Dailė
Silvestras Džiaukštas – neabejotinai viena ryškiausių XX a. antrosios pusės lietuvių dailės „atšilimo“ figūrų. Teminės kompozicijos, drobės karo, pokario tematika 7–8-ajame dešimtmetyje buvo rodomos svarbiausiose to meto parodose, reprodukuojamos albumuose, spaudoje. Kontroversiški dekoratyvių, monumentalių jo drobių siužetai dabarties įvykių fone tampa vėl aštrūs ir tarsi reikalauja persvarstymo. Tačiau paradoksalu – išėjęs tapytojas paliko žiojinčią informacijos, susistemintos kūrybos istorijos „skylę“ – nei apie jį, nei apie jo gyvenimo ir kūrybos bendražygę Galiną Petrovą-Džiaukštienę nei sovietmečiu, nei vėliau, atkūrus nepriklausomybę, nėra išleistas nė vienas stambesnis kūrybos albumas, monografija. Prieš aštuonetą metų rengiant baigiamąjį VDA dailės istorijos ir teorijos magistro studijų darbą, su abiem dailininkais teko ilgai ir gražiai bendrauti. Norėjosi ne tik pamėginti pažvelgti į dailininkų kūrybą kaip į vienį ir skirtybę – per Ramintos Jurėnaitės pasiūlytos kuriančių porų problematikos prizmę, bet ir bent kiek užpildyti informacijos stoką, iš pirmų lūpų išgirsti paveikslų sukūrimo istorijas, aplinkybes, kintančius vertinimus.
Popietės pas Džiaukštus būdavo tarsi mažytė šventė – garbingo amžiaus sulaukę dailininkai, nepaisant šlyjančios sveikatos, senkančių jėgų, stebino guviu mąstymu, humoro jausmu, aštria atmintimi, gyva reakcija į aplink vykstančius politikos, kultūros įvykius. Džiaugiausi greit įgijusi jų pasitikėjimą – ilgas valandas drauge vartydavome pluoštus fotografijų, eskizų. Jaukiuose jų namuose, tikroje inteligentų tvirtovėje, nuo grindų iki lubų nukrautoje knygomis, laikraščiais, žurnalais, laikas tarsi sustodavo arba sukdavosi atgalios – į jų jaunystės, kūrybinės ir fizinės brandos metus. Pokalbiai čia visuomet vykdavo garuojant arbatai ar kavai. Kadangi ponia Galina, nors ir labai guvi, patrakusi, su šiltose akyse žybsinčiais „velniukais“, tuo metu jau sunkiai vaikščiojo, mums patarnaudavo pats maestro Silvestras Džiaukštas. Kaip būna kietose, „susicementavusiose“ šeimose, Galina švelniai pakritikuodavo sutuoktinį, šis šmaikščiai gindavosi, taip juokaudami ir tarsi lengvai besišnekučiuodami vyniodavome nesibaigiantį Ariadnės siūlą po praeities įvykių labirintus.
Bendravimas, gilesnė pažintis atvėrė nematytus, nepažintus kūrinius ir aspektus – vėlyvojoje kūryboje Džiaukštas paniro į romantinius, elegiškus vaizdinius su žirgais, moterų figūromis paslaptingose sutemose, vešlios žalumos apsuptyje. Ypač prikaustė dėmesį pluoštai piešinių, kurių pats dailininkas visai nevertino, vadino „rankos pratybomis“ – juos greitai, ekspresyviai piešdavo ant laikraščių, žurnalų skiaučių, skubrų gestą, liniją, formą siurrealistiškai sujungdamas su „gatavais“ fotografuotais vaizdais. Nors ir skundėsi trinkančia sveikata, tapytojas tuomet dar dažnai keliaudavo į dirbtuvę. Minėti greitieji eskizai, matyt, gelbėdavo, kai savijauta neleisdavo darbuotis prie molberto.
Įdomu, kad slidūs ideologiniai aspektai, priverstinė sovietinės tapybos siužeto ir plastikos ezopo kalba dailininkui nebuvo joks tabu kalbėtis, prisiminti. Jis sakė suprantąs, kad sovietinė tikrovė reikalavo atiduoti duoklę, kurios kaina dabarties žmogui gali atrodyti pernelyg didelė. Tačiau kuo daugiau bendravome, tuo aiškiau supratau, jog asmeniškai išgyventi Antrojo pasaulinio karo, pokario metų įvykiai ir žiaurumai, priešingų kariuomenių ir kovotojų, okupantų ir besiginančiųjų, niekšų ir teisiųjų žūtys ir dramos kūrėjo sąmonėje virto bendražmogiškais kančios simboliais. Kaip šio teiginio iliustracijos man regisi Džiaukšto kompozicijos su karo dievais, brutaliomis, ekspresyviomis figūromis, grasančiomis sunaikinti pasaulį. Jos bevardės, nepriskirtos jokiai pusei ar vertybėms, tai labiau kažkas žmogaus ar pasaulio sandaroje. Gal taip veikia žmogaus siela – naikinančią, alinančią neapykantą, neteisybę lengviau išgyventi ją sutaurinus, suabstraktinus? Nors – ne visuomet. Štai Petrova-Džiaukštienė, išgyvenusi šiurpųjį Stalingrado mūšį, kategoriškai atsisakydavo kalbėtis šiomis temomis – prisiminimai vis dar be galo skaudūs, apokaliptiniai vaizdai sukelia neviltį ir siaubą. Nesvarbu, kad visa tai vyko prieš daugelį dešimtmečių. Ir, skaudu, kartojasi šiandien.
Praeities skenavimas vis dėlto neįmanomas be realybės poskonio. Bendraudama su dailininkais pajutau, kad šilti ir empatiški žmonės be galo brangina šeimos ryšius. Nesusilaukę savo atžalų, visą gyvenimą su meile kartu augino ir puoselėjo artimų giminaičių jaunesniąją kartą, meiliai vadindami juos vaikais, anūkais. Viena iš Džiaukštų mylimųjų – istorikė, politikė Dalia Kuodytė.
Atsisveikindama su Silvestru Džiaukštu tikiu, kad su juo dar susitiksime – liko daug neištyrinėtų, neatskleistų kūrybos aspektų, o ir tai, apie ką kalbėjomės kadaise, informacija, pasklidusi po įvairių laikotarpių spaudą, tapybos katalogus, albumus, tikrai verta atidaus žvilgsnio ir apibendrinimo.
