Naujos choreografijos erdvės

2011 m. prie Lietuvos baleto trupės vairo stojęs choreografas Krzysztofas Pastoras metė gelbėjimo ratą tuomet merdėjusiai Lietuvos choreografijai – inicijavo „Kūrybinį impulsą“, padrąsindamas baleto artistus ir kitus su šokiu susijusius menininkus išbandyti jėgas kuriant choreografiją.

Aštuoneri metai jau davė apčiuopiamų rezultatų – pokyčiai akivaizdūs ir Lietuvos baleto repertuare, ir pačiame „Kūrybiniame impulse“. Neseniai Pastoras oficialiai pristatė savo asistentą – pirmajame „Impulse“ choreografine novele „Belaukiant Godo“ debiutavusį Martyną Rimeikį, jis tapo šių metų „Impulso“ kuratoriumi. Prie organizatorių komandos prisidėjo ir Kristina Gudžiūnaitė, be jos neįsivaizduojame ir tradicinio, klasikinio Lietuvos baleto repertuaro.

Aštuntojo „Impulso“ pagrindinė naujovė ta, kad sąmoningai išeita iš baleto komforto zonos, šiuolaikinis baletas įtrauktas į šiuolaikinio meno procesus, kurie birželį jau dešimt metų sutelkiami „Litexpo“ rūmuose vykstančioje tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“. Išankstinės abejonės, ar bus rasta reikiama erdvė tinkamam choreografinių kūrinių pristatymui, buvo išsklaidytos – ketvirtojoje salėje įrengta erdvė buvo pakankamai gerai pritaikyta ir atlikėjams, ir žiūrovams, artistų pasirodymus buvo galima stebėti „artimesniu planu“, taip pat (sąmoningai ar ne) neliko pagundų choreografinius sumanymus maskuoti vaizdo projekcijomis ir animuotais efektais. Šviesa ir tamsa liko pagrindiniai kūrėjų partneriai, raginantys kalbėti visų pirma šokio kalba.

Lygia greta su Pastoro iniciatyva didžiojoje baleto scenoje imta skatinti choreografines improvizacijas ir M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje, kur jau kelinti metai iš eilės rengiami moksleivių choreografinių bandymų pristatymai. Šių dviejų iniciatyvų sąsajos šių metų „Kūrybinio impulso“ programoje buvo parodytos pirmuoju kūriniu – „Domino efektą“ sukūrė septintokės Milda Luckutė ir Dorotėja Navickaitė. Pagal Johano Trocho muziką pastatytą debiutinį darbą joms padėjo atlikti bendramoksliai Elzė Sadauskaitė ir Jonas Bernardas Kertenis. Mokinių koncerte jau matytas kūrinys peržengė mokyklinės saviraiškos ribas – atkreipė dėmesį gana racionalios judesių struktūros, aiškiai, per daug neiliustruojant perteikiančios pasirinktą temą, mokėjimas rasti santūrių atlikimo intonacijų, kurios leidžia suvokti kūrinį ne kaip individualų, o kaip universalų meninį vienetą.

Septynerius karjeros metus Lietuvos baletui atidavęs anglų šokėjas Isaacas Evansas savo kūriniui „Sheep or not“ pasirinko Olafuro Arnaldso muziką; kompoziciją atliko Marija Kastorina, Jade Longley, Emilija Šumacherytė ir Ignas Armalis. Vieno karto perprasti šio kūrinio idėjai, perteiktai modifikuota neoklasikinio šokio kalba, neužteko, bet ji pasirodė estetiškai nuosekli ir vientisa.

Tokio vientisumo pritrūko Vaidos Šniurevičiūtės „Miražui“ pagal Phun Thomas muziką (šoko Darija Seliukaitė, Agnė Trimonienė, Vilija Montrimaitė, Greta Gylytė, Mantas Daraškevičius, Laimis Roslekas ir Karolis Šemetas). Eklektiška choreografija (supaprastinti kampuotų formų judesiai, ryški, šiek tiek erotizuota moterų šokio su puantais estetika, veržlūs vyriški sukiniai) kartu su skirtingų pavidalų kostiumais, atkeliavusiais iš ankstesnių „Impulsų“, labiau priminė ne miražą, o sapną, kuriame gali atsitikti bet kas. Choreografiniai efektai atrodė savitiksliai, dramaturgija su kartkartėm akinančiomis į žiūrovus nukreiptomis šviesomis stokojo konceptualumo, skilo į kelias temas ir sunkiai leidosi suvokiama.

Monologą „The Spotlight“ sukūrė armėnė Gohar Mkrtchyan, prieš keletą metų atvykusi į Lietuvą iš Ispanijos ir tapusi viena iš LNOBT solisčių. Jos debiutinį darbą, įsijautusi į Zacko Hemsey muziką, atliko Haruka Ohno. Kūrinio mintis aiški, galutinė choreografinė forma remiasi emocionaliu šokėjos santykiu ir su tema, ir su siūlomais plastiniais pavidalais, įtikina tiek choreografės, tiek šokėjos nuoširdumu.

Visada domina šiuolaikinio meno požiūris į tradiciją, siekis save suvokti kaip kūrybinių ir intelektinių pastangų istorijos dalį. Vilniuje dirbanti anglų šokėja Jade Longley savo kūrinį pavadino skaičiumi – „259“. Tiek laiptelių reikia užkopti norint patekti į Christopherio Wreno suprojektuotos Londono Šv. Pauliaus katedros „šnabždesių galeriją“ – pokupolinę erdvę, stebinančią ypatingomis akustinėmis savybėmis. Skaičiai visada traukia, o ir laiptelius dažnai norisi skaičiuoti – kad ir lipant į Trijų Kryžių kalną ar Seredžiaus piliakalnį. Kitą sykį lankantis garsiausioje lietuviškoje „šnabždesių galerijoje“ po Sudervės Švč. Trejybės bažnyčios kupolu taip pat rūpės pasitikrinti laiptelių kiekį. Epizode pagal „Nuages“ muziką choreografei juos padėjo skaičiuoti šokėjai Ugnė Milerytė, Dominyka Vosyliūtė, Victoras Coffy ir Isaacas Evansas – jie perteikė aiškią, architektonišką epizodo struktūrą, jos per daug neįjausmindami, išlikdami atidžiais choreografinės formos įprasmintojais.

Pirmą kartą „Kūrybiniame impulse“ dalyvavo Julija Stankevičiūtė, sukūrusi šokio novelę talpiu pavadinimu „Daug, vėlu, toli, nėra“. Aplink šiuos keturis trumpus žodžius susiformavo intensyvi prasminė erdvė, atskleidusi dviejų žmonių susitikimo ir išsiskyrimo temą be perdėto dramatizavimo (šoko Mel Bombardo ir Aistis Kavaliauskas), taupiais choreografiniais štrichais, kurie, nors galbūt ir artimi Rimeikio pastarųjų metų stilistikai, formuoja savarankišką plastinę kalbą su pakankamai tvirtu dramaturginiu karkasu. Joepo Bevingo „Midwayer“ muzika skatino ne vien emocines, bet ir intelektines šokėjų reakcijas į kūrinio temą. Ir choreografė, ir šokėjai išlaikė reikiamą pusiausvyrą tarp proto ir jausmų, tik pačioje pabaigoje akimirką pripažindami impulsyvią jausmo pergalę – kai vieno drabužis tampa jo prisiminimu, priglundančiu prie kito kūno kartu su visam laikui išsaugoma šiluma, virstančia nebe fiziniu, bet metafiziniu reiškiniu.

Pirmą kartą „Impulse“ dalyvavo ir Klaipėdos muzikinio teatro solistė Aušra Krasauskaitė, pernai sukūrusi spektaklį „Karmen“ ir už jį pelniusi „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą. „Leisk man verkti“ – pagal ariją „Lascia ch'io pianga“ iš Georgo Friedricho Händelio operos „Rinaldo“ – Urtės Bareišytės atliktas monologas, kuriame telpa tai, kas tikra, ir tai, kas dirbtina, kai jausmai tirštinami tam, kad ir sau, ir žiūrovams būtų atskleistas žmogaus būsenų trapumas ir pažeidžiamumas. Kiek groteskiškas įvaizdis tiko barokiškos egzaltacijos prisodrintam muzikiniam fonui ir netapo parodija – choreografinė kalba atitiko muzikos emociją su plastiška forte ir piano dramaturgija.

Mugėje „ArtVilnius“ keturis kartus parodyta aštuntojo „Kūrybinio impulso“ programa sulaukė nemažo susidomėjimo ir greitos įvairaus amžiaus šokio vertintojų reakcijos – apie koncertą rašė baleto istorikė ir kritikė Skaidrė Baranskaja, teatro kritikė Dovilė Zavedskaitė, aktyviai Lietuvos šokio procesus stebinti pačios jauniausios kartos tinklaraštininkė Ditė Elzbergaitė. Nuomonės ir sutapo, ir išsiskyrė – taip ir turėtų būti vertinant profesionaliąją Lietuvos choreografiją, sąmoningai įžengusią į plataus šiuolaikinio meno kontekstą.