muziką reikia, tačiau patekę į tokį renginį kaip Vilniaus festivalio uždarymo koncertas net ir didžiausi skeptikai, neabejoju, būtų paveikti jo pakilios ir drauge gana laisvos atmosferos.

Nors Tetelmano repertuare, regis, nėra „Aidos“, norėtųsi šį solistą išgirsti dar kartą, todėl baigsiu recenziją citata iš šios Verdi operos – palinkėjimu ateičiai: „Ritorna vincitor!“