Autorius: Kristina Steiblytė

Sužinojus, kad Vidas Bareikis ketina statyti Bertoltą Brechtą, buvo labai sunku atsiriboti nuo lūkesčių, susijusių su šio režisieriaus, dramaturgo, poeto teatro vizija. Daugiau ar mažiau sąmoningai norisi, kad Brechto pjesės būtų perskaitytos „teisingai“, t.y. kaip kvietimas keisti visuomenę. Kalbant apie V. Bareikio pasirinktą „Gerą žmogų iš Sezuano“, tas kvietimas keisti akivaizdžiausias pjesės epiloge, kai pasibaigus veiksmui aktorius kreipiasi į žiūrovus teigdamas, kad ši stebuklinga pasaka paliko kartėlį žiūrovų širdyje ir galiausiai kad: „Ar šiaip, ar taip, bet pjesė ši privalo, / Privalo susilaukti gero galo!“ (vert. Edvardas Viskanta). Tas „geras galas“, be abejo, turi būti įgyvendintas žiūrovų, po spektaklio imančių keisti(s).

 

Rašyti apie šokį dažnai yra nelengva, nes kūno, muzikos, atmosferos kalbą reikia versti žodžiais. Tačiau ne visada šokis toks. Konceptualus šiuolaikinis šokis leidžiasi lengviau „įžodinamas“, mat dažnai ir kyla iš žodžių (koncepcijų, apibrėžimų, (kon/inter)tekstų). Kartais tokiame šokyje žodžiai tampa pagrindine išraiškos priemone. Tokį konceptualų šiuolaikinį šokį kuria praėjusią savaitę Lietuvoje lankęsis prancūzas Jérôme’as Belas, žinomas ne tik šokio, bet ir šiuolaikinio meno gerbėjams (ir į Lietuvą atvežtas būtent jų – jo atvykimą organizavo, spektaklį rodė ŠMC).

 

J. Belo darbuose daug kūniškumo, nuorodų į jo skaitomą literatūrą, populiariąją kultūrą. Kurdamas dialogą su žiūrovais, nors į juos tiesiogiai ir nesikreipdamas, choreografas dažnai imasi dirbti su tuo, kas nėra šokio (ypač šiuolaikinio) dėmesio centre. Taip atsirado darbai su objektais, šokio spektaklis su kūnu, šviesa ir muzika, tačiau be choreografijos, bei šokio spektaklis, kuriame vienintelė choreografija yra Susanne Linke šokio fragmentas. Taip pat tarp J. Belo darbų yra spektaklis, kurio jis pats nekūrė, tačiau yra parašytas kaip autorius, o tikrojo autoriaus vardu spektaklis pavadintas, bei spektaklis su neįgaliaisiais.

Šiemet „Auksiniai scenos kryžiai“ išdalinti Kaune, muzikiniame teatre. Ir vėl atsirado nusivylusių, nepaminėtų, neįvertintų, įsižeidusių ir įžeidinėjančių asmenų, o šventė ir vėl išėjo pompastiška, nekūrybinga. Kovo 27-ąją liko tik juoktis iš to, kaip siaurai patys teatralai supranta teatrą. O kovo 28-ąją nei juoktis, nei bėgti iš teatro nebesinorėjo, nes po apdovanojimų dalybų maratono įvyko tikra (o Lietuvoje ir itin reta) šventė – geras spektaklis.

 

Krystiano Lupos režisuota Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“ yra ne tik geras spektaklis, bet ir savotiška lietuvių teatro žiūrovų edukacija: tokio režisieriaus Lietuvoje nėra, ir tokių spektaklių, net ir „Sirenose“, mus pažindinančiose su užsienio teatru, būna retai. Šiųmetėse, tiesa, matėme Ivo van Hoves „The Fountainhead“, kuriame taip pat dominavo aktoriai ir tekstas, buvo ir šiek tiek socialinės kritikos, o ir paties K. Lupos „Persona. Marilyn“ 2009 m. rodyta Vilniuje. Tačiau to maža, kad mums neįprastas lėtas teatras pasidarytų suprantamas, pažįstamas.

Vienas naujesnių tokių angažuotų spektaklių, mėginančių atskleisti, iš kur kyla žmogaus žiaurumas, − Aido Giniočio režisuotas „Atviro rato“ darbas „Apie žmogų, nužudžiusį gulbę“. Spektaklis sukonstruotas iš nebylių scenų, rodančių vieno vyro kelią nuo gimimo iki nusikaltimo, antraščių, minimalistinės Ramunės Skrebūnaitės scenografijos ir Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ fragmentų. Beveik dvi valandas vis keičiasi scenos, atskleidžiančios vieno žmogaus kelionę iš vienos traumuojančios, represyvios institucijos į kitą: šeima su smurtaujančiu, geriančiu tėvu, mokykla, santuoka, darbas zoologijos sode. Kad istorija būtų įtikinamesnė, įsiterpia ir šviesių, malonių fragmentų. Vis dėlto aplinka, socialinis spaudimas nugali, visos artumo, švelnumo apraiškos greitai baigiasi, o žmogus yra taip paveiktas trauminės patirties, kad nieko nebenori ir nebegali keisti.

Rolando Schimmelpfennigo pjesė „Moteris iš praeities“, Lietuvoje du kartus pastatyta dar 2006 m., praėjusią vasarą grįžo į sceną kaip jaunos režisierės Giedrės Kriaučionytės diplominis darbas su draugais, Aido Giniočio vadovaujamo kurso aktoriais. Šis pastatymas kovo 5 d. tapo Keistuolių teatro repertuariniu spektakliu „Moteris“, kuriame vaidina ir keli jau seniau „keistuoliais“ tapę režisierės kolegos.

 

Pjesėje jungiama komedija ir tragedija, sukurti ryškūs veikėjai, o fragmentišku, pirmyn- atgal sukiojamu pasakojimu sukuriamas netikėtumo ir komiškumo efektas. Neilgas, žaismingas tekstas lankstus, jį galima paversti ir beveik salonine komedija, ir šekspyriška drama, kurioje komedija perauga į tragediją ir beveik visi veikėjai žūva. Nors pjesė fragmentiška, trūkinėjanti, pasakojimas ne linijinis, suprasti istoriją nėra sudėtinga. Frenkas susituokęs su Klaudija jau 23 metus, turi paauglį sūnų Edį. Paskutinį vakarą prieš išvykstant, kraunantis daiktus, sūnui atsisveikinant su savo mergina Tina, į jų namus ateina Frenko jaunystės draugė Romi, kuriai, regis, buvo žadėta amžina meilė.

 

Pjesę galima skaityti kaip pasakojimą apie neatsargiai ištartų žodžių pasekmes, kai sakoma negalvojant, o klausoma labai atidžiai. Tai gali būti istorija ir apie prisiminimus, trys pjesėje veikiančios moterys atstovauja praeičiai (Romi), dabarčiai (Klaudija) ir ateičiai (Tina). Tuomet tarp praeities prisiminimų ir ateities (sukrautų lagaminų, suplanuotos kelionės, išsiskyrimo ar bendros ateities) įstrigę personažai gali papasakoti, kaip prisirišimas prie praeities sunaikina dabartį, o ateitis, jei apskritai įmanoma, lieka neaiški.

Buvo tikėtasi, kad beveik prieš penkerius metus bakalauro studijas baigę aktoriai lėlininkai atnaujins Vilniaus „Lėlės“ ir Kauno lėlių teatro trupes, skatins atsinaujinti pačius teatrus ir provokuos kūrybinių naujovių paiešką. Nutiko kiek kitaip: dalis jų nebevaidina, keli pasitraukė iš lėlininkystės ir dabar dirba Valstybiniame jaunimo teatre. O įdomiausi lėlių, objektų, vaizdų spektakliai, neskaitant Gintarės Radvilavičiūtės eksperimentų lėlių teatro technikomis Klaipėdoje, vyksta už lėlių teatrų ribų.

 

„Menų spaustuvėje“ du spektaklius pastatė Šarūnas Datenis, į Prancūziją tęsti studijų išvyko ir ten statyti spektaklius pradėjo Jūratė Trimakaitė, Karolina Žernytė jau penkis pojūčių teatro spektaklius pastatė taip pat ne lėlių teatre. Pirmąjį ji, dar baigdama bakalauro studijas, sukūrė kartu su kurso draugais. Vėliau dirbo Rusijoje, o gruodį su Klaipėdos jaunimo teatru pastatė spektaklį „Akmuo vanduo geluonis“, jis neseniai parodytas ir Vilniuje, kultūros bare „Kablys“.

 

Pirmuoju spektakliu „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“ Žernytė pirmiausia mėgino rasti tinkamą būdą teatrinėmis priemonėmis kalbėti akliesiems. Taip atsirado liečiami, liečiantys objektai, kvapai, skoniai, manipuliacijos šiluma ir šalčiu. Šiam darbui, kuriame buvo intensyviai mėginamos pojūčių teatro galimybės, pasirinktos įvairių tautų pasakos. Tekstas, veiksmo dramaturgija tuomet tebuvo pretekstas pojūčių dramaturgijos kūrimui, o pasakų turinį spektaklyje nustelbė dalyvavimas (jei esi aklasis arba užrištomis akimis) ar smagus stebėjimas (iš šalies), kaip kuriama iliuzija. Po to Rusijoje statyti keli darbai taip pat iliustravo, perpasakojo pasakas ar apsakymus sukurdami dalyviams įspūdį, kad jie yra visiškai greta veiksmo arba jame.

Dalia Michelevičiūtė, pasak Lietuvos nacionalinio dramos teatro, pastaruoju metu šiame teatre sukūrusi ne vieną įsimintiną vaidmenį, nusprendė savo kūrybinę biografiją papildyti dar vienu. Tačiau šį kartą ji ėmėsi kurti ne tik vaidmenį, bet ir spektaklį. O du svarbiausi įkvėpimo šaltiniai „Moters portretui“ buvo Wisławos Szymborskos eilės ir pačios D. Michelevičiūtės gyvenimas.

 

„Moters portretas“, o greičiau portreto apmatai, škicas, eskizas – juk neįmanoma viso portreto pateikti per 1 val. 20 min. – yra spektaklio autorės mėginimas papasakoti apie save pasitelkus poeziją. Spektaklis prasideda žinute Michelevičiūtės atsakiklyje su prašymu patikslinti ir papildyti savo biografiją. Po jos pasirodo pati aktorė ir pradeda skaityti eilėraštį „Gyvenimo aprašymas“. O toliau ji pasakoja apie save skaitydama vis kitus eilėraščius, tarp W. Szymborskos tekstų įpindama Marinos Cvetajevos, Daivos Čepauskaitės, Donaldo Kajoko ir Juditos Vaičiūnaitės eilių, keisdama kostiumus (scenoje D. Michelevičiūtė pasirodo bent trimis skirtingais įvaizdžiais; kostiumų dailininkė Kristina Mališauskienė), mojuodama skėčiu, kalbėdama telefonu ar tiesiog darydama pauzę, kad būtų proga parodyti videofilmą ar animaciją (animacijos autorius Rimas Sakalauskas), projektuojamus kino kadrą imituojančiame ekrane (scenografas Linas Liandzbergis), ar susimojuodama su tame pačiame ekrane rodomu Vyteniu Pauliukaičiu. Visa tai papildo ir specifinė aktorinė raiška: pasikartojančių priebalsių išryškinimas, svarbiausių ar veikėjai-aktorei skaudžiausių žodžių išskiemenavimas ir iliustravimas (sakant „geriau numeris batų“ pasižiūrima į bato padą, kalbant apie stotį pasiimamas lagaminas, apie lietų – skėtis).

Robert’o Thomas pjesę „Aštuonios moterys“ dar 2002 m. pastatė kino režisierius François Ozonas. Pjesėje pasakojama apie aštuonias moteris ir vieną jų gyvenime itin svarbų vyrą. Jis joms tėvas, vyras, geidžiamas meilužis, pinigų šaltinis ar globėjas. Po netikėtos jo žmogžudystės moterys aiškinasi, kuri turėjo daugiausiai motyvų jį nužudyti, ir atskleidžia daugybę viena kitos paslapčių. Statydamas filmą, Ozonas pasirinko pritrenkiančias aktores, šiek tiek perrašė dramą, perinterpretavo veikėjų santykius ir miesčionišką detektyvinę dramą pavertė miuziklu – taip pat miesčionišku žanru. Taip buvo sukurta šiuolaikinių melodramų parodija, neleidžianti žiūrovams susitapatinti.

 

Į šią pjesę žiūrėti nerimtai, atrodo, iš tiesų pati geriausia išeitis ją statant. Taip nusprendė ir Balys Latėnas, „Aštuonias mylinčias moteris“ pastatęs Valstybiniame jaunimo teatre. Šiame teatre sukūręs jau antrą darbą, režisierius, dirbantis ir „Kitame kampe“, pasirinko jam artimiausią komedijos žanrą.

 

Ir filme, ir spektaklyje nemaža sėkmės dalis priklausė nuo pasirinktų moterų komandos. Kad ir kas būtų režisieriaus, scenografės, kompozitoriaus sumanyta, aštuonios aktorės gali viską pagerinti, išgelbėti arba sužlugdyti. Nebent tai būtų Lietuvoje retas ir nemažai daliai aktorių vis dar sunkiai įvaldomas nevaidinimas. Tačiau kad šiame spektaklyje to neprireikė, nesunku atspėti net jo nemačius, – B. Latėnas pats yra aktorius, baigęs lietuvišką teatrinę mokyklą, tad galimybių reikštis aktorėms jo spektaklyje netrūks.

Artūras Areima, pastaruoju metu dirbęs su klasikine dramaturgija, sausio pabaigoje – vasario pradžioje nustebino šiuolaikinio kūrinio pastatymu, skirtu visai šeimai. Tiesa, spektaklio „Mechaninė širdis“ pagal tokio pat pavadinimo Mathias Malzieu knygą publika ribojama ženklo N-10.

 

„Mechaninėje širdyje“ (inscenizacijos autorė Gabrielė Labanauskaitė) pasakojama apie berniuką Džeką, gimusį paauglei motinai pačią šalčiausią naktį Edinburge. Vos gimusiam jam suledėjo širdis, tad pribuvėja Madlena (ji ir šiokia tokia ragana) vietoj jos įtaisė laikrodį su gegute. Paauglė mama nebematė Džeko, niekas nepanoro jo įsivaikinti, tad jis augo kaip Madlenos sūnus. Kad ir kaip saugomas nuo stiprių jausmų, jis pamilo mažutę flamenko dainininkę. Spektaklyje pasakojama, kaip jis ieškojo mis Akasijos, kaip ją rado, kaip jie mylėjo vienas kitą ir galiausiai kaip jis ją prarado. Tuomet paaiškėjo, kad mylėti jam nėra taip pavojinga, kaip jį buvo perspėjusi Madlena. Ji, kaip kiekviena rūpestinga motina, tenorėjusi apsaugoti Džeką nuo skausmo.

Agniui Jankevičiui nesvetimas socialiai, politiškai angažuotas teatras. Ne tik spektakliai, bet ir pasisakymai viešumoje, darbas su „Bad Rabbits“ sako, kad šiam režisieriui svarbu teatre kalbėti aktualiai, skaudžiai, kelti nepatogius klausimus apie visuomenę, įstatymus, nerašytus susitarimus ir piktnaudžiavimą valdžia. Tad jo sprendimas statyti satyrinį spektaklį Vilniaus teatre „Lėlė“ suintrigavo aštraus, esamą tvarką išjuokiančio ir ją keisti siūlančio kūrinio galimybe.

 

Sausio 30 d. parodytas „Maršrutas“ prasidėjo itin entuziastinga aktorių (Karolis Algimantas Butvidas, Jurgis Marčėnas, Birutė Belada Tauterytė, Indrė Liutkevičiūtė, Dainius Tarutis) scena, kurios metu papasakota, kad jie yra daiktai iš garažo (tarpinė, pompa, valytuvai, domkratas), o aplinkui – įvairūs kiti daiktai, su kuriais aktoriai-daiktai turėjo asmeninį ryšį. Ilgainiui paaiškėja, kad garažas priklausęs Stasiui, buvusiam maršrutinio taksi vairuotojui. Dar paaiškėja, kad prarastas mikroautobuso vairuotojo darbas – ne vienintelė Stasį ištikusi bėda: kažkam užkliuvo jo žmona, kažkam – jo vaikai, o dar kitam prireikė jo balso. Žodžiu, Stasio gyvenimą ištiko... kas jį ištiko, Indrės Liutkevičiūtės pasirenkamas žiūrovas ar žiūrovė turi paklausti garsiai. O ištarus tą klausimą prasideda pasakojimas apie padarą Arturą, dabartinį Vilniaus merą Artūrą Zuoką, ir ne itin švarius jo darbelius.