Kriminologinė opera viešbutyje

Kovo 7–14 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo rodomas naujas Wolfgango Amadeus Mozarto operos „Don Žuanas“ pastatymas. Jo kūrėjai – britų režisierius Johnas Fulljamesas, režisierė statytoja Aylin Bozok, scenografas Dickas Birdas (lietuviams pažįstamas iš „Vilnius City Opera“ spektaklių), kostiumų dailininkė Annemarie Woods ir kiti. 1787 m. sukurtos operos veiksmas perkeltas į mūsų dienas. Senovės Sevilijos rūmai virto šiuolaikinio bevardžio didmiesčio ekonominės klasės viešbučiu, kuriame linksminasi, šoka (choreografė Maxine Braham), mylisi (paleistuvauja), sielvartauja ir tuokiasi, galiausiai miršta tokie pat žmonės kaip jūs, aš ir šalia mūsų esantieji (šviesų dailininkė Fabiana Piccioli, vaizdo projekcijų dailininkas Willas Duke’as).

Nepaisant niekuo neišsiskiriančios kasdienės sceninės aplinkos, šiame prieš keletą metų sukurtame ir kituose teatruose jau rodytame bendrame LNOBT, Graikijos nacionalinės operos, Danijos karališkosios operos ir Geteborgo operos pastatyme amžinas žmogiškojo gyvenimo dramatizmas niekur nedingsta. Dramma giocoso (linksmosios dramos) žanru įvardijamą Mozarto operą pradedanti uvertiūra, kurioje skamba įspūdinga Komandoro pasirodymo tema, tik pabrėžia lemties dramų neišvengiamumą net ir, regis, pilkoje kasdienybėje, kurios vaizdai atsiveria pakilus uždangai. Mozarto muzikoje užkoduotos prasmės yra viršlaikės ir tinka bet kuriai epochai, aplinkai, taigi – ir mūsų. Spektaklio muzikinis atlikimas parengtas be priekaištų: muzikos vadovas – vokiečių dirigentas Valentinas Egelis, dirigento asistentė Raimonda Skabeikaitė. Žiūrėjau paskutinį, kovo 14 d., spektaklį, kurį dirigavo Martynas Staškus.

Visas pagal Lorenzo Da Ponte’s libretą sukurtos operos pavadinimas yra „Il dissoluto punito, ossia il Don Giovanni“ – „Nubaustas paleistuvis, arba Don Žuanas“, o libretas rašytas pagal Molière’o pjesę „Don Juan“. Dviejų veiksmų operoje pasakojama apie visuomenės normų nepaisantį Don Žuaną, kuriam, sakytume, nėra nieko šventa: nei moterų ir merginų garbė, nei (svetimos) santuokos saitai, nei pati mirtis, kai jis beatodairiškai priima iššūkį iš mirusio Komandoro statulos ir, padavęs ranką anapusinei būtybei, nugarma į pragarus. Kitaip tariant, Don Žuanas – tai personažas, kuris nepaiso nei žemiškų, nei dieviškų įstatymų ir už tai yra nubaudžiamas, o visuomenė – Don Žuano papiktinti ir jam pagaliau atkeršiję Dona Ana, Donas Otavijus, Dona Elvyra, Cerlina, Mazetas ir atgailaujantis (todėl išsigelbėjęs) Žuano tarnas Leporelas – triumfuoja. Kai kuriuose pastatymuose šios paskutinės moralizuojančios operos scenos atsisakoma, nes ji sumenkina prieš tai buvusios Don Žuano mirties ir akistatos su Komandoru scenos tragizmą. Vis dėlto pagal visą šios operos, kaip moralizuojančio kūrinio, sumanymą paskutinė scena būtina, nes Mozarto „Don Žuanas“ – ne graikų tragedija, kurioje didingas herojus susiduria su lemtimi, bet istorija apie išsišokėlio priešpriešą visuomenės priimtoms normoms, individo ir visuomenės „sutarties“ laužymą, dėl ko prasikaltęs individas (natūralu) sulaukia atpildo. Šiuo požiūriu „Don Žuaną“ galima vadinti kriminologine opera, nes, cituojant fsf.vu.lt: „Kriminologija nagrinėja nusikaltimus ir kitus visuomenės normų pažeidimus plačiame socialiniame kontekste, analizuoja veiksnius, turinčius įtakos nusikalstamam ir deviaciniam elgesiui, tiria, kaip visuomenė reaguoja į socialinių normų pažeidimus ir pažeidėjus.“ Sakyčiau, tai glaustas „Don Žuano“ idėjų aprašymas, ypač naujojo pastatymo kontekste.

Johno Fulljameso sukurtas spektaklis psichologiškai itin taiklus. Don Žuanas (dainavo Modestas Sedlevičius) vaizduojamas kaip žilstelėjęs pusamžis plevėsa, kuris nepaisydamas jokių padorumo normų vaikosi vis naujų jaunų „mūzų“, nors ir jį atsiveja viena iš praeity paliktų mylimųjų – kaip galima spėti iš kostiumo ir įvaizdžio, jo amžiaus Dona Elvyra (Kamilė Bonté). Pagrindinį herojų vis priverstas dangstyti jo ištikimas tarnas ir sėbras Leporelas (Tadas Girininkas), kuris finale vis dėlto nuo savo pono atsiriboja, pabūgęs anapusinės rūstybės – laužęs žmogiškuosius įstatymus, nedrįsta peržengti dieviškojo ribos ir todėl išsigelbėja. Don Žuanas, tarytum pasmerktas sekti „moters kvapu“, ieško Donos Anos (Ona Kolobovaitė) palankumo, bet dukros garbę užstoja tėvas – Komandoras (Liudas Norvaišas) – ir, deja, miršta. Spektaklyje jis buitiškai susmunka viešbučio koridoriuje ištiktas širdies smūgio, liedamas pyktį ant nenaudėlio Don Žuano (ne išdidžiai per dvikovą kaip originale), nes jau yra labai garbaus amžiaus. Čia pat viešbutyje vykstančioje Cerlinos (Lina Dambrauskaitė) ir Mazeto (Raimundas Juzuitis) vestuvių puotoje kilmingasis paleistuvis mėgina suvilioti nuotaką jaunikiui prieš pat nosį. Po tam tikrų dramų jaunavedžiai galiausiai susitaiko ir susivienija prieš Don Žuaną su likusia kompanija, kurioje – ir Donos Anos sužadėtinis Donas Otavijus (Krystianas Adamas).

Spektaklis šmaikštus, lengvas, bet taiklus, niekaip nepaneigiantis neišvengiamo dramatizmo, kuris gali slypėti net pačiose kvailiausiose ar juokingiausiose situacijose. Sceninio gyvybingumo visumai suteikė puikūs atlikėjai. Pradėčiau nuo orkestro ir dirigento. Martynui Staškui pavyko pasiekti kone tobulą akustinį balansą, negožiant nė vieno dainininko, net smulkiausios frazės. Spektaklio tempas buvo dinamiškas, visumos skambesys „kvėpuojantis“ – muzikinė tėkmė natūrali, leidžianti išgirsti tiek melodinį frazavimą, tiek tekstą.

Puiki solistų sudėtis. Modestas Sedlevičius demonstravo aukštą vokalinę kultūrą, gražiai formuojamą garsą, tobulą frazuotę ir muzikalumą. Vaidybiškai solistas neperspaudė įkyraus meilužio įvaizdžio, jo Don Žuanas buvo kiek atsainus – toks, koks greičiausiai ir turėtų būti moterų dėmesio išlepintas paleistuvis. Negalėjai nesižavėti Tado Girininko Leporelu: solistas šioje operoje atsiskleidė kaip talentingas komedijos aktorius, juk Leporelas – tikrų tikriausias opera buffa (komiškosios operos) personažas. Girininkui pavyko suderinti vokalinio atlikimo meistrystę su sceniniu paslankumu, o drauge su Sedlevičiumi jie sudarė puikią sceninę sėbrų porelę bei subalansuotą boso ir baritono duetą.

Nuostabios solistės. Labai džiugu operos scenoje matyti ir girdėti Oną Kolobovaitę. Gražiai išlygintas vokalas leido solistei pasigėrėtinai ir itin tiksliai sudainuoti Donos Anos partiją, pagyrimo verta ir raiški solistės dikcija. O poroje su Europos scenose dainuojančiu lenkų tenoru Krystianu Adamu jie sudarė išraiškingą sužadėtinių duetą, kuriame jis tik kantriai siekia savo mylimosios prielankumo. Daugelio klausytojų dėmesį patraukęs Adamas žavėjo vokaliniu virtuoziškumu, geru stiliaus išmanymu ir gražaus tembro skambiu balsu. Dramatiškąją Doną Elvyrą dainavusi Kamilė Bonté jau ne pirmą sykį pasirodo kaip brandi solistė, gebanti išryškinti atliekamos partijos muzikinį grožį ir kuriamo vaidmens aktorinę spalvą. Sakoma, kad Mozartas tinka dainuoti pradedantiems savo vokalinį kelią solistams, „saugodamas“ balsus nuo bereikalingo forsavimo, bet kita vertus, jo arijos reikalauja techniškumo, kurį ir pavyko pademonstruoti Bonté. Lina Dambrauskaitė ir Raimundas Juzuitis sukūrė susigrojusį Cerlinos ir Mazeto vaidybinį duetą, kuris Sedlevičiaus Don Žuano pastangomis vis peraugdavo į tragikomišką trikampį. Dambrauskaitė nėra scenos naujokė, jau nemenką savo vaidmenų aruodą ji užtikrintai papildė dar vienu žaviu personažu. Juzuitis taikliai suvaidino šiek tiek kvailoką kaimo stuobrį, tačiau tai nesutrukdė dainininkui pademonstruoti gražaus ir paslankaus balso. Liudas Norvaišas įspūdingai įkūnijo Komandorą. Kaip visuomet, pagyrų vertas operos teatro choras (vadovas Česlovas Radžiūnas).

Šis pastatymas kiek priminė 2011 m. pasirodžiusį filmą-operą „Juan“, kurį režisavo danų operos režisierius Kasperis Holtenas. Beje, Fulljamesas kartu su Holtenu kurį laiką yra vadovavę Londono karališkajai operai, o kiekvienas iš jų tam tikru metu vadovavo ir Danijos karališkajai operai, tad estetinė bendrystė, matyt, nėra atsitiktinė. Kad ir kaip būtų, Mozarto „Don Žuanas“ postmodernaus didmiesčio aplinkoje skleidžiasi ne ką prasčiau nei senoviniuose Ispanijos rūmuose. Visuomenė galbūt ir keičiasi, bet esminiai bendrabūvio dėsniai kol kas lieka tie patys.