Po debesuotu skliautu

„Italijos dangus, kiek man patirti teko, / atrodo tartum ledas, mėlio nuskalautas. / Man šimtąkart mielesnis debesuotas skliautas“ – į Grovo ir Telimenos diskusiją apie įkvėpti menininką galinčią aplinką pono Tado lūpomis įsijungė Adomas Mickevičius (į lietuvių kalbą „Poną Tadą“ išvertė Vincas Mykolaitis-Putinas ir Justinas Marcinkevičius). Šiose eilutėse šviečianti meilė tėvynei padeda suprasti ir meno pažinimo centre „Tartle“ veikiančią parodą „Romantizmo amžius“, ir šio centro įkūrėjo kolekcininko Rolando Valiūno tikslus.

Autoritetinga Lietuvos XIX a. dailės ir kultūros žinovė Rūta Janonienė turtingą kolekciją prakalbino sukūrusi pasakojimą iš romantizmo epochai būdingų temų, savitai atsispindinčių ir Lietuvos XIX a. dailėje, ir „Tartle“ kolekcijoje. Romantizuotas dėmesys ikikrikščioniškos Lietuvos mitams ir herojams, Vilnius kaip romantizmo kultūros židinys, esminga Lietuvos ir Lenkijos romantizmui Adomo Mickevičiaus asmenybė ir kūryba, XIX a. herojai, svajoję apie laisvę ir dėl jos kovoję, Lietuvos ir svetimų kraštų vaizdai, dailės reikšmė literatūrai ir Lietuvos istorijos suvokimui – per septynias sales išdėstyta ekspozicija pateikia konceptualų ir išsamų XIX a. Lietuvos kultūros paveikslą.

Ne vienas kolekcijoje atsidūręs kūrinys buvo išsaugotas Lietuvos kultūrai ir papildo kanoninį šio laikotarpio dailės vaizdinį, su kuriuo turime galimybę susipažinti Vilniaus paveikslų galerijoje. Tarp tokių kūrinių – jau pirmojoje salėje eksponuojama Teofilio Żychowicziaus litografija pagal daug dėmesio istorinių temų vaizdavimui skyrusio Lenkijos dailininko Michało Stachowicziaus paveikslą, sudegusį XIX a. viduryje kartu su visa Krokuvos vyskupų rūmų kolekcija. Joje įvaizdinta XV a. pabaigoje pradėjusi plisti Palemono legenda. Paveiksle ir litografijoje legenda virsta tikrove – pavadinimas tvirtina, kad Palemonas, pasipuošęs viduramžiškais šarvais, į laukinių žvėrių knibždantį kraštą atvyko tiksliai 57 metais. Netoliese – dar vienas su dailininkų pagalba regimą pavidalą įgijęs personažas, apie kurį žinoma kur kas daugiau. Almanachą „Biruta“, parengtą Józefo Krzeczkowskio, puošia austrų menininko Johanno Nepomuko Enderio, garsėjusio aukštuomenės damų portretais, nupiešto kunigaikštienės Birutės atvaizdo kopija.

Vienas iš parodos atradimų – mažai žinomo Vilniaus universiteto Piešimo ir tapybos katedros studento Michało Wichrowskio portretas (galbūt – autoportretas), atskleidžiantis šiuo laikotarpiu būdingus svarbiausio žanro bruožus – nors nutapytas netvirta mokiniška ranka, portretas per aiškiai perteiktas detales leidžia nustatyti portretuojamojo visuomeninį statusą, paveikslą suvokiant ne kaip meno kūrinį, o labiau kaip dokumentą.

Piešimo ir tapybos katedros vadovas Jonas Rustemas garsėjo kaip talentingas portretistas, jo darbuose tikslumas derinamas su psichologinės charakteristikos siekiais. Tačiau Vilniaus romantizmo kultūrai įvairovės suteikė jo darbai miesto teatro spektakliams, gyvųjų paveikslų komponavimas, taip pat ir piešiniai kortoms, kurios tarp įvairiausių personažų ir scenų slepia kartais nelengvai atrandamas rūšis ir akis. Parodoje – vienas Rustemo nupieštų ir Gotlibo Kislingo graviruotų kortų lakštas, kuriame matyti ir cenzorių paliktas pėdsakas – perbrauktas kortoms netinkamu laikytas Kristaus gimimo siužetas.

Adomo Mickevičiaus asmenybei ir kūrybai skirtą salę papildo nebylaus filmo „Ponas Tadas“ (režisierius Ryszardas Ordyńskis, 1928) kadrai, kuriuose – šventiška polonezo eisena, vainikuojanti poemos pasakojimą. Vitrinose – Mickevičiaus kūriniai, kuriuos iliustravo ne vienas šio laikotarpio dailininkas. Jausmingą meilės išpažinimą Lietuvai, poeto išsakytą pirmosiomis „Pono Tado“ eilutėmis, papildo romantinių idėjų įvairovę atspindintys veikalai – herojinė poema „Gražina“ ir satyrinė baladė „Ponia Tvardovska“, kurioje šmaikščiai pasakojama apie netikėtą garsiojo kerėtojo Tvardovskio sutarties su Mefistofeliu likimą (abu veikalus iliustravo Antonis Zaleskis).

Romantizmo laikotarpiu didvyrių ieškota ne tik praeityje, bet ir dabartyje. Jais tapo Tadas Kosciuška, Jokūbas Jasinskis, Jozefas Poniatowskis, vėliau – Emilija Pliaterytė, kiti 1831 m. sukilimo dalyviai. Prie jų žygdarbių ir šlovės sklaidos bei įamžinimo prisidėjo daug dailininkų. Iš kelių parodoje eksponuojamų Tado Kosciuškos gyvenimo epizodus vaizduojančių graviūrų išsiskiria 1794 m. sukilimo vado atvaizdas, išraižytas anglų graverio Williamo Sharpo – tačiau ne iš natūros, bet, kaip parašyta lakšto apačioje, pagal figūrą, nulipdytą vaško skulptūrų meistrės Catherine Andras.

Įdomus ir Kislingo sukurtas raito Jozefo Poniatowskio atvaizdas, datuojamas 1817 metais. Jo kompoziciją primena garsiojo danų skulptoriaus Bertelio Thorvaldseno sukurta vienintelio Prancūzijos maršalo kitataučio skulptūra (1826–1827), šiandien stovinti Varšuvoje, priešais prezidento rūmus.

Lietuvos menininkai aktyviai dalyvavo XIX a. sukilimuose prieš Rusijos imperiją. Sukilėlių atvaizdai publikuoti Jozefo Straszevicziaus Paryžiuje išleistoje knygoje „Lenkai ir lenkės, 1830 metų lapkričio 29-osios revoliucijos dalyviai“; iš eksponuojamo rinkinio dėmesį atkreipia Marijos Rašanavičiūtės portretas.

Vos dvidešimt dvejų metų sulaukus mirusio dailininko Konstantino Kukevičiaus kūryba pažįstama iš piešinių ir litografijų. Pamačius šioje parodoje eksponuojamą nedidelį jo paveikslą „Klausiant kelio“, amžininkų vertintas jo talentas tampa dar akivaizdesnis: paveikslas patrauklus ir smulkiomis detalėmis, ir gyva tapyba bei gaiviu koloritu. Kukevičiaus biografija primena Lietuvos ir Rusijos dailės ryšius, nes daugelis Vilniaus universiteto studentų tobulinosi Sankt Peterburgo dailės akademijoje – tarp jų Valentinas Vankavičius, Vincentas Smakauskas, Kazimieras Jelskis ir kt.

Peizažas, toks svarbus romantizmo dailėje, Lietuvoje taip pat įsitvirtino XIX a. viduryje, kai vis daugiau menininkų įkvėpimo ieškojo gamtoje – tiek gimtinėje, tiek išvykę į kitas šalis. Šioje parodoje greta kitų eksponuojamas tapytojo, teatro dekoratoriaus Alberto Žameto sukurtas peizažas – kelionės į Italiją prisiminimas su vakaro šviesoje panirusiomis Apeninų kalnų keteromis.

Romantizmo įtaką skulptūros ikonografijai parodoje atskleidžia visoje Europoje išgarsėjusio vilniečio Marko Antokolskio „Mefistofelio galva“ ir Kumelionyse gimusio Pijaus Velionskio „Gladiatorius“.

Gana retai Lietuvos dailininkai vaizdavo savo ir savo kūrybos vertintojų susitikimus. Įdomi išimtis – nemažo formato Romano Aleknos-Švoinickio drobė „Provincijos menas“, atspindinti nelengvą kūrėjų gyvenimą meniniu požiūriu menkiau išprususiose vietose. Šio paveikslo tema šiek tiek siejasi su vieno šviesiausių XIX a. Vilniaus kultūros puoselėtojų Jono Kazimiero Vilčinskio likimu. Jis savo lėšomis leido ne tik „Vilniaus albumą“, bet ir rinkinį „Vilniaus archeologijos muziejus“ (keliolika šio albumo lakštų eksponuojama parodoje), tačiau jo investicijos neatsipirko, jis patyrė nemažai finansinių nuostolių.

Kartu su Vilniaus albume publikuotais šviesuolių Eustachijaus Tiškevičiaus, Juzefo Ignaco Kraševskio, Liudviko Kondratavičiaus-Sirokomlės portretais didžiausioje „Tartle“ salėje eksponuojama nemažai kitų leidinių, kuriems dailininkai suteikė patrauklų vaizdinį pavidalą, sukūrė iliustracijas, leidžiančias to meto skaitytojui geriau įsivaizduoti aprašomus veikėjus ar įvykius. Tarp šių leidinių – ir Kraševskio „Vitolio rauda“, Vaižganto vadinta tautos epu. Knygos vertę didina medžio raižinių iliustracijos, kuriose Vincentas Smakauskas suteikė pavidalus kūrinio herojams – deivei Mildai, Ramojui, Vitoliui, Ramutei, Praamžiui.

Parodoje ypač daug progų įsitikinti vilniečio dailininko Mykolo Elvyro Andriolio talentu. Gimęs po napoleonmečio Lietuvoje pasilikusio Francesco Andriolli šeimoje (jį prisimename skubėdami pro Tiškevičių rūmų Trakų gatvėje portiką laikančius atlantus), menininkas mokėsi Maskvoje ir Sankt Peterburge, pelnė tarptautinę šlovę iliustruodamas „Firmin-Didot“ leidyklos knygas. „Romantizmo amžiuje“ – ne tik graviruotas Andriolio piešinys, įmažinęs vaidinamuosius Perkūno namus Kaune, ne tik leidiniai su iliustracijomis „Ponui Tadui“, „Romeo ir Džuljetai“ (atverstame šio kūrinio puslapyje aiškiai matyti užrašas – Andriolli iš Vilniaus), ne tik romantišką meilės lūkestį puikiai perteikęs piešinys „Ar neateina?“, bet ir ironiškas vaizdelis „Tegyvuoja senbernystė!“, leidžiantis suvokti romantizmo epochos įvairovę – nuo kilnių idealų iki pašaipių kasdienybės refleksijų.

Parodoje „Romantizmo amžius“ eksponuojamų kūrinių meninės formos, jų pasakojamos istorijos, už autorių pavardžių ir gyvenimo datų slypinčios dramos (ne vienam teko tremtinio dalia po 1831 ir 1863 m. sukilimų) skatina įdėmiau pažvelgti į Lietuvos meninį paveldą, atrasti, ko nežinojome, prisiminti, ką primiršome, didžiuotis tais, kurių pastangomis šiandien ryškėja turtinga, XIX a. istorijos verpetų nesunaikinta kultūrinė erdvė.

Paroda veikia iki 2020 m. gegužės.