Šokis
Įdomu stebėti, kaip apsisukus laiko ratui naujoji menininkų karta su nuoširdžiu džiugesiu atranda tai, kas vyresnei kartai buvo estetiniai autoritetai. Vienas jų – grafikas Stasys Krasauskas (1929–1977), kurio kūrybos Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje gimusiems jauniesiems kūrėjams jau tenka ieškoti archyvuose, o savo atradimais dalintis erdvėse, kurios mažai asocijuojasi su meniniais praeities kūrėjų siekiais.
Lietuvos literatūros ir meno archyvas savo saugoma medžiaga sugebėjo sudominti choreografę Vaidą Šniurevičiūtę, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto artistus Martą Navarro Herranz ir Beną Davisą, muzikus Matą Samulionį ir Andrių Laucevičių (Phun Thomas) bei vaizdo projekcijų autorių Domą Veriką. Jų susidomėjimo rezultatas – spektaklis įmantriu pavadinimu „Newborn“, gegužės 23 d. parodytas kultūros bare „Kablys“ (šį kūrinį vasario 22 d. POST galerijoje jau matė kauniečiai).
Tai jau antras šokio kultūros mėginimas judesiu prakalbinti anksti mirusio, tačiau spėjusio išgarsėti grafiko kūrinius – 1982 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre choreografas Vytautas Brazdylis pastatė spektaklį „Amžinai gyvi“ pagal kompozitoriaus Antano Rekašiaus muziką (projekcinį scenovaizdį pagal Krasausko kūrinius sukūrė dailininkė Elena Poželaitė).
„Newborn“ kūrėjai reprezentacinės scenos neieškojo ir siekė pasidalinti savo atradimu su bendraamžiais, prisitaikydami prie jų pamėgtų laisvalaikio vietų ir formų, pasirinkdami anglišką pavadinimą kaip vieną iš priemonių atkreipti kosmopolitinės naujosios kartos žmogaus, nebeturinčio jokių sentimentų kalbinės tapatybės išsaugojimui, dėmesį. Jų manymu, „angliškas žodis išraiškingesnis ir platesnis“.
Nieko keisto – jau kuris laikas Lietuvos teatro ir šokio spektaklių pavadinimuose, kaip ir kitose viešosiose erdvėse, šmėžuoja angliški žodžiai: „Dreamland“, „Banana Dream“, „Senseless“, „Shell-ter“ ir kt. „Orfeo. Miesto šviesos“ skamba įrašytos angliškos frazės, Artūro Areimos aktoriai „Hamletmachine“ vaidina anglų kalba, „thank you“ – dėliojasi šokėjo Luko Karvelio lūpose padėka žiūrovų entuziazmui po spektaklio, kuriame jis aistringai improvizuoja pagal lietuvių liaudies dainą (ir, žinoma, jo spektaklis, parodytas „Naujojo Baltijos šokio“ festivalyje, vadinasi „Blank Spots“), angliškai savo kūrinius vadino ir dauguma M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleivių, taip pat kai kurie šiųmečiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Šokio studijų programos (klasikinio šokio specializacija) bakalaurai.
Suprantama, pavadinimas – smulkmena, ir jei patys kūriniai galėtų sudominti savo idėjomis, jų įgyvendinimo formomis, nekiltų noro prie pavadinimų ir kitokių smulkmenų kabinėtis. Dabar, dažnai stebint laike pasiklydusį veiksmą, nelieka nieko kito, kaip mėginti suvokti per dešimtmetį neatpažįstamai pasikeitusį kultūrinį kontekstą, jaunų kūrėjų savivokos ypatybes, jų kūrybos idėjines bei menines vertybes – ir dažnai prieš jas kapituliuoti.
„Newborn“ erdvė Vilniuje – didžioji sovietinių Geležinkelininkų kultūros rūmų salė, kurią nešini bokalais ir taurėmis užpildė jaunosios kartos žiūrovai.
Kūrėjai Krasausko darbus atrado archyve, o vyresnės kartos žiūrovams informacijos apie juos tenka ieškoti virtualiajame archyve – internete bei feisbuke.
Kelis Krasausko kūrinius vaizdo projekcijomis animavusio Domo Veriko pavardė jau šmėkštelėjo „Kūrybiniame impulse“, tačiau daugiau duomenų apie jį nelengva rasti. Bet nesvarbu, ar jis profesionalas, ar mėgėjas liaudies menininkas – vaizdą ir šviesas „Newborn“ visatoje jam buvo sunkoka suvaldyti: mirgėjimo, švytėjimo, žybsėjimo buvo nesaikingai daug. Harmoningos Krasausko linijos, multiplikuojamos, dekonstruojamos, derinamos su geometrinių figūrų animacijomis, virto vaizdų chaosu; atrodė, kad vizualizacija gimė jos visiškai nekoordinuojant su šokėjais, stengiantis juos užgožti, paskandinant mirgėjime ir visai nepadedant atskleisti nei choreografės, nei šokėjų indėlio į šį meninį eksperimentą.
Kauno technologijos universiteto absolventas Andrius Laucevičius (Phun Thomas) ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantis saksofonininkas Matas Samulionis sukūrė gana agresyvią garsinę erdvę, stokojančią aiškesnės dramaturgijos ir akcentų, išskyrus aistringą ir gaivališką saksofono improvizaciją, tačiau ji su choreografinėmis formomis kol kas nesukibo. Tolygus paaukštintas garsas, monotoniški elektroniniai tvinksniai kūrė egocentrišką, su kitais sceninio kūrinio komponentais ryžtingai konkuruojančią sistemą. Įsikūrę priešais sceną, muzikantai su savo aparatūra ir vaikščiojimu tai į vieną, tai į kitą pusę taip pat paveržė dalį dėmesio iš šokėjų.
Choreografija ir šokis visoje „Newborn“ komponentų sistemoje gerokai nublanko, nes pati scena tiesiog prarijo joje judančius šokėjus, o šiems prigulus ant grindų jų siluetai visiškai pranykdavo.
Nelengva apibūdinti choreografiją, nuolat skendinčią raibuliuojančiose šviesose, iškraipomą šokėjų kūnus uždengiančių vaizdo projekcijų. Klasikinio baleto judesiai, šuoliai, duetinės kombinacijos ir pakėlimai nepadarė ryškesnio įspūdžio. Kiek pavyko įžiūrėti iš pirmosios amfiteatrinės eilės (artimesnės žiūrovų vietos buvo lygios su scenos pakyla, tad iš ten geriausiu atveju galėjo matytis tik viršutinė šokėjų kūno dalis), Marta Navarro Herranz šokio linijomis priartėjo prie elegantiškų Krasausko štrichų, Benas Davisas demonstravo šuolius ir keleriopus turus – to LNOBT spektakliuose jam kol kas retai prireikia.
Galbūt „Newborn“ ir neskirtas rimtesnei analizei, gal jo prasmė – bendras kūrybos procesas, kurio tikslas – ne užbaigtas rezultatas, bet atradimo džiaugsmą suteikianti jaunatviško eksperimento dvasia, o ją adekvačiai atspindėti galėtų, ko gero, tabula rasa.
P.S. Galbūt „Newborn“ kūrėjams ir informacijos rengėjams taip pat bus naujiena, kad Saliamonas „Giesmių giesmę“, kurios ištrauka naudojama spektaklio skrajutėje, parašė ne lietuvių kalba – ją išvertė Antanas Rubšys ir Česlovas Kavaliauskas.
