Autorius: Kristina Steiblytė

Kristina Steiblytė

„Hamletas“ Kauno nacionaliniame dramos teatre

Vidas Bareikis Kauno nacionaliniame dramos teatre, švenčiančiame 95-metį, pasirodė netikėtai. Ne tik todėl, kad jis daugiausia dirba Vilniuje, bet ir dėl to, kad pradėjęs su partizanišku „No Theatre“ vis labiau kaip režisierius įsitvirtina valstybiniuose teatruose. Dažniausiai, deja, nesėkmingai statydamas XX a. tekstus.

Netikėta buvo ir tai, kad KNDT statyti jis pasirinko „Hamletą“. Pirmiausia, priešingai nei, pavyzdžiui, Artūras Areima, jis neturi darbo su Shakespeareʼo tekstais patirties. O antra, pastaraisiais spektakliais pademonstravo, jog negeba kokybiškai atitrūkti nuo savo teatrinės mokyklos, o kaip tik ši pjesė gali prislėgti dar didesniu Lietuvos teatro autoritetų svoriu. Šį kartą režisierius pasirinko naują taktiką, kaip su tuo dorotis.

Tik įėjus į KNDT didžiąją salę aišku, kad V. Bareikis neapsimeta nematęs ir negirdėjęs apie kitus „Hamleto“ pastatymus. Eimunto Nekrošiaus, o ypač Oskaro Koršunovo spektaklių citatos Paulės Bocullaitės scenografijoje kartu su aktoriais sukasi scenoje, laukdamos, kol prasidės veiksmas. Ir tai – tik nuorodų lavinos pradžia. Tiesą sakant, panašu, kad V. Bareikio „Hamletas“ sudarytas beveik tik iš jų. O cituojami ne tik ankstesnieji šios tragedijos pastatymai, bet ir kiti spektakliai (pavyzdžiui, „Ričardas III“ Klaudijaus/Gertrūdos personažu, Kauno scenoje rodytas „Nusikaltimas ir bausmė“ virš scenos pakimbančiais skersiniais, „P.S. bylos O.K.“ Mykolaičio ir Šapranausko duetas duobkasių scenoje ar Saulių Prūsaitį „Išvaryme“ primenantis būgnininkas Gediminas Milieška, gyvai papildantis Mariaus Stavario muziką) bei populiarioji kultūra (serialai, muzikos klipai, mados fotografijos, – ypač Aistės Radzevičiūtės kostiumais).

Kristina Steiblytė

Apie spektaklius, kurie veikia pojūčius

Nė vienas teatro apibrėžimas neapsieina be žiūrovų. Ar tai būtų tuščia erdvė, kurioje kas nors veikia, o kas nors kitas stebi, ar bendruomeninis ritualas, apeiga – atlikimą visada lydi ir žiūrėjimas. Skirtingi laikai žiūrovams teatre suteikia skirtingus vaidmenis: nuo pasyvaus vujeristiško rodomų pasakojimų stebėtojo iki aktyvaus dalyvavimo kartais ne tik iš salės, bet ir scenoje.

Šiuolaikinio teatro esama itin įvairaus. Tad įvairūs ir žiūrovo vaidmenys jame. Istorinio avangardo kūrėjai pradėjo plėsti žiūrovo funkcijas, o postmoderniame teatre žiūrovo vaidmuo perkurtas. Tokiame teatre žiūrovams nebeleidžiama būti tik pasyviais stebėtojais, pasakojamos istorijos ar perteikiamos prasmės priėmėjais, nes jie laikomi čia ir dabar kuriamos realybės bendraautoriais.

Kristina Steiblytė

Klaipėdos jaunimo teatro kelionės

Klaipėdos teatruose pastaruoju metu netrūksta įvykių: keitėsi teatrų vadovai, baigta Dramos teatro rekonstrukcija, planuojama Muzikinio. Ir Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), nors viešai niekur pernelyg nesiafišavęs, per praėjusius metus taip pat pastebimai pasikeitė. O ir apskritai jis per penkerius oficialaus gyvavimo metus nuo itin moteriško kolektyvo, besivadinusio „trupe p.s.“, išaugo iki miesto teatro, iš trypiančio, dainuojančio ir savarankiškai visus buitinius spektaklių reikalus tvarkančio kolektyvo pradėjo virsti kuriančių asmenybių trupe.

2008 m. Valentino Masalskio Vilniaus kolegijoje surinktas pramoginio scenos meno aktorių kursas po studijų Vilniuje išvyko į Klaipėdą įgyti universitetinio išsilavinimo ir įsteigti teatro, dabar jau daugiau nei trejus metus besivadinančio profesionaliu. Trupę papildęs ir Klaipėdos universitete išugdytais aktoriais (bakalauro studijas baigusiais tik šiemet, nors teatre besidarbuojančiais jau nuo 2012 m.), V. Masalskis subūrė stiprų, savarankišką ir, galima sakyti, fanatiškai atsidavusį teatro kolektyvą.

Kristina Steiblytė

Rytų siužetai teatro scenoje

Teatrui pabandžius priversti žiūrovus blogio šaknų ieškoti savyje ir pasirinkti poziciją, kaip geriau priešintis karui – ginklu ar visišku atsiribojimu, vykstant diskusijoms apie (est)etiką ir teatro paskirtį, šį rudenį parodyti du spektakliai, primenantys Oriento (Rytų) ir Okcidento (Vakarų) skirtis ir kad Okcidentas vis dar yra pranašesnis. Mes, pavyzdžiui, gebame per porą mėnesių perprasti vedų tekstus ar sufizmu paremtą XII a. poeziją. Ir ne tik perprasti, bet ir sukurti transcendentinius ar giliai filosofinius spektaklius.

Rugsėjo pradžioje Vilniuje vyko Vedų kultūros festivalis, kuriame, kaip teigė patys kūrėjai, parodytas pirmasis Lietuvoje (o gal ir apskritai profesionaliojo teatro istorijoje) transcendentinis spektaklis „Karaliaus Purandženos istorija arba sielos kelionė per materialų pasaulį“. Čia kiek daugiau nei mėnesį repetavę aktoriai, skaitydami ir stilizuotai vaidindami bei šokdami, papasakojo istoriją apie karalių Purandženą, besimėgavusį maloniu gyvenimu su gražuole žmona, nugalėtą, reinkarnavusį į moterį ir galiausiai supratusį, koks turi būti gyvenimo tikslas. Šis pasakojimas yra alegorija apie senėjimą ir dvasinių vertybių svarbą. Neilgas spektaklis, žvelgiant iš patogios kėdės salėje, atrodė taip pat, kaip ir šis siužeto atpasakojimas – supaprastintas. Deja, juo buvo siekta ne tik perteikti dvasinį turinį, bet ir apsimesti profesionaliu teatru. Tačiau spektaklyje vaidinę profesionalūs aktoriai (Valda Bičkutė, Emilija Latėnaitė, Rytis Saladžius ir kiti) negalėjo pasiūlyti profesionalaus atlikimo režisieriaus Egidijaus Bako pasirinktai tradicinio teatro ir šokio estetikai. Tad dvasingos istorijos, neadekvataus atlikimo, milžiniškos salės ir scenos pakylos bei ganėtinai varganų dekoracijų derinys ne tik liko toli nuo profesionalaus teatro, bet nieko įkvepiančio nepapasakojo ir apie vedų kultūrą. Negelbėjo čia nei muzika, nei prieš spektaklį atidengta savotiška šventykla, traukusi dėmesį daugybe degančių žvakių.

Kristina Steiblytė

Du spektakliai Lietuvos rusų dramos teatre

Lietuvos rusų dramos teatras sezoną pradėjo dviem debiutais: Lietuvoje debiutuojančio latvių režisieriaus Georgijaus Surkovo pastatyta nauja Ivano Vyrypajevo pjese „DreamWorks“ ir pradedančios režisierės Kornelijos Krasilnikovaitės darbu pagal Antoną Čechovą „Meška“. Net neabejoju, kad abu spektaklius atras žiūrovai, galintys džiaugtis ne tik tekstais, bet ir vaidyba, vaizdais. Vis dėlto kaip tik tai man ir pasirodė mažiausiai įdomu abiejuose darbuose. Kalbant apie tekstus, į akis krinta abiejuose dominuojanti prarastos ir atrastos meilės tema. Čechovo tekste ugninga, nors ir pasiryžusi iki gyvenimo pabaigos gedėti moteris (Juliana Volodko) sužavi moterimis ir meile nusivylusį savo velionio vyro skolintoją (Telmanas Ragimovas). Vyrypajevo dramoje pasakojama istorija komplikuotesnė. Čia Deividas (Valentinas Krulikovskis) myli savo mirusią žmoną Merilę (Jevgenija Rusakova), jis ir jo draugai kalbasi apie budizmą, o sykiu pagal Merilės prieš mirtį sugalvotą planą Deividas iš tikrųjų mokomas. Vyrypajevo tekste taip pat yra vietos svarstymams apie gyvenimą, draugystę, vyriškumą, svajonių išsipildymą ir visi jie pateikiami muilo operos stiliumi, kur vieną netikėtą siužeto vingį keičia kitas, melas ir neištikimybė baigiasi mirtimi, o pabaigoje pagrindinis veikėjas išmoksta svarbią gyvenimo pamoką ir pagaliau pradeda iš tikrųjų mylėti.

Kristina Steiblytė

Estų teatro panorama

Kristina Steiblytė

Pokalbis su režisieriumi Pauliumi Ignatavičium

Viena pirmųjų šio sezono premjerų – Klaipėdos jaunimo teatre Pauliaus Ignatavičiaus režisuojamas „Ledas“ pagal Vladimiro Sorokino to paties pavadinimo romaną. Su vis aktyviau dirbančiu režisieriumi kalbamės apie būsimą premjerą ir jo požiūrį į teatrą.

Kristina Steiblytė

Latvių teatro panorama

Ryga yra didelė, čia matoma tikra miesto kultūra. Yra ir garsių teatro menininkų, gimusių ir augusių mieste, todėl miesto kultūrą, įspūdingų laiptinių, Art Novo ir uosto patirtį su savimi atsitempusių į sceną. Dėl to akivaizdžiai skiriasi, tarkime, Eimunto Nekrošiaus, gimusio Pažobrio kaime, ir Alvio Hermanio, gimusio Rygoje, pasirenkamos temos, estetika, kultūros ženklai, tekstai. Iš žinomiausių mūsų teatro režisierių tikrai retas kuris gimęs mieste, o dar retesnis – mieste, didesniame nei Šiauliai. Tad nenuostabu, kad lietuvių teatre matome viską mažo miesto ar kaimo žmogaus, neretai susidūrusio su ne visai pažįstamu miestu, akimis. Iš ten į sceną ateina ne tik lyriška, metaforiška vaizdų kalba, muzikalumas, bet neretai ir uždarumas. Tad miestas tampa grėsme įprastam gyvenimo būdui, kaip rodoma, pavyzdžiui, Jono Vaitkaus režisuotame Kazio Binkio „Atžalyne“. Bene vienintelis Lietuvos teatre miesto kultūrai įdomiau atstovaujantis režisierius yra Oskaras Koršunovas. Ypač su savo senesniais darbais „Roberto Zucco“, „Shopping and Fucking“ ar „Ugnies veidu“.

Kristina Steiblytė

Du spektakliai Kultūros naktyje

 Kultūros naktis beveik kiekvienam joje besilankančiajam yra savotiška įspūdžių medžioklė. Iš daugybės siūlomų renginių bandoma išsirinkti įdomiausius, tuos, kurie labiausiai sujaudintų, pradžiugintų, pralinksmintų vieną iš „ilgiausių“ metų naktų. Yra ne viena medžioklės strategija: galima išsirinkti užsienio svečius, kurių čia vėliau greičiausiai nebepamatysime, pasikliauti atsitiktinumu ir užsukti visur pakeliui, mėginti aplankyti kuo daugiau ir kuo skirtingesnių renginių, nekišti iš namų nosies vengiant minios ar susiplanuoti labiausiai interesus atitinkančią programą. Mano interesas – teatras. Bet pasirinkti dėl to buvo ne ką lengviau.

Kristina Steiblytė

Pokalbis su choreografu ir „Batsheva“ šokio trupės meno vadovu Ohadu Naharinu

Birželio 9 d. Lietuvos nacionaliniame dramos šokio trupė iš Izraelio „Batsheva“ rodė spektaklį „Deca Dance“. Spektaklį choreografas Ohadas Naharinas sukūrė 2000 metais. Siūlome Wendy Perron interviu su choreografu, publikuotą „Dance Magazin“ praėjus šešeriems metams po premjeros. Pokalbį pateikiame sutrumpintą.