Stoties (pa)keleiviams

Marcinkonių geležinkelio stoties galerijos parodos, net ir „atvežtinės“, visada kažkaip jaukiai ir natūraliai „įsivietina“ šimtmečius skaičiuojančio medinio pastato erdvėje. Iš pastarųjų vasaros ir rudens sezono pradžios įvykių būtent tokie buvo Marijos Teresės Rožanskaitės kūrybos, Ingos Raubaitės Kairėnų botanikos sodo žemės meno parodų dokumentacijos pristatymai bei drauge su Žilvinu Višinsku sukurta instaliacija iš plastiškai susipynusių šakų. Susiliejimo, susitapatinimo įspūdis neapleidžia ir Marijos Šnipaitės projekte „Apsistojimai“, kurį Marcinkonyse šiuo metu pristato galerija (AV17).

Apsistojimą, t.y. laikiną, nomadišką būseną, menininkė perteikia vos keletu jautrių, kruopščiai apmąstytų objektų, traukiančių savo medžiagiškumu ir kontrastingos materijos dermėmis. Vigvamai – iš ilgų medinių ranka tašytų strypų suręstos palapinės – yra bene ryškiausiai laikiną klajoklio būstą įkūnijantis kūrinys. Intymumą ir sienas nuo išorinio pasaulio čia atstoja ilgos juodos juostos, pasak autorės, išpjaustytos iš dviračių padangų kamerų. Taigi kelionės ir apsistojimo konotacijos pasipildo ir dviratininkų maršrutais. Iš tiesų – Marcinkonyse, paskutinėje šio geležinkelio maršruto stotyje, toliau arba aplink judėti ypač tinka dviratės transporto priemonės. Dviratis, kone kaip kūno tęsinys, nuolat keliauja traukiniais kartu su žmonėmis, vykstančiais į žygius gamtoje ar į savo sodybas.

Marcinkonių stoties galerija pagal savo ankstesnę funkciją yra keleivių laukiamoji salė. Tarsi užuomina į didesniųjų miestų stotis, Šnipaitės parodoje ant grindų sutūpė ir balti stilizuoti, beveik abstrakčių formų paukščiai, primenantys stočių palubėse plazdančius balandžius. Nors šie miesto faunos atstovai tokias periferines stotis kaip Marcinkonys dažniausiai aplenkia, apsistojimas bet kuriame pasaulio taške yra persmelktas laikinumo, netvarumo. Migruojantys paukščiai tampa bendresniu geležinkelio stoties simboliu.

Kūniškos detalės – rausvas ausies formos objektas ant sienos ar „skulptūriškas“ žandikaulis su medinių dantukų eilėmis – apeliuoja į žmogaus fiziologiją, lytėjimu, skonio pojūčiu pagrįstą aplinkos patyrimą. Marcinkonyse, nors ir palyginti mažoje, tylioje stotyje, taip pat apstu garsų, kvapų, skonių... Garsiai atidunda traukinys, pokšteli įkaitę bėgiai ar bilsteli geležinkelio pylimą nugulę akmenys, abipus geležinkelio susišūkauja vietiniai. Trumpam čia „apsistojus“, šios tarsi nereikšmingos detalės nevalingai suformuoja, sutvirtina bendrą aplinkos įspūdį ir įsirėžia prisiminimuose. „Trumpo laiko atsitiktinės patirtys, įgaudamos formas ir medžiagas, pameta savo klajoklišką būvį ir kviečia mane apsistoti šioje laikinoje vietoje, kur pro langą matomas traukinys kiek palūkuriavęs grįžta. Belieka kuriam laikui pasistatyti palapinę“, – sako menininkė.

Tiesa, jeigu „balandžius“ laikytume universalia stočių metafora, tai kūniškas ant sienos kybančios „ausies“ rausvumas neatsitiktinis – jis susijęs su rausva stoties fasado spalva. Ir mediniai vieno minėto objekto „dantys“, gerai įsižiūrėjus, pradeda panėšėti lyg į tolstančius traukinio vagonus, lyg į hipnotizuojantį traukinio bėgių ritmą. Vienas vienintelis parodoje eksponuojamas grafikos darbas su tolstančio kelio motyvu taip pat veikia tarsi kelionės, judėjimo vaizdinys. Tad šiuo atveju Marcinkonyse trumpam apsistojama ne tik su iš Vilniaus atsivežtais kūriniais, bet ir užmezgant jautrų, vos pastebimą ryšį su aplinka, akivaizdžiais ir neregimais vietos artefaktais, istorijomis ir niuansais.

Marcinkonių stotis vis dar veikia kaip keleivių įlipimo, išlipimo vieta, nors laukimo salė dėl nedidelio keleivių skaičiaus ir rečiau čia atvykstančių traukinių nebėra ypač reikalinga, todėl ir transformavosi į parodinę erdvę. Tačiau čia atvykstančius ir išvykstančius žmones tikriausiai vis dar galima vadinti keleiviais ir pakeleiviais. Vieni atvažiuoja su konkrečiu tikslu, galbūt į savo gimtuosius namus, kiti – tik trumpam „apsistojimui“. Šnipaitės parodoje, šiek tiek sapniškoje ir „boisiškoje“ realybėje, apsistojimas yra ir žmogiškosios egzistencijos metafora su visu jos stabiliu laikinumu ir baigtinumu. Tiesa, kitaip nei antrą kartą neįbrendamoje Herakleito upėje, šioje stotyje gali įlipti į tą patį lūkuriuojantį traukinį, kuriuo atvykai, ir sugrįžti namo.

Paroda veikia šeštadieniais ir sekmadieniais 12–17 val. iki spalio 2 d.