Autorius: Helmutas Šabasevičius

Vienas įspūdingiausių klasikinio baleto šedevrų – Ludwigo Minkaus „Bajaderė“ – žinomas ir šokamas daugelyje pasaulio scenų. Lietuvoje ši spalvinga melodrama apie nelaimingą indų šventyklos šokėjos likimą pastatyta 2007 metais. Iki šiol svarbiausią vaidmenį šiame balete kūrė LNOBT baleto trupės solistės, baigusios kitų šalių mokyklas – Miki Hamanaka, Anastasija Čumakova. Todėl balandžio 23 d. įvykęs Kristinos Gudžiūnaitės debiutas įsimintinas Lietuvos baleto mokyklai – ir siauresne, ir platesne prasme: šokėja prieš keletą metų baigė Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių (pedagogė – Beatričė Tomaševičienė).

 

Gudžiūnaitės kūrybinė biografija klostosi sėkmingai: metai Miuncheno baleto akademijoje, sezonas Honkongo baleto trupėje ir užtikrintai į viršų kylanti karjeros kreivė LNOBT, kurios apogėjus – 2014 m. pabaigoje pelnytas Metų baleto solistės apdovanojimas, apvainikavęs šokėjos darbus – pagrindinius vaidmenis Piotro Čaikovskio baletuose „Miegančioji gražuolė“ ir „Spragtukas“.

 

Penktadienį, gegužės 1 d., Šokio teatre vykusiame koncerte buvo galima susipažinti su jauniausia Lietuvos profesionalių šokėjų karta – į koncertą pakvietė M.K. Čiurlionio meno mokyklos Baleto skyriaus tryliktokai. Gavę diplomus, jie pradės savarankišką kūrybos kelią.

 

Šiais metais parengti šeši klasikinio ir trys šiuolaikinio šokio specializacijos šokėjai – palyginti su praėjusiais, tai nemaža grupė, todėl koncerte su nedidelėmis išimtimis pasirodė vien jie. Viltingai nuteikė pirmoji koncerto dalis. Skaidriai, nuotaikingai, gana tiksliai Audronė Dirsytė, Evelina Fokina ir Vasara Visockaitė atliko Odaliskų šokį iš baleto „Korsaras“, o Eimantė Šeškutė ir Jonas Laucius parodė efektingą savo pačių sukomponuotą duetą „Tu ir aš“ pagal „Disclosure“ muziką. Šie du šokėjai porą metų mokėsi Šveicarijoje, Ženevos šokio centre, ir praturtino savo šokio manierą artistiškumu ir emocingu įsijautimu į muziką, o choreografiniame kūrinyje mokėjo parodyti savo privalumus.

Šį savaitgalį (balandžio 10 ir 11 d.) buvo proga vėl pasididžiuoti Lietuvos baletu: po puošnaus, spalvingo ir romantiško Piotro Čaikovskio ir Krzysztofo Pastoro „Spragtuko“ pasukta į šiuolaikinės kūrybos erdves, šio tikslo siekiant trimis skirtingais maršrutais, kurie šokėjams suteikė naujų galimybių, o žiūrovams – progų praplėsti savo akiratį.

Pirmiausia – gilesnė pažintis su Izraelio choreografo Itziko Galili, dirbančio Olandijoje, kūryba, Lietuvoje matyta prieš porą metų. Tai Lietuvos baleto trupei redaguotas 2000-aisiais sukurtas spektaklis „Dalykai, kurių niekam nepasakojau“ pagal Georgo Friedricho Händelio, Antonio Vivaldi, Wolfgango Amadeus Mozarto ir Erico Satie kūrinius.

 

Dvidešimt kelių minučių kūrinys – koncentruotas judesių ir jausmų šuoras, įsisiūbuojantis palengva, sustiprėjantis ir oriai nurimstantis. Išryškėję tamsoje, dešiniame scenos šone, niekam nepasakoti dalykai po kurio laiko pasirodo esą visoje scenoje – lyg žodžiai, surandantys vienas kitą ir susijungiantys į artikuliuotą frazę ar sakinį.

Prieš keletą metų Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje suformuota šiuolaikinio šokio specializacijos programa tampa konkurente ilgus metus šioje mokykloje dominavusiam klasikiniam baletui. Šią ugdymo kryptį pasirinkę moksleiviai savo gebėjimus turėjo progos parodyti šiuolaikinio šokio spektaklyje „Juodvarniai“, kurio idėjos autorė ir choreografė – Baleto skyriaus vadovė Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė.

 

Kovo 28 d. Šokio teatre parodytas spektaklis sukurtas pagal amerikiečių kompozitoriaus Steve’o Reicho muziką, choreografės asistentai – Justas Kučinskas, Jekaterina Deineko, Ieva Ginkevičiūtė, kuriant spektaklį aktyviai dalyvavo ir patys atlikėjai.

 

„Juodvarnių“ sąsajų su pirminiu spektaklio dramaturgijos impulsu – pasaka apie juodvarniais lakstančius dvylika brolių – likę vos kelios užuominos. Gerai, kad nesistengta pasakoti istorijos, kurti personažų ir choreografinėmis priemonėmis modeliuoti jų santykių – kaip rodo pastarųjų metų patirtis, tokia šokio teatro kryptis vargu ar turi perspektyvų, nebent tai būtų kokio nors istorinio spektaklio rekonstrukcija, kur tokias priemones pateisina atitinkama choreografijos ir režisūros stilistika.

Per porą savaičių Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre parodytuose klasikiniuose baletuose buvo galima išvysti keletą naujų vaidmenų, o tai paprastai sužadina susidomėjimą senais pastatymais ir suteikia galimybę jiems patiems keistis ir atjaunėti.

 

Gal ir nederėtų „senu“ vadinti dabartinio Léo Delibes’o „Kopelijos“ pastatymo (nors šį baletą siejame su profesionalaus Lietuvos baleto pradžia 1925 m.) – tai spektaklis, naujas ne tik sukūrimo metais (premjera įvyko 2010-aisiais), bet ir požiūriu į dramaturginę, choreografinę ir muzikinę medžiagą. Naujos libreto redakcijos autorius dailininkas Michailas Šemiakinas prisodrino spektaklį baugių ir keistų įvaizdžių, kurių centre – iš E.T.A. Hoffmanno pasakos pažįstamas Smėlio žmogus ir mechaninių automatų bei akinių meistras Kopelijus, kurį vasario 20 d. spektaklyje pirmą kartą įkūnijo Marius Miliauskas.

Festivalyje „Jauna muzika“ debiutavęs kompozitoriaus Antano Jasenkos, choreografės Birutės Letukaitės, „Auros“ šokėjų ir judesį garsu verčiančios technologijos „Motus“ ansamblis vasario 27 d. prisistatė „Menų spaustuvėje“ ir sulaukė didelio šiuolaikinio šokio gerbėjų susidomėjimo.

 

Muzika, paprastai inspiruojanti judesį, šį kartą tapo judesio rezultatu – pasinaudojęs Mindaugo Badoko, Kauno technologijų universiteto Muzikos technologijų absolvento, MB kūrybinės laboratorijos vadovo, išradimu (pirmasis jo pavadinimas – „Desys“, žodžio „judesys“ fragmentas), kompozitorius mėgino čia ir dabar kurti garsinį spektaklio audinį. Taip pat spektaklį įgarsino įvairiomis kalbomis rečituojamos Leonido Donskio knygos „Paralelinės tikrovės“ bei George’o Orwello „Gyvulių ūkio“ ištraukos.

 

Pats spektaklio „Padaryk iš manęs jungiklį“ pavadinimas lingvistiškai nerangus, prašosi redaguojamas ir tikslinamas, kaip ir aprašymas, kuriame, kaip įprasta Lietuvos šiuolaikiniame šokyje, ieškoma priešų išoriniame pasaulyje, o suradus jie paverčiami vidinėmis baimėmis ar, veikiau, tų baimių lozungais ir deklaracijomis. Sumanymo paaiškinimas leidžia geriau suvokti spektaklio įvaizdžius, bet jo teiginiai ir šokėjų tariami išmintingi žodžiai (Donskio veikalas cituojamas iš itališko vertimo) nukreipia dėmesį nuo novatoriškų judesio ir garso jungčių. Tekstai – garsai, kurių technologiniai dalykai negali nulemti, todėl čia tikriausiai įsijungia kitas daugelio Lietuvos šokio kūrėjų naudojamas prietaisas – prisiimta pareiga postringauti ir filosofuoti, baiminantis, kad sukurtas kūrinys nepasirodytų per seklus ar per tuščias. Dekoratyviniai, slepiamieji tampa ir kiti spektaklio elementai – kostiumai ir rafinuotas grimas, jie be reikalo sutirština spektaklio vaizdines formas, klaidina, skatina ieškoti prasmių ten, kur jų kažin ar galima rasti.

Šokio teatras „Aura“ jau senokai nebesitenkina vietinėmis pajėgomis, o savo repertuarą formuoja su kitų šalių menininkų pagalba. Tarptautiniu projektu galima pavadinti ir šio seniausio Lietuvoje profesionalaus moderniojo šokio teatro kūrinį – spektaklį „Balta balto“, kurio premjera sausio pabaigoje įvyko Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje.

 

Spektaklio idėjos autorius ir choreografas lenkas Hyginas Delimatas šiuo metu dirba Austrijoje. Postmodernistu save įvardijantis dvidešimt trejų choreografas sukūrė spektaklį, kuriame gausu asociacijų su XX a. pirmosios pusės moderniąja vaizdine kultūra. Kubizmas, suprematizmas, siurrealizmas – esminiai spektaklio tapatybę įvardijantys žodžiai. Lietuviški spektaklio dėmenys – Ramūno Jaro sukurta ir parinkta muzika, Manto Bartusevičiaus šviesos ir Eglės Sakalaitės kostiumai – atitinka esmines choreografą dominančio laikotarpio kūrybos nuostatas: pasakojančios, iliustruojančios, jaučiančios romantinės kultūros principų atsisakymą, siekį priešintis meno, kaip vartojimui skirto objekto, sampratai, kvestionuoti tradicinius grožio ir darnos kanonus. Tačiau pačiame šiuolaikinio šokio kontekste choreografo plastiniai principai, kuriuose jis naudoja jogos ir Moshés Feldenkraiso sistemos transformacijas, neatrodo tokie revoliucingi ir primena „minčių lietų“ konkrečia kultūros istorijos tema.

LNOBT baleto trupė, sausio mėnesį intensyviai eksploatavusi sėkmingiausią praėjusių metų savo premjerą – meno vadovo Krzysztofo Pastoro pastatytą Piotro Čaikovskio „Spragtuką“ (parodyta 17 anšlaginių spektaklių), vėl grįžta prie įprastinio repertuaro, kuriame taip pat ieško būdų intriguoti žiūrovą.

 

Ludwigo Minkaus „Bajaderę“ – senovinį garsiausio XIX a. choreografo Mariaus Petipa spektaklį, Lietuvoje rodomą nuo 2007-ųjų pabaigos – nušvietė tarptautinių žvaigždžių statusą pelniusių Olandijos nacionalinio baleto trupės pagrindinių solistų Jurgitos Droninos ir Isaaco Hernándezo duetas.

 

Spektaklis, kuriame narpliojamas tragiškas indų šventyklos šokėjos Nikijos, kario Soloro ir radžos dukters Gamzati meilės trikampis – ambicingos XIX a. 8-ojo dešimtmečio kultūros reliktas, daugelio šalių baleto repertuarų puošmena. Tai muziejinis baleto istorijos eksponatas su tapytomis dekoracijomis, gausia butaforija ir daugybe atlikėjų – jame, pasak baleto artistų folkloro, „šoka visi, kas gyvas“.

Pasivaikščioti po vienos iš žinomiausių Lietuvos šiuolaikinio šokio choreografių Airos Naginevičiūtės „Menų spaustuvėje“ pasodintus „Stiklo sodus“ pirmiausiai verta tiems, kurie seka Lietuvos originaliosios choreografijos pulsą ir domisi vis gausėjančių šios srities menininkų kūrybos kontekstais.

 

Sausio 7 ir 8 d. rodytas spektaklis šių aplinkybių nežinantiems gali pasirodyti bauginančiu savistabos seansu, kuriame nesiekiama užmegzti aktyvesnio kontakto su žiūrovu, o užsisklendžiama estetizuotos kūrybos erdvėse, vengiant bet kokių asociacijų su socialiniu ir politiniu kūrybos fonu, nesustabdomai įsiveržiančiu į dramos teatro peizažą.

Stabtelėjęs pagalvoti apie dar vienus šokio kultūros metus suvoki, kad per kelis dešimtmečius kupinai prisodrintame įspūdžių lauke tampa tiesiog įdomu stebėti, kaip įvairėja šokio erdvės, keičiasi įprastiniai šokio kūrybos centrai, formuojasi šokio sąsajos su visa šiuolaikine Lietuvos kultūra.

 

Kitais metais devyniasdešimtmečio sulauksianti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupė jau nebetapatinama vien su muziejiniais spektakliais – trupės vadovo Krzysztofo Pastoro inicijuoto „Kūrybinio impulso“ projektas rodo, kad net klasikines biografijas turintys šokėjai savo choreografiniuose darbuose labiau domisi ne tiek klasikine, kiek neoklasikine choreografine raiška, visokiomis jos dermėmis su šiuolaikinio šokio formomis, kartais – ryšiais su šokio ir kultūros istorija, kaip kad šiemet „Impulse“ parodytame Živilės Baikštytės „Pomeriggio“. Būtent „Impulsas“ atrado Martyną Rimeikį, kuris sulaukė Godo ir 2015 metais žada pirmąjį „pilno metražo“ spektaklį – „Visur, kur mes nebuvome“.