Vėlyvojo romantizmo muzikos pilnatvėje

29-asis Vilniaus festivalis prasidėjo gegužės 30-ąją ir pakvietė publiką į beveik mėnesio trukmės įspūdingą muzikinę kelionę, kurios didžioji dalis numatyta iki Joninių. Festivalio programą iki birželio 20 d. sudaro dar devyni koncertai, o savotiškas post scriptum įvyks rugpjūčio 20 d., kai bus surengtas koncertas „Slava Ukraini!“ su Ukrainos laisvės orkestru.

Tam tikra prasme ir festivalio atidarymo koncerte galima įžvelgti politinę potekstę, nes koncerte pasirodė smuiko virtuozas iš Vokietijos Christianas Tetzlaffas, kuris su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko žymiojo vokiečių romantiko Johanneso Brahmso Koncertą smuikui ir orkestrui D-dur. Turint minty neseniai įvykusią Vokietijos 45-osios šarvuotosios brigados „Lietuva“ inauguraciją, ryškus vokiškosios muzikinės kultūros akcentas Vilniaus festivalio atidaryme atrodo simboliškai.

Vis dėlto muzika prabyla sava kalba, kurioje ieškome abstraktesnių, nuo kasdienybės nutolusių prasmių. Atidarymo koncerto programa, kurioje greta Brahmso Koncerto smuikui skambėjo Jeano Sibelijaus Simfonija Nr. 1 e-moll, publikai suteikė galimybę pasinerti į vėlyvojo romantizmo muzikos pilnatvę. Abu kūriniai – plataus meninio užmojo, išplėtoti, įvairūs ne tik muzikinėmis temomis, harmonija, skambesiu, bet ir kviečiantys savotiškam minčių dialogui. Tiek Brahmso, tiek Sibelijaus opusai, diriguojami kviestinio maestro Miriano Khukhunaishvili (Sakartvelas), skambėjo kaip savitos muzikinės retorikos pripildytas vyksmas, kurį reikia sekti ir kuris ne visada atitinka romantinės muzikos, kaip maloniai užliūliuojančios, įsivaizdavimą.

Pagrindinis traukos taškas koncerte buvo vieno žymiausių šių dienų pasaulio smuikininkų Tetzlaffo pasirodymas. Jo koncertai įvardijami kaip egzistencinės patirtys, kai gerai pažįstami kūriniai pasirodo naujoje šviesoje. Tuo galima buvo įsitikinti išklausius puikiai melomanams žinomą Brahmso Koncertą smuikui. Jį atlieka daug pasaulio smuikininkų, ir Vilniaus filharmonijos scenoje ši kompozicija yra skambėjusi ne kartą. Visgi kūrinio, net ir gerai žinomo, skambesys priklauso nuo to, ką jame išgirsta ir kaip perteikia atlikėjas.

Viename interviu (Bachtrack.com) Tetzlaffas yra minėjęs, kad mėgsta kompozitorius, kurie „pasakoja istorijas“: Bachą, Beethoveną, Schumanną, Schubertą, Brahmsą, Bergą. Taigi Brahmsas smuikininkui – tai autorius, kurio muzikoje gali išgirsti kai ką daugiau nei tik virtuoziški pasažai ir graži muzika. Jo interpretacijoje virtuoziškumas nekeliamas į pirmą planą, bet yra akivaizdus. Be techninės meistrystės Brahmso Koncerto smuikui neatliksi. 1878 m. sukurtas opusas buvo dedikuotas to laiko smuiko virtuozui Josephui Joachimui. Tetzlaffas akivaizdžiai pasakojo šioje muzikoje jo paties išgirstą istoriją, išryškindamas visas jam svarbias detales: talkinant dirigentui, kūrinio muzikinė tėkmė nebuvo skubri, bet labai ryški. Smuikininko sceninėje laikysenoje nebuvo bravūros, tačiau juntamas jo visiškas susitapatinimas su atliekama muzika. Apie tokius atlikėjus sakoma, kad jie suaugę arba gimę su savo instrumentu. Tetzlaffas iš tiesų kilęs iš labai muzikalios šeimos, kur muzika skambėjo nuo pat gimimo: pasak smuikininko, jam niekad nekilo klausimų, kokią specialybę rinktis (Violinist.com). Bisui solistas pagrojo Bachą – lygiai taip pat „kalbėdamas“ smuiku ir tarsi ištirpdydamas muzikinį skambesį tyloje. Beje, 2023 m. Tetzlaffas jau koncertavo Lietuvoje, festivalyje „Gaida“, tačiau tąkart atliko šiuolaikinį opusą. Šį kartą smalsu buvo išgirsti, kaip smuikininkas interpretuoja chrestomatinę klasiką. Po šių dviejų patirčių galima teigti, kad Tetzlaffas groja mūsų dienų opusus kaip klasiką, o klasiką – kaip šiuolaikinę muziką, apvalydamas ją nuo sustabarėjusių interpretacinių klišių ir standartų.

Antroje koncerto dalyje nuskambėjo suomių muzikos klasiko Jeano Sibelijaus Simfonija Nr. 1 e-moll. Tai 1899 m. sukurtas kūrinys, kurį per premjerą dirigavo pats kompozitorius, griežiant Helsinkio filharmonijos orkestrui. Po premjeros Sibelijus revizavo kūrinį – naujos versijos premjera įvyko Berlyne 1900 m. griežiant tam pačiam orkestrui, o dirigavo orkestro įkūrėjas Robertas Kajanusas. Pirminė kūrinio versija neišliko, tad iki šiol atliekama antroji kūrinio redakcija. Savo Pirmąją simfoniją, kaip teigiama, Sibelijus rašė inspiruotas Čaikovskio „Patetiškosios“ simfonijos (Nr. 6), sukurtos 1893-iaisiais. Iš tiesų galima girdėti panašių sodrių, „tamsių“ orkestro skambesių ir harmoninių junginių. Tačiau lygiai taip pat pirmojoje Sibelijaus simfonijoje nesunku išgirsti Wagnerio orkestrinio stiliaus įspaudų ir skambesių. Vien ko verta simfonijos pradžia, didžiulį kūrinį pradedant ilgesingu klarneto solo, kuris nolens volens primena anglų rago solo prieš Wagnerio „Tristano ir Izoldos“ trečią veiksmą. Po solinės įžangos iš karto skambančią polėkio kupiną styginių temą, ieškant paralelių su kitų to laiko simfoninės muzikos kūrėjų skambesiais, galima apibūdinti kaip Čaikovskio ir Richardo Strausso mišinį. Apskritai labai įdomu yra sekti vėlyvųjų romantikų simfoninių opusų muzikinę naraciją, nes jos didingame audinyje gali išgirsti (žinoma, tiek, kiek leidžia muzikinės žinios ir klausymosi patirtis) kompozitorius formavusias kryptis ir jų atspindį individualiame stiliuje. Negana to, gali išgirsti ir tai, kas inspiravo jau vėlesnius kompozitorius: galbūt tai tik subjektyvi asociacija, bet pučiamųjų instrumentų atliekama ilgesinga tema simfonijos pirmosios dalies pabaigoje paskatino pagalvoti ir apie Onutės Narbutaitės „Melodiją Alyvų sode“. Taigi klausantis tokių kūrinių įdėmaus klausytojo laukia daug netikėtumų, juolab kad Sibelijaus simfonijos pas mus ne taip dažnai ir atliekamos.

Didingos simfonijos interpretacija leido iš arčiau susipažinti ir su dirigentu Mirianu Khukhunaishvili. Nuo šių metų rudens jis pradeda eiti Vroclavo operos teatro muzikos vadovo pareigas, o šiuo metu yra Elbingo kamerinio orkestro (Lenkija) pagrindinis dirigentas bei vadovauja savo paties įkurtam Tbilisio jaunimo orkestrui. Įdomu, kad baigęs dirigavimo studijas gimtojo Tbilisio konservatorijoje jis įgijo orkestrinio dirigavimo daktaro laipsnį Krokuvos muzikos akademijoje. Khukhunaishvili yra dirigavęs „Radio France“ filharmonijos orkestrui, Nacionaliniams Danijos, Islandijos, Korėjos simfoniniams orkestrams, Sakartvelo nacionaliniam ir Tbilisio simfoniniams orkestrams, Sakartvelo nacionalinio operos ir baleto teatro chorui bei orkestrui ir kitiems kolektyvams. Dirigentas bendradarbiauja su Gidonu Kremeriu, Paavo Järvi, Andrzejumi Boreyko ir kitais žymiais muzikais. Jo tinklalapyje rašoma, kad šiuo metu Khukhunaishvili gyvena Ispanijoje, San Sebastiane.

Vilniaus festivalis prasidėjo įspūdingu simfoninės muzikos akcentu. Smalsu išgirsti kitas festivalio siūlomas programas.