„Romantizmo amžius“ meno pažinimo centre „Tartle“
„Italijos dangus, kiek man patirti teko, / atrodo tartum ledas, mėlio nuskalautas. / Man šimtąkart mielesnis debesuotas skliautas“ – į Grovo ir Telimenos diskusiją apie įkvėpti menininką galinčią aplinką pono Tado lūpomis įsijungė Adomas Mickevičius (į lietuvių kalbą „Poną Tadą“ išvertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius).







Du spektakliai Latvijos nacionalinėje operoje
Dar šių metų kovą, lankantis Latvijos nacionalinėje operoje vykusiame koncerte „Didysis baleto šimtmetis“, į akis krito dviejų šokio spektaklių – „Hamletas“ ir „(Ne)sek man pasakų“ – premjeras balandžio 12 d. skelbianti afiša. Ji sudomino ne tik naujais Latvijos choreografijos vardais, bet ir tuo, kad „Hamleto“ šviesų dailininkas – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro meistras Levas Kleinas.








Ruduo
Rugsėjo 19–21 d.
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupė sezoną pradėjo naujausio darbo – vienaveiksmių spektaklių triptiko – serija. Į premjerose matytų šokėjų gretas jau įsilieja nauji artistai – Živilės Baikštytės „Pradžioje nebuvo nieko“ didesnius vaidmenis pirmą kartą atliko Aistis Kavaliauskas, Jeronimas Krivickas, Voicechas Žuromskas.








Eduardo Balsio baletas Klaipėdos muzikiniame teatre
Prieš dvidešimt suvirš metų Klaipėdoje gimęs festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ jau ne kartą yra prisidėjęs prie Lietuvos šokio kultūros įvairovės stiprinimo. Šiais metais jo indėlis – ypatingas. Tai naujas vilniečio choreografo Martyno Rimeikio darbas – Eduardo Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“, afišose pristatomas kaip šiuolaikinio šokio spektaklis (premjera – rugpjūčio 16 ir 17 d.).







Vasaros pradžia
Vadinamieji charakteriniai šokiai – daugelio klasikinių baletų puošmena, leidžianti šokėjams atskleisti savo temperamentą ir artistiškumą, įvairių tautų stilizuotų sceninių šokių stilistinius skirtumus. M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje daug metų šią discipliną dėsto nuostabi pedagogė Aušra Gineitytė, gebanti atskleisti jaunųjų šokėjų individualybę.








Aštuntasis „Kūrybinis impulsas“
2011 m. prie Lietuvos baleto trupės vairo stojęs choreografas Krzysztofas Pastoras metė gelbėjimo ratą tuomet merdėjusiai Lietuvos choreografijai – inicijavo „Kūrybinį impulsą“, padrąsindamas baleto artistus ir kitus su šokiu susijusius menininkus išbandyti jėgas kuriant choreografiją.
„Newborn“ Stasys Krasauskas
Įdomu stebėti, kaip apsisukus laiko ratui naujoji menininkų karta su nuoširdžiu džiugesiu atranda tai, kas vyresnei kartai buvo estetiniai autoritetai. Vienas jų – grafikas Stasys Krasauskas (1929–1977), kurio kūrybos Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje gimusiems jauniesiems kūrėjams jau tenka ieškoti archyvuose, o savo atradimais dalintis erdvėse, kurios mažai asocijuojasi su meniniais praeities kūrėjų siekiais.







Balandis ir dešimt gegužės dienų
Senokai rodytas Ludwigo Minkaus „Don Kichotas“ sudomino naujais vaidmenimis – didesniais ir mažesniais, tačiau pastebimais ir suteikusiais šiam senoviniam baletui naujų atspalvių ir naujos energijos. Spektaklyje taip pat dalyvavo svečias iš Ukrainos nacionalinės operos Denysas Nedakas, jis šoko Bazilį ir padėjo Olesiai Šaitanovai sukurti žavingą Kitri paveikslą.






Knyga, skirta Vilniaus piešimo mokyklai
Rojaus prieškambariu Vilnių pavadino visame pasaulyje garsaus tapytojo Chaïmo Soutine’o kūrybos tyrinėtojas Michelis LeBrun-Franzaroli knygoje „Soutine. L’homme et le peintre...“, išleistoje 2015 metais. Dailės istorikės dr. Jolantos Širkaitės monografija „Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915“, kurią baigiantis jubiliejiniams Lietuvos valstybės metams išleido Lietuvos kultūros tyrimų institutas, paaiškina šią poetišką frazę ir suteikia progą atidžiai pažvelgti į XIX a. paskutinio trečdalio ir XX a. pirmųjų keliolikos metų Vilniaus meninį gyvenimą, kurio centre buvo Vilniaus piešimo mokykla. Knyga – didelė dovana Vilniaus ir visos Lietuvos dailės ir kultūros istorijos profesionaliems tyrėjams ir mėgėjams entuziastams. Tai iki šiol išsamiausias leidinys, pristatantis svarbiausią visam regionui dailės ugdymo įstaigą, kurios atšakos siekė ne tik gretimas, bet ir gerokai atokesnes šalis.








Performatyvus Vyčio Jankausko spektaklis
Pernai į trečią dešimtį įkopęs Vyčio Jankausko šokio teatras savo kūrybinę veiklą įprasmino atgaivindamas vieną iš geriausiai žinomų savo darbų – „Liepsnos virš šaltojo kalno“, o šiemet pristatė ir naują, jau keturioliktą darbą, kuriame ryškėja choreografo kūrybos atsinaujinimo kryptys.








