Žaidžiame baroką

Spalio 12 d. įvyko baigiamasis senosios muzikos festivalio „Banchetto musicale“ koncertas. Dvi su puse savaitės trukusį, jau 35 kartą rengiamą festivalį vainikavo žaismingas Europos senosios muzikos ansamblio „L’Arpeggiata“ koncertas „Alla Napolitana“ Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje.

Dvidešimt penkerius metus gyvuojantis ansamblis (įkurtas 2000 m.), vadovaujamas barokine teorba grojančios Christinos Pluhar, pateikė programą, kurios paantraštė – „Spalvingojo Neapolio garsovaizdžiai“. Tai nebuvo grynasis barokas – veikiau girdėjome cross-over tipo, tai yra peržengiančią įvairias stilistines ribas, programą, kurioje baroko kūriniai ir šiai epochai būdinga ansamblio sudėtis tapo viena iš spalvų arba inspiracija atlikėjams kurti savitą muzikinį vyksmą. O jame neapolietiškos dainos ir baroko kūriniai derėjo ir maišėsi su populiariąja estetika, orientuota į šiuolaikinį klausytoją.

Scenoje muzikavo penki ansamblio „L’Arpeggiata“ instrumentininkai Tobias Steinbergeris (mušamieji, perkusijos), Doronas Sherwinas (medinis kornetas), Jorge Jiménezas (smuikas), Leonardo Teruggi (kontrabosas), ansamblio vadovė Christina Pluhar (teorba) ir dainininkas, altas Vincenzo Capezzuto. Koncertą paįvairino šokėja Anna Dego.

Tai buvo nuotaikingas, lengvabūdiškos neapolietiškos dvasios kupinas pasirodymas, kuriame pynėse meilės ir – kartais – mirties temos, bet, galima sakyti, tai programa, apdainuojanti gyvenimo šventę. Kaip rašoma koncerto pristatyme, muzikinėje kelionėje po seicento napoletano (kitaip tariant, XVI a. Neapolį) ansamblis „L’Arpeggiata“ pristato  ankstyvojo baroko vokalinę muziką ir neapoliečių liaudies dainas: „Štai Neapolio įlankoje kyla karas tarp mažųjų ir didžiųjų žuvų, nes neištikimasis ančiuvis vėl įsimylėjo; Neapolio gatvėse skamba ugningos tarantelos, o rūmuose aidi virtuoziškos arijos.“ Ansamblio programa – „tokia įvairi, gyvybinga ir spalvinga kaip ir pats miestas Vezuvijaus papėdėje“.

Šioje muzikinėje šventėje galėjome mėgautis puikiai atliekamais kūriniais ir įsitikinti, kad ansamblio nariai yra puikūs solistai, kūrybingai interpretuojantys XVII a. pradžios muziką. Iš tiesų prieš keturis šimtmečius skambėjo ne tik rūmų arba bažnytinė muzika, su kuria asocijuojame „aukštąjį“ baroką, bet ir gatvės muzika. „Alla Napoletana“ orientuojasi būtent į liaudišką – gatvės – tradiciją.

Koncerto puošmena – švelniu altu dainuojantis solistas Vincenzo Capezzuto. Įdomu, kad savo sceninę karjerą jis pradėjo kaip šokėjas, studijavo klasikinį šokį Neapolio Šv. Karolio teatre (Teatro di San Carlo), o 2005–2011 m. buvo Italijos šokio trupės „Aterbaletto“ solistas. Jo nuostabų balsą atrado, kaip teigiama, būtent „L’Arpeggiata“ ansamblio vadovė Pluhar. Dainininkas su šiuo ansambliu yra išleidęs albumų: „Via Crucis“ (2010), „Los Pajaros Perdidos“ (2012), „Mediterraneo“ (2013), „Music for a while“ (2014); su „L’Arpeggiata“ koncertuoja tarptautiniuose festivaliuose, yra pasirodę Niujorko „Carnegie Hall“ ir Londono „Wigmore Hall“. 2013 m. su baroko orkestru „Pomo d’oro“ (vad. Riccardo Minasi) Capezzuto įrašė barokines Venecijos gondolininkų dainas, su režisieriumi Claudio Borggiani sukūrė tarpžanrinį meno projektą „Soqquadro Italiano“, rodytą Venecijos bienalėje.

Pusantros valandos trukusiame koncerte kūriniai skambėjo kaip kontrastas vienas kitam: vokalinį kūrinį keitė instrumentinis, publikos dėmesį padėjo išlaikyti ir netikėtai pasirodanti temperamentinga šokėja. Nors dėl objektyvių priežasčių koncerto programa keitėsi, galima išvardinti keletą numatytų skambėti kūrinių, kad galima būtų geriau įsivaizduoti visumą. Taigi programoje buvo Capezzuto atliekamos XVIII a. daina iš Neapolio „Fenesta che luciva (Lamento funebre)“, taip pat – „Ninna nanna alla Napoletana“, Rodolfo Falvo daina „Dicitencello Vuje“, prisijungus šokėjai – „Pizzica di San Vito“ iš Salento, „La Carpinese“ iš Karpino, „Pizzicarella mia“ iš Pulijos , XVII a. nežinomo kompozitoriaus daina „Homo fugit velut umbra (Passacaglia della Vita)“, instrumentinė improvizacija „Canario“, Girolamo Kapsbergerio instrumentinė „Toccata L’Arpeggiata“, Andrea Falconiero Neapolyje 1650 m. sukurtas instrumentinis kūrinys „Suave Melodia“ ir kt. Daugelis kūrinių aranžuoti Christinos Pluhar.

Labiau į gatvės pasirodymų, galbūt commedia dell’arte, estetiką orientuotas koncertas „Alla Napolitana“ kiek priminė Lietuvoje gyvuojančios „Genezijaus trupės“ bei taip pat Valdovų rūmuose matytus režisieriaus Adriáno Schvarzsteino projektus. Taigi „Banchetto musicale“ šiuo koncertu pratęsė žaismingojo baroko tradiciją. Kaip viena iš festivalio spalvų ji yra žavi. Vis dėlto, pasitelkus „Banchetto musicale“ kaip muzikinės puotos metaforą, „L’Arpeggiatos“ koncertą galima palyginti su saldžiu desertu, po kurio vėl norisi paragauti – kaip dažnai būna puotose – ko nors „rimto“.

Šių metų „Banchetto musicale“ buvo skirtas Italijos muzikai: festivalio publika galėjo išgirsti įvairų jos skambesį – nuo viduramžių trubadūrų muzikinės poezijos iki Arcangello Corelli instrumentinių sonatų. Linkėčiau išlaikyti stilių balansą ir ateityje.