Mudros su dzūkišku akcentu

Sunku objektyviai pasakoti apie Marcinkonių geležinkelio stoties galeriją, kurioje šeimininkauja menininkė ir kuratorė Laura Garbštienė. Ne tik dėl to, kad esu įsimylėjusi mistišką Dzūkijos gamtą, senovinius dzūkų kaimus, bet ir dėl „carinio“ stoties pastato keleivių salės žavesio, ir dėl jo šeimininkės laikysenos. Ji uždaroka, nedaugžodžiauja. Jei reikia, tyliai pasitinka lankytojus kartu su savo draugišku šuneliu. Arba, vadovaudamasi nuojauta, leidžia čia ramiai pabūti be komentarų ir „vadybinių“ paaiškinimų. Bet štai pasižvalgius po Garbštienės „Verpėjų“ internetinę svetainę matyti, kiek čia visko vyko ir vyksta – simpoziumai, kūrybinės rezidencijos, personalinės parodos. Trapi ir „nematoma“ kuratorė veikia kaip telkianti jėga. Matyt, didelių ekspozicinių erdvių, projektų patirtis, platus akiratis ir nuošalaus etnografinio kaimo aplinka Garbštienės atveju tobulai susijungia ir leidžia skleistis įvairiausioms kūrybinėms idėjoms.

Nuo rugsėjo 4 d. galerijoje veikianti Jūratės Kazakevičiūtės paroda „Miškas“ ir pratęsia galerijos veiklų bei įvykių grandinę, ir kiek išsiskiria joje. Pati Garbštienė (tarkime, projekte „Aš kirvarpa“) pabrėžia procesualumą, kalba apie menininko nereikšmingumą, susiliejimą su gamta ir aplinka be kokio nors „baigtinio“ kūrinio. O Kazakevičiūtės „Miškas“ – tai preciziškas, vizualiai patrauklus projektas, kuriame svarbus objekto atlikimas, techniniai niuansai ir detalės.

Parodoje įdomu stebėti besikeičiantį menininkės braižą, trimačių figūrų dermę su didelio formato skaitmeniniais atspaudais, pokyčius objektų plastikoje. Antropomorfinės tekstilinės Kazakevičiūtės skulptūros, kuriamos naudojant karkasą, užpildą ir tamprų, glotnų nailono paviršių, matytos ne vienoje šiuolaikinio meno parodoje, dabar tarsi atveria savo konstrukcijos detales, transformuojasi į fantastinius augalus. Šie, apkibę simboliniais „vaisiais“ – liežuviais, gestikuliuojančiomis plaštakomis, ausimis, „užkoduoti“ lotyniškais arba induizmo ir budizmo dvasinių praktikų pavadinimais, interpretuoja archetipinį gyvybės medį ir byloja apie pirmapradžius pojūčius, kuriuos niveliuoja agresyvūs civilizacijos procesai – tai klausa, lytėjimas kaip harmonijos su savimi paieška. Štai „Mudros medis“ – replika Tolimųjų Rytų dailės mene, ikonografijoje, religinėse sistemose naudojamai rankų gestų sistemai, kuri naudojama ir meditacijoje, nukreipiant energijos srautus po kūną.

Menininkė sako, kad eksponuojamos meninių objektų grupės veikia kaip žmogaus ir augalo sintezės sistemos, kalbančios apie mūsų bei gamtos bendrystę, vientisumą. Tačiau Kazakevičiūtės parodos eksponatų polilogas skleidžiasi, ko gero, dar plačiau, nei ji deklaruoja parodos pristatyme. Koncepcijos materializavimo procese vengiama tiesmuko požiūrio – nors autorė kalba apie gamtą ir su ja susijusius subtiliausius pojūčius, čia nematome nei vilnų, nei šiaudų ar kokių nors kitų natūralių medžiagų. Kazakevičiūtės tekstilinės skulptūros yra sintetinės ir savo stilistika primena animacijos, siurrealistinių filmų, pasakų personažus. Jie teatrališki, net kiek egzaltuoti. Jų pozos, emocijos yra sąmoningai „literatūriškos“: karstelyje gulinti gėlė-giltinė atvirais torso ir klubų „kaulais“ („Persikūnijimas (Ponia mirtis)“, 2008–2021), žengianti figūra, kurios kūno dalys virsta augalo struktūromis („Užsisklendusi“ (Magnolija), 2013–2021), arba parkritusi ant grindų, su didžiulio lapo paviršiuje atsivėrusiomis akutėmis, primenančiomis Henriko Natalevičiaus paveiksluose baugiai spoksančias sienas, medžiagas... Beje, darbų sukūrimo datos atskleidžia, kad menininkė šiuo metu grįžta ir prie anksčiau sukurtų darbų ir juos transformuoja.

Skaitmeniniai atspaudai yra iš artimiausios Kazakevičiūtės aplinkos – tai Druskininkų gamtos motyvai, kuriuos ji kasdien mato šalia savo namų. Tačiau kartojami ir jungiami išbarstant ir iš naujo dėliojant vaizdą tarsi kaleidoskopo stikliukus, žaidžiant vertikaliais ir horizontaliais rakursais, jie tampa galingais energiniais radarais, pulsuojančiais šakų, atspindžių, žalumos tonų ritmais.

Marcinkonių stoties galerijos parodose aplinka dažniausiai irgi aktyviai dalyvauja, kuria savo ritmus, spalvas ir nesidrovi kartais būti ne mažiau svarbi nei eksponatai. Kazakevičiūtės objektai taip pat įsiterpę tarp senos baltų koklių krosnies ir aukštų dvivėrių durų ar atsidūrę greta išlakios medinės kolonos, kuri lyg ir atlieka utilitarią atramos funkciją, bet iš tiesų, matyt, remia, prilaiko tą blankiai melsvą stoties laukiamosios salės lubų dangų... Prie šios „kombinuotų“ pojūčių ir vizualinių potyrių puokštės tikrai prisideda dar ir nematoma, bet aiškiai juntama šios erdvės energija, kur kadaise kažkas laukė traukinių ar pasitikdavo atvykstančius. Taigi ir vėl mintis apie praeinantį, tekantį laiką, kitaip – procesą...

Aptarus sėkmingą ir ypač organišką Garbštienės veiklą Marcinkonyse, pasigrožėjus Kazakevičiūtės kūrybos paroda, reikėtų ir kokio nors žemiško, buitinio akcento. Kaipgi jų nebus gyvenant ir kuriant kaime, kur į tavo jaukią erdvę gali užeiti ir „nestandartinių“ lankytojų, gali ištikti įvairios netipinės situacijos? Taigi, su galerijos šeimininke kalbėjomės ir apie tai, kaip išprašyti, pavyzdžiui, kokį vietinį svečią, kuris ateina į galeriją nešinas alaus „bambaliu“ ir nori jį čia pat atsidaryti, pagurkšnoti, pasikalbėti. Juokėmės, jog jaunesnioji menininkų karta (tai jau Garbštienės projektų patirtis) tokiais atvejais neretai sutrinka, nežino, kaip elgtis. O mes, kam per 40, gal dar iš sovietmečio elgesio normų ir kasdienybės, tikrai galime rasti savyje jėgų garsiai pasakyti: „Negalima! Jeigu nori išgerti, eik namo!“ Griežtas tonas puikiai veikia – niekas neįsižeidžia, nes pasakyta aiškiai ir konkrečiai. Meno erdvė lieka saugi ir harmoningas santykis su aplinka nenutrūksta.

Paroda veikia iki spalio 3 d.