7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Kristina Steiblytė

Kristina Steiblytė

Ką jaučiame teatre

Apie spektaklius, kurie veikia pojūčius

Nė vienas teatro apibrėžimas neapsieina be žiūrovų. Ar tai būtų tuščia erdvė, kurioje kas nors veikia, o kas nors kitas stebi, ar bendruomeninis ritualas, apeiga – atlikimą visada lydi ir žiūrėjimas. Skirtingi laikai žiūrovams teatre suteikia skirtingus vaidmenis: nuo pasyvaus vujeristiško rodomų pasakojimų stebėtojo iki aktyvaus dalyvavimo kartais ne tik iš salės, bet ir scenoje.

 

Šiuolaikinio teatro esama itin įvairaus. Tad įvairūs ir žiūrovo vaidmenys jame. Istorinio avangardo kūrėjai pradėjo plėsti žiūrovo funkcijas, o postmoderniame teatre žiūrovo vaidmuo perkurtas. Tokiame teatre žiūrovams nebeleidžiama būti tik pasyviais stebėtojais, pasakojamos istorijos ar perteikiamos prasmės priėmėjais, nes jie laikomi čia ir dabar kuriamos realybės bendraautoriais.

„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. M. Šaborškinaitės nuotr.
„Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. M. Šaborškinaitės nuotr.
„Tense in Sense“ Vokietijoje. S. Henzler nuotr.
„Tense in Sense“ Vokietijoje. S. Henzler nuotr.
Kristina Steiblytė

Pokyčių metas?

Klaipėdos jaunimo teatro kelionės

Klaipėdos teatruose pastaruoju metu netrūksta įvykių: keitėsi teatrų vadovai, baigta Dramos teatro rekonstrukcija, planuojama Muzikinio. Ir Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), nors viešai niekur pernelyg nesiafišavęs, per praėjusius metus taip pat pastebimai pasikeitė. O ir apskritai jis per penkerius oficialaus gyvavimo metus nuo itin moteriško kolektyvo, besivadinusio „trupe p.s.“, išaugo iki miesto teatro, iš trypiančio, dainuojančio ir savarankiškai visus buitinius spektaklių reikalus tvarkančio kolektyvo pradėjo virsti kuriančių asmenybių trupe.

 

2008 m. Valentino Masalskio Vilniaus kolegijoje surinktas pramoginio scenos meno aktorių kursas po studijų Vilniuje išvyko į Klaipėdą įgyti universitetinio išsilavinimo ir įsteigti teatro, dabar jau daugiau nei trejus metus besivadinančio profesionaliu. Trupę papildęs ir Klaipėdos universitete išugdytais aktoriais (bakalauro studijas baigusiais tik šiemet, nors teatre besidarbuojančiais jau nuo 2012 m.), V. Masalskis subūrė stiprų, savarankišką ir, galima sakyti, fanatiškai atsidavusį teatro kolektyvą.

„Kalnas“. Teatro archyvo nuotr.
„Kalnas“. Teatro archyvo nuotr.
„Gaidos“. Teatro archyvo nuotr.
„Gaidos“. Teatro archyvo nuotr.
„Kita mokykla“. S. Balčiūno nuotr.
„Kita mokykla“. S. Balčiūno nuotr.
„Pamoka“. S. Balčiūno nuotr.
„Pamoka“. S. Balčiūno nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
„Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Kristina Steiblytė

Arabiškos pasakos

Rytų siužetai teatro scenoje

Teatrui pabandžius priversti žiūrovus blogio šaknų ieškoti savyje ir pasirinkti poziciją, kaip geriau priešintis karui – ginklu ar visišku atsiribojimu, vykstant diskusijoms apie (est)etiką ir teatro paskirtį, šį rudenį parodyti du spektakliai, primenantys Oriento (Rytų) ir Okcidento (Vakarų) skirtis ir kad Okcidentas vis dar yra pranašesnis. Mes, pavyzdžiui, gebame per porą mėnesių perprasti vedų tekstus ar sufizmu paremtą XII a. poeziją. Ir ne tik perprasti, bet ir sukurti transcendentinius ar giliai filosofinius spektaklius.

 

Rugsėjo pradžioje Vilniuje vyko Vedų kultūros festivalis, kuriame, kaip teigė patys kūrėjai, parodytas pirmasis Lietuvoje (o gal ir apskritai profesionaliojo teatro istorijoje) transcendentinis spektaklis „Karaliaus Purandženos istorija arba sielos kelionė per materialų pasaulį“. Čia kiek daugiau nei mėnesį repetavę aktoriai, skaitydami ir stilizuotai vaidindami bei šokdami, papasakojo istoriją apie karalių Purandženą, besimėgavusį maloniu gyvenimu su gražuole žmona, nugalėtą, reinkarnavusį į moterį ir galiausiai supratusį, koks turi būti gyvenimo tikslas. Šis pasakojimas yra alegorija apie senėjimą ir dvasinių vertybių svarbą. Neilgas spektaklis, žvelgiant iš patogios kėdės salėje, atrodė taip pat, kaip ir šis siužeto atpasakojimas – supaprastintas. Deja, juo buvo siekta ne tik perteikti dvasinį turinį, bet ir apsimesti profesionaliu teatru. Tačiau spektaklyje vaidinę profesionalūs aktoriai (Valda Bičkutė, Emilija Latėnaitė, Rytis Saladžius ir kiti) negalėjo pasiūlyti profesionalaus atlikimo režisieriaus Egidijaus Bako pasirinktai tradicinio teatro ir šokio estetikai. Tad dvasingos istorijos, neadekvataus atlikimo, milžiniškos salės ir scenos pakylos bei ganėtinai varganų dekoracijų derinys ne tik liko toli nuo profesionalaus teatro, bet nieko įkvepiančio nepapasakojo ir apie vedų kultūrą. Negelbėjo čia nei muzika, nei prieš spektaklį atidengta savotiška šventykla, traukusi dėmesį daugybe degančių žvakių.

„Septynios gražuolės“. D. Matvejevo nuotr.
„Septynios gražuolės“. D. Matvejevo nuotr.
Kristina Steiblytė

Vien tik meilės negana

Du spektakliai Lietuvos rusų dramos teatre

 

Lietuvos rusų dramos teatras sezoną pradėjo dviem debiutais: Lietuvoje debiutuojančio latvių režisieriaus Georgijaus Surkovo pastatyta nauja Ivano Vyrypajevo pjese „DreamWorks“ ir pradedančios režisierės Kornelijos Krasilnikovaitės darbu pagal Antoną Čechovą „Meška“. Net neabejoju, kad abu spektaklius atras žiūrovai, galintys džiaugtis ne tik tekstais, bet ir vaidyba, vaizdais. Vis dėlto kaip tik tai man ir pasirodė mažiausiai įdomu abiejuose darbuose. Kalbant apie tekstus, į akis krinta abiejuose dominuojanti prarastos ir atrastos meilės tema. Čechovo tekste ugninga, nors ir pasiryžusi iki gyvenimo pabaigos gedėti moteris (Juliana Volodko) sužavi moterimis ir meile nusivylusį savo velionio vyro skolintoją (Telmanas Ragimovas). Vyrypajevo dramoje pasakojama istorija komplikuotesnė. Čia Deividas (Valentinas Krulikovskis) myli savo mirusią žmoną Merilę (Jevgenija Rusakova), jis ir jo draugai kalbasi apie budizmą, o sykiu pagal Merilės prieš mirtį sugalvotą planą Deividas iš tikrųjų mokomas. Vyrypajevo tekste taip pat yra vietos svarstymams apie gyvenimą, draugystę, vyriškumą, svajonių išsipildymą ir visi jie pateikiami muilo operos stiliumi, kur vieną netikėtą siužeto vingį keičia kitas, melas ir neištikimybė baigiasi mirtimi, o pabaigoje pagrindinis veikėjas išmoksta svarbią gyvenimo pamoką ir pagaliau pradeda iš tikrųjų mylėti.

Iš kairės: Aleksandras Špilavojus, Maksimas Tuchvatulinas ir Viačeslavas Mickevičius spektaklyje „Meška“. J.V. Tūro nuotr.
Iš kairės: Aleksandras Špilavojus, Maksimas Tuchvatulinas ir Viačeslavas Mickevičius spektaklyje „Meška“. J.V. Tūro nuotr.
Telmanas Ragimovas spektaklyje „Meška“.J.V. Tūro nuotr.
Telmanas Ragimovas spektaklyje „Meška“.J.V. Tūro nuotr.
Telmanas Ragimovas ir Juliana Volodko spektaklyje „Meška“. J.V. Tūro nuotr.
Telmanas Ragimovas ir Juliana Volodko spektaklyje „Meška“. J.V. Tūro nuotr.
Valentinas Krulikovskis ir Inga Maškarina spektaklyje „DreamWorks“. J.V. Tūro nuotr.
Valentinas Krulikovskis ir Inga Maškarina spektaklyje „DreamWorks“. J.V. Tūro nuotr.
Iš kairės Valentinas Krulikovskis, Aleksandra Metalnikova, (sėdi) Anastasija Pavlova, Inga Maškarina, Aleksandras Kanajevas, Dmitrijus Denisiukas, Valentinas Kirejevas ir Viačeslavas Lukjanovas spektaklyje „DreamWorks“. J.V. Tūro nuotr.
Iš kairės Valentinas Krulikovskis, Aleksandra Metalnikova, (sėdi) Anastasija Pavlova, Inga Maškarina, Aleksandras Kanajevas, Dmitrijus Denisiukas, Valentinas Kirejevas ir Viačeslavas Lukjanovas spektaklyje „DreamWorks“. J.V. Tūro nuotr.
Viačeslavas Lukjanovas ir Valentinas Kirejevas. spektaklyje „DreamWorks“. J.V. Tūro nuotr.
Viačeslavas Lukjanovas ir Valentinas Kirejevas. spektaklyje „DreamWorks“. J.V. Tūro nuotr.
Kristina Steiblytė

Derliaus šventė

Estų teatro panorama

Ruduo – derliaus metas ne tik ūkininkams. Pavyzdžiui, mokytojams rugsėjo pradžioje uždera gėlių, didiesiems miestams – studentų, o teatro žiūrovams – premjerų ar festivalių. Šiemet akimis nulydėjusi mokinius į naujus mokslo metus, o kolegas – į Naujojo cirko savaitgalį, pati naują teatro sezoną pradėti išvažiavau į Estiją.
 
Estai savo teatro pristatymą, kaip jau įprasta, rengia Tartu – jaukiame, nedideliame mieste gražiu senamiesčiu ir pavydėtinu teatro ir teatrui tinkamų scenų skaičiumi (suskaičiavau devynias, bet iš patirties žinau, kad reikalui esant teatru gali pavirsti beveik bet kuri Tartu erdvė). Festivalio programa buvo įspūdinga pirmiausia spektaklių kiekiu: be jau įprastos kuratoriaus programos, buvo rodomos kasmetinių teatro apdovanojimų, naujojo šokio, „Vaba Lava“ programos bei šiemet Estijoje vykęs Baltijos šalių teatro forumas, pakeitęs Baltijos šalių teatro festivalį.

„Kelionė“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Kelionė“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Ritmas yra šokėjas“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Ritmas yra šokėjas“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„1987“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„1987“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Skausmas varnai...“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Skausmas varnai...“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Mano žmona supyko“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Mano žmona supyko“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Tiesa, kurios troškau“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Tiesa, kurios troškau“, nuotrauka iš festivalio archyvo
Kristina Steiblytė

Nuosprendis teatrališkumui

Pokalbis su režisieriumi Pauliumi Ignatavičium

Viena pirmųjų šio sezono premjerų – Klaipėdos jaunimo teatre Pauliaus Ignatavičiaus režisuojamas „Ledas“ pagal Vladimiro Sorokino to paties pavadinimo romaną. Su vis aktyviau dirbančiu režisieriumi kalbamės apie būsimą premjerą ir jo požiūrį į teatrą.

Paulius Ignatavičius spektaklio „Ledas“ pristatyme menų fabrike „Loftas“. M. Penkutės nuotr.
Paulius Ignatavičius spektaklio „Ledas“ pristatyme menų fabrike „Loftas“. M. Penkutės nuotr.
Spektaklio „Ledas“ pristatymas menų fabrike „Loftas“. M. Penkutės nuotr.
Spektaklio „Ledas“ pristatymas menų fabrike „Loftas“. M. Penkutės nuotr.
Spektaklio „Ledas“ pristatymas menų fabrike „Loftas“ . M. Penkutės nuotr.
Spektaklio „Ledas“ pristatymas menų fabrike „Loftas“ . M. Penkutės nuotr.
Kristina Steiblytė

Rygos užrašai

Latvių teatro panorama

Ryga yra didelė, čia matoma tikra miesto kultūra. Yra ir garsių teatro menininkų, gimusių ir augusių mieste, todėl miesto kultūrą, įspūdingų laiptinių, Art Novo ir uosto patirtį su savimi atsitempusių į sceną. Dėl to akivaizdžiai skiriasi, tarkime, Eimunto Nekrošiaus, gimusio Pažobrio kaime, ir Alvio Hermanio, gimusio Rygoje, pasirenkamos temos, estetika, kultūros ženklai, tekstai. Iš žinomiausių mūsų teatro režisierių tikrai retas kuris gimęs mieste, o dar retesnis – mieste, didesniame nei Šiauliai. Tad nenuostabu, kad lietuvių teatre matome viską mažo miesto ar kaimo žmogaus, neretai susidūrusio su ne visai pažįstamu miestu, akimis. Iš ten į sceną ateina ne tik lyriška, metaforiška vaizdų kalba, muzikalumas, bet neretai ir uždarumas. Tad miestas tampa grėsme įprastam gyvenimo būdui, kaip rodoma, pavyzdžiui, Jono Vaitkaus režisuotame Kazio Binkio „Atžalyne“. Bene vienintelis Lietuvos teatre miesto kultūrai įdomiau atstovaujantis režisierius yra Oskaras Koršunovas. Ypač su savo senesniais darbais „Roberto Zucco“, „Shopping and Fucking“ ar „Ugnies veidu“.

„Karo užrašai“
„Karo užrašai“
„Prarastoji Antarktis“
„Prarastoji Antarktis“
„Dvylika kėdžių“
„Dvylika kėdžių“
„Kankinys“
„Kankinys“
„Rainio sapnai“
„Rainio sapnai“
Kristina Steiblytė

Įspūdžių medžioklė

Du spektakliai Kultūros naktyje

 Kultūros naktis beveik kiekvienam joje besilankančiajam yra savotiška įspūdžių medžioklė. Iš daugybės siūlomų renginių bandoma išsirinkti įdomiausius, tuos, kurie labiausiai sujaudintų, pradžiugintų, pralinksmintų vieną iš „ilgiausių“ metų naktų. Yra ne viena medžioklės strategija: galima išsirinkti užsienio svečius, kurių čia vėliau greičiausiai nebepamatysime, pasikliauti atsitiktinumu ir užsukti visur pakeliui, mėginti aplankyti kuo daugiau ir kuo skirtingesnių renginių, nekišti iš namų nosies vengiant minios ar susiplanuoti labiausiai interesus atitinkančią programą. Mano interesas – teatras. Bet pasirinkti dėl to buvo ne ką lengviau.

Valstybinis jaunimo teatras ir Vilniaus teatras „Lėlė“ rodė repertuarinius spektaklius, „Menų spaustuvėje“ vyko įvairias teatro rūšis aprėpianti programa, ne vieną spektaklį buvo galima pamatyti „Kablyje“, OKT rodė monologus iš spektaklių įrašų, o jauni kūrėjai ar trupės naudojosi galimybe prisistatyti.
Dar buvo galima apsilankyti Rusų dramos teatre, paklausyti, kaip Olegas Kovrikovas maloniu balsu skaito Ivano Vyrypajevo pjesę „UFO“ ar praeiti pro Vilniaus paveikslų galerijos kiemą ir įsitikinti, kad naujasis cirkas vilniečiams iš tikrųjų įdomus. Nors rudenį, lankantis „Naujojo cirko savaitgalyje“, kartais tuo tikrai tenka suabejoti.

„Meile, don’t stop“
„Meile, don’t stop“
„Demokratijos gimimas ir mirtis“
„Demokratijos gimimas ir mirtis“
Kristina Steiblytė

Judesio grožis

Pokalbis su choreografu ir „Batsheva“ šokio trupės meno vadovu Ohadu Naharinu

Birželio 9 d. Lietuvos nacionaliniame dramos šokio trupė iš Izraelio „Batsheva“ rodė spektaklį „Deca Dance“. Spektaklį choreografas Ohadas Naharinas sukūrė 2000 metais. Siūlome Wendy Perron interviu su choreografu, publikuotą „Dance Magazin“ praėjus šešeriems metams po premjeros. Pokalbį pateikiame sutrumpintą.

Deca Dance“. Ch. Nash nuotr.
Deca Dance“. Ch. Nash nuotr.
Deca Dance“. Ch. Nash nuotr.
Deca Dance“. Ch. Nash nuotr.
Deca Dance“. Ch. Nash nuotr.
Deca Dance“. Ch. Nash nuotr.
Kristina Steiblytė

Šokio loterija

Festivaliui „Naujasis Baltijos šokis“ pasibaigus

Devynioliktasis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“, gegužės 6–12 d. vykęs Vilniuje, galėjo nustebinti ne vieną nuolatinį ar atsitiktinį festivalio žiūrovą. Taip nutinka su dauguma festivalių, bet šį kartą „Naujasis Baltijos šokis“ tapo loterija. Ir ne tik perkeltine prasme.
 
Žiūrovai, negalintys ar nenorintys matyti visų festivalio spektaklių, turėjo rinktis vieną iš penkiolikos šokio įvykių: pavienių spektaklių, spektaklių duetų ar ne visai šokėjiško pasivaikščiojimo virtualybėje. Norintys taip pat galėjo šviestis filmuotose ir gyvose paskaitose, apsilankyti Lietuvos šokio „Pitch Session“, kas dieną diskutuoti po spektaklių su Vlada Kalpokaite ir Ada Paukštyte. Rašančiam žmogui retai tenka dalyvauti tinkamo spektaklio rinkimosi loterijoje: reikia pamatyti kuo daugiau. O perkančiam bilietus lieka pasitikėti kūrėjų bei rengėjų pateikiama informacija, taip pat ir sėkme, kad bilietas į pasirinktą spektaklį būtų laimingas.
 
Šiemet festivalis skelbė ne tik flamandų šokio gūsį, bet ir kreipė į save dėmesį šūkiu „energija, kuri keičia“. Nors jis galėtų būti naudojamas ir kaip vienas iš galimų šokio apibūdinimų, vis dėlto šiemet ta energija visų pirma keitė ne judančius šokėjų kūnus, o patį festivalį: devynioliktasis „Naujasis Baltijos šokis“ išsiskyrė spektaklių, kur šokis yra tik viena iš išraiškos priemonių (ir nebūtinai dominuojanti), gausa.

„Šventasis pavasaris“ („Low Air“). D. Matvejevo nuotr.
„Šventasis pavasaris“ („Low Air“). D. Matvejevo nuotr.
„Jis gyveno šalimais“. D. Matvejevo nuotr.
„Jis gyveno šalimais“. D. Matvejevo nuotr.
„Interviu su Madona“. D. Matvejevo nuotr.
„Interviu su Madona“. D. Matvejevo nuotr.
„Šokis mutantas, arba Tūkstantis šokių, privalomų sušokti iki mirties“. D. Matvejevo nuotr.
„Šokis mutantas, arba Tūkstantis šokių, privalomų sušokti iki mirties“. D. Matvejevo nuotr.
„Daugybė Džemainos veidų“. D. Matvejevo nuotr.
„Daugybė Džemainos veidų“. D. Matvejevo nuotr.
„ORE“. D. Matvejevo nuotr.
„ORE“. D. Matvejevo nuotr.
„Nižinskis. Sapnų apreigos“. D. Matvejevo nuotr.
„Nižinskis. Sapnų apreigos“. D. Matvejevo nuotr.
„ORE“. D. Matvejevo nuotr.
„ORE“. D. Matvejevo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 7  >>> Archyvas