7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Helmutas Šabasevičius

Helmutas Šabasevičius

Lietuviškas „Spragtukas“ vakar ir šiandien

Helmutas Šabasevičius kalbina choreografą Elegijų Bukaitį

Lapkričio 21, 22 ir 23 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko premjeriniai Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas“ spektakliai. Tai – naujausias Lietuvos baleto trupės meno vadovo Krzysztofo Pastoro darbas, sukurtas Lietuvos šokėjams atsižvelgiant į jų individualybes. Spektaklis visai šeimai šliejasi prie tradicinės šio baleto interpretavimo tradicijos – remiasi klasikinio baleto leksika, išradingomis pantomimos scenomis ir raiškiais sceniniais vaizdais, kuriuos sukūrė scenografas ir kostiumų dailininkas Viačeslavas Okunevas. Tarp jo siūlomų dekoracijų – ir Vilniaus panorama, skatinanti įsivaizduoti, jog stebuklingi E.T.A. Hoffmanno pasakos nuotykiai galėjo vykti Lietuvos sostinėje. Dar viena įdomi detalė – vaikiškos Mari svajonės čia siejamos ne vien su žaislų ir saldumynų šalimi, bet įgauna konkretesnį akcentą: paskutinio veiksmo divertismentas ir Mari bei Spragtuko, virtusio Princu, duetas vyksta teatre, o scenos gale tviska kiekvieno baletomano ir baleto artisto svajonės – Paryžiaus operos – fojė interjeras. Kaip jau esame įpratę, Pastoro formuojamo repertuaro spektakliuose darbo atsiranda ne tik pripažintiems Lietuvos baleto solistams, bet ir jauniems šokėjams, tad „Spragtukas“ sulauks ne tik vaikų ir jų tėvų, bet ir baleto kultūra besidominčių profesionalų dėmesio, ir prie šio spektaklio bus dar ne viena proga sugrįžti.

Eligijus Bukaitis (Droselmajeris) balete „Spragtukas“. 1975  m.
Eligijus Bukaitis (Droselmajeris) balete „Spragtukas“. 1975 m.
Krzysztofo Pastoro „Spragtukas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. M. Aleksos nuotr.
Krzysztofo Pastoro „Spragtukas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
„Spragtukas“. M. Aleksos nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Apie ką šoko bitės?

Šeštasis šiuolaikinio šokio festivalis „Bičių sąskrydis“

Lapkričio 14–16 d. „Menų spaustuvėje“ vyko šiuolaikinio šokio festivalis „Bičių sąskrydis“ – jo rengėja „Artopia“ jau šeštą kartą pristatė profesionalias ir tokiomis mėginančias tapti Lietuvos šiuolaikinio šokio bitutes. Jau trečią dešimtmetį dūzgiantis Lietuvos šiuolaikinio šokio avilys vis pilnėja, tačiau jame suneštas medus vis dar nevienodos kokybės. Šeštame sąskrydyje buvo visko – premjerų, naujų anksčiau sukurtų spektaklių redakcijų, eksperimentų, nebaigtų kūrinių ir jų eskizų. Konceptualia spektaklio programos negalėtum pavadinti, bet toks tikslas vis dar ne Lietuvos šiuolaikinio šokio scenos jėgoms. Todėl keblu pasirinkti ir šio festivalio programos reflektavimo strategiją. Galbūt pakaktų statistinio požiūrio: jis leidžia džiaugtis kūrinių ir atlikėjų gausa, vis didėjančia šiuolaikinio šokio sklaida. Vis dėlto sąžiningiau pažvelgti į trijų dienų sąskrydį pamirštant netolygų festivalio dalyvių pasirengimą bei skirtingas kūrybines sąlygas ir kiekvieną kūrinį vertinant be didesnių išlygų – kaip konkretaus žiūrovo teismui pateiktą šiuolaikinio šokio diskurso fragmentą. Festivalį pradėjo iki šiol negirdėta šokio grupė „GESH’ move“, kurios pavadinimas slepia judesio pažadą. Spektaklis „K.ID“ – dar vienas rebusas, kurį šifravo visas būrys kūrėjų: dramaturgė Silvija Čižaitė-Rudokienė, choreografė Erika Vizbaraitė, režisierė Gabrielė Jaugelytė, kompozitoriai Rita Mačiliūnaitė ir Donatas Tubutis, kostiumų dailininkė Laura Darbutaitė, scenografė Lauryna Liepaitė, scenarijaus autorė Birutė Kapustinskaitė, o atliko Greta Grinevičiūtė, Sigita Juraškaitė, Telmanas Ragimovas ir Indrė Lencevičiūtė. Keturiasdešimties minučių spektaklis vyksta taip, kaip žadama programėlėje, bet aiški istorija spektaklyje virsta painia vaizdine šarada. Tamsioje erdvėje pakabintos sūpynės – galimo, būsimo, buvusio judesio simbolis ir judesio aikštelė, padedanti išskleisti autentišką, organišką judesį, kurį vis dėlto dažniausiai nustelbia dirbtinė automatinė artikuliacija iš purtymosi ir grimasų, vis dar rodančių, jog aplinka šokio kūrėjams tebėra ir psichologinis, ir emocinis priešas. Atlikėjų judesiai savaime energingi, bet energija skleidžiasi netolygiai, atrodo, kad sinchroniško judesio, vaidybos pasitelkimo motyvai nėra iki galo apgalvoti ir pasverti.

„D&G“. L. Vansevičienės nuotr.
„D&G“. L. Vansevičienės nuotr.
„Paikos mergaitės maldos“. L. Vansevičienės nuotr.
„Paikos mergaitės maldos“. L. Vansevičienės nuotr.
„8 dienos“. L. Vansevičienės nuotr.
„8 dienos“. L. Vansevičienės nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Vėlinių šokiai

Keli vakarai išėjusiems atminti

Paskutinė spalio savaitė – proga prisiminti mus amžiams palikusius artimuosius, bičiulius, profesinius bendraminčius. Šokio kūrėjai tam turėjo keletą progų.
Spalio 23 d. Mokytojų namų Didžiojoje salėje įvyko vakaras, skirtas baleto istorikės ir kritikės, šokio pedagogės, kolektyvo „Liepsnelė“ įkūrėjos Lidijos Motiejūnaitės atminimui – jai šiemet būtų sukakę devyniasdešimt metų. Jos darbai reikšmingi Lietuvos baleto istorijai (dar 1972 m. ji pirmoji apsigynė disertaciją, skirtą baleto artistės Marijos Juozapaitytės kūrybai, po kurio laiko išleido knygą – šios šokėjos portretą), tačiau dar svarbesnis jos pedagoginis darbas su „Liepsnelių“ šokėjomis.
Šio prieš penkis dešimtmečius įkurto kolektyvo taip pat nebėra – ilgą laiką Profsąjungų kultūros rūmuose puoselėta „Liepsnelė“ užgeso, o ir patys rūmai šiandien labiau primena vėlių buveinę, tačiau ant Tauro kalno rusenusią šokio ugnį išsinešiojo daugybė Motiejūnaitės mokinių. Baleto istorikas Žilvinas Dautartas Motiejūnaitę pavadino „deimantų ieškotoja“ – ji paragino į M.K. Čiurlionio mokyklos Baleto skyrių stoti baleto solistę, dabar pedagogę Loretą Bartusevičiūtę, „Liepsnelėje“ su šokiu susipažino visas Lietuvos baleto žvaigždynas – balerinos Jolanta Valeikaitė, Eglė Špokaitė, Živilė Baikštytė, Neli Beliakaitė, choreografės Anželika Cholina, Marija Simona Šimulynaitė, ką jau kalbėti apie daugybę merginų, kurioms šokis, nors ir netapo profesija, visam laikui liko didele gyvenimo dalimi.
Atminimo vakare Motiejūnaitės liepsnelę kurstė jaunieji šokėjai, vienaip ar kitaip susiję su jos puoselėta šokio aistra. Eglės Špokaitės baleto mokyklos auklėtinė Ema Sliesoraitytė pašoko Eglės Špokaitės sukurtą miniatiūrą „Drugelis“ pagal Antonino Dvořako muziką, kelis epizodus parodė baleto mokyklos „Nuotaika“, kuriai vadovauja Motiejūnaitės auklėtinė Olga Tamašauskienė, mokinės: variaciją iš Charles’o Gounod operos „Faustas“ baleto paveikslo „Valpurgijos naktis“ atliko Gabija Kurkulytė, Driadės, Amūro ir Dulsinėjos variacijas iš Ludwigo Minkaus baleto „Don Kichotas“ pašoko Agnė Sakalauskaitė, Saulė Česnakavičiūtė ir Anastasija Marčenkaitė, o variaciją iš Adolphe’o Adamo baleto „Žizel“ pirmojo veiksmo – Rūta Karvelytė, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus mokinė.

„Metų laikai“, D. Liubamirskaitės nuotr.
„Metų laikai“, D. Liubamirskaitės nuotr.
„Popular problems“, D. Matvejevo nuotr.
„Popular problems“, D. Matvejevo nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Paryškinta kasdienybė

Nauji vaidmenys baleto spektakliuose

Prasidėjo aštuoniasdešimt devintasis Lietuvos baleto sezonas, vėl ieškosiantis pusiausvyros tarp klasikos ir naujovių: lapkritį žadama nauja Piotro Čaikovskio „Spragtuko“ versija, ją stato baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras, o balandį – šiuolaikinių vienaveiksmių šokio spektaklių vakaras „Bolero“, kuriam vieną kūrinį skirs Martynas Rimeikis, choreografinių „Kūrybinių impulsų“ atradimas. Bet laukiant premjerų domina ir baleto trupės kasdienybė, o joje – nauji vardai senesniuose repertuaro spektakliuose. Nauji vaidmenys atskleidžia naujas ar kitokias artistų talento puses, leidžia juos labiau pažinti, o su kai kuriais – artimiau susipažinti.

„Kopelija“. M. Aleksos nuotr.
„Kopelija“. M. Aleksos nuotr.
„Barbora Radvilaitė“. M. Aleksos nuotr.
„Barbora Radvilaitė“. M. Aleksos nuotr.
„Sniego karalienė“. M. Aleksos nuotr.
„Sniego karalienė“. M. Aleksos nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Šokiai prie altoriaus

Klaipėdos muzikinio teatro spektaklis „Altorių šešėly“ Vilniuje

1927 m. „Židinio“ puslapiuose apžvelgdamas 1926-ųjų teatro sezoną, Vincas Mykolaitis-Putinas rašė, kad baletas „lietuvių kultūrai yra dar visai svetimas, ir dar negreitai sulauksim baleto, išaugusio iš mūsų pačių kūrybinio pajėgumo. Pats lietuvio etninis tipas kol kas berods neatpatinka šiai meno rūšiai reikalingus fizinius ir psichinius ypatumus“ (Naujasis židinys, 1927, nr. 1, p. 60). Bet per beveik devyniasdešimt metų „lietuvio etninis tipas“ gerokai pasikeitė, o Klaipėdos muzikinio teatro baleto trupė pavasarį į savo repertuarą įtraukė šokio spektaklį „Altorių šešėlyje“ pagal Mykolaičio-Putino romaną.
Vilniuje šis kūrinys buvo parodytas rugsėjo 17 d., kai žiniasklaidoje mirgėjo pranešimai apie kunigo Roberto Šalaševičiaus sprendimą palikti tarnystę – tad XX a. 4-ajame dešimtmetyje Mykolaitį-Putiną ir jo romano herojų Liudą Vasarį kamavę klausimai niekur nepasitraukė.
Liudo Vasario dramą mažiausiai buvo galima tikėtis išvysti šiuolaikinio šokio scenoje, bet Klaipėdos muzikinis teatras linkęs eksperimentuoti su lietuvių literatūros klasika – neseniai Giedriaus Kuprevičiaus miuzikle atgijo Antano Žukausko-Vienuolio „Paskenduolės“ herojai.

Scena iš spektaklio „Altorių šešėly“. Nuotraukos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro archyvo
Scena iš spektaklio „Altorių šešėly“. Nuotraukos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro archyvo
Scena iš spektaklio „Altorių šešėly“. Nuotraukos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro archyvo
Scena iš spektaklio „Altorių šešėly“. Nuotraukos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro archyvo
Scena iš spektaklio „Altorių šešėly“. Nuotraukos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro archyvo
Scena iš spektaklio „Altorių šešėly“. Nuotraukos iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro archyvo
Helmutas Šabasevičius

Šokio impulsai: kūryba ir saviraiška

„Kūrybinis impulsas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Lietuvos choreografijos tapatybė pastaraisiais metais skleidžiasi dviejose erdvėse – šiuolaikinio šokio formas prodiusuoja ir globoja „Menų spaustuvė“, o jau trečią kartą vykdomą projektą „Kūrybinis impulsas“ (jo sumanytojas – dabartinis baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras) puoselėja Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.
 
Festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ buvo pristatytas gana gausus ir įvairus šiuolaikinės choreografijos, lietuvių kuriamos ir namuose, ir svetur, derlius, o trečiojo „Kūrybinio impulso“ rezultatai, atspindintys klasikinio baleto artistų savarankiškos kūrybos pastangas, parodyti liepos 2 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusiame vakare, kuris simboliškai užbaigė didžiausio Lietuvos teatro sezoną. Šių metų „Impulsai“ – aštuonios skirtingos kompozicijos, sukurtos remiantis skirtinga patirtimi, skirtingomis režisūrinėmis ir plastinėmis strategijomis.

„Kūrybinis impulsas“ III. D.I. Evanso kompozicija „Violetinė rapsodija“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. D.I. Evanso kompozicija „Violetinė rapsodija“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. Ž. Baikštytės kompozicija „Pomeriggio“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. Ž. Baikštytės kompozicija „Pomeriggio“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. U. Bareišytės kompozicija „Panaktinis ir skalbėja“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. U. Bareišytės kompozicija „Panaktinis ir skalbėja“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. K. Chlebinsko kompozicija „Pario teismas“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. K. Chlebinsko kompozicija „Pario teismas“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. M. Rimeikio kompozicija „Adagio styginiams, op. 11“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. M. Rimeikio kompozicija „Adagio styginiams, op. 11“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. E. Stundytės kompozicija „Vogue“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. E. Stundytės kompozicija „Vogue“. M. Aleksos nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Vita

 

In memoriam Vitai Mozūraitei (1960– 2014) 

 

Neįprastas pavadinimas rašiniui apie mirtį – netekome šokio kritikės Vitos Mozūraitės (1960 07 12 – 2014 06 11). Tai nebuvo netikėta – žinojome, kad mirtis labai arti, arti jau keletą paskutinių mėnesių. Stebėjomės Vitos ištverme ir tuo, kaip ji pati ruošėsi paskutinėms gyvenimo akimirkoms.
Kiekvieną pažintis su Vita paveikė savaip. Pažinojau ją daugiau nei tris dešimtmečius ir galiu sakyti, kad jos dėka didelė mano profesinio gyvenimo dalis tapo tokia, kokia yra šiandien – pažymėta šokio ženklu.
Susipažinom Statybininkų kultūros rūmuose, kur XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioj greta repetuodavo klasikinio šokio kolektyvas „Polėkis“ (jame šoko Vita) ir liaudies šokių ansamblis, kurį tuo metu lankiau. Pažintis su Vita nuvedė į Operos ir baleto teatrą – čia „Polėkio“ merginos dalyvaudavo spektakliuose kaip mimanso artistės. Iš Vitos išgirdau pirmuosius klasikinio šokio judesių pavadinimus, spektaklių ir atskirų artistų vertinimus. Ji turėjo aiškią nuomonę ir mokėjo ją argumentuoti. Man atsidūrus sovietų armijoje, Vitos laiškai buvo lyg spektaklių recenzijos – tikslios, blaivios, vaizdingos, perteikiančios ir spektaklio atmosferą, ir jos požiūrį į kūrinį, vaidmenį ar artistą.

Vita Mozūraitė. D. Matvejevo nuotr.
Vita Mozūraitė. D. Matvejevo nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Kūrybiniai bandymai

Sostinės baleto mokyklos mokslo metus baigė koncertais

Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje baigiamuosius koncertus surengė Vilniuje veikiančios šokio ugdymo įstaigos – M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius, Eglės Špokaitės baleto mokykla ir Nerijaus Juškos baleto ir šokio mokykla.
Vienintelė Lietuvoje profesionalaus baleto artisto kvalifikaciją suteikia M.K. Čiurlionio menų mokykla, kurioje veikiantis Baleto skyrius jau daugiau nei pusę amžiaus ruošia baleto šokėjus. Gegužės 31 d. įvykusiame koncerte pasirodė ir šiemetiniai diplomantai, ir jaunesniųjų klasių moksleiviai. Šokio teatras su savo techninėmis galimybėmis – puiki vieta atskleisti įgytus gebėjimus ir besiformuojančias ambicijas. Šiais metais diplomantų nedaug – koncerte dalyvavo Arnas Kunavičius ir Karolina Matačinaitė; dar du – Karolis Šemetas ir Jeronimas Krivickas – baigę mokyklą toliau tobulinsis Ženevos šokio centre Šveicarijoje, kur praleido ir šiuos mokslo metus, todėl koncerte nedalyvavo.

„Mano pirmasis pas de deux“. M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius. K. Sereikaitės nuotr.
„Mano pirmasis pas de deux“. M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius. K. Sereikaitės nuotr.
Arnas Kunavičius „Farukoje“. M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius. K. Sereikaitės nuotr.
Arnas Kunavičius „Farukoje“. M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius. K. Sereikaitės nuotr.
Evelina Fokina (Bakchantė) „Valpurgijos naktyje“. M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius. K. Sereikaitės nuotr.
Evelina Fokina (Bakchantė) „Valpurgijos naktyje“. M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius. K. Sereikaitės nuotr.
Kotryna Rudych spektaklyje „Aš – gulbė“. Eglės Špokaitės baleto mokykla. D. Mačikėno nuotr.
Kotryna Rudych spektaklyje „Aš – gulbė“. Eglės Špokaitės baleto mokykla. D. Mačikėno nuotr.
„Mes lyg silfidės“. Eglės Špokaitės baleto mokykla. A. Giedrio nuotr.
„Mes lyg silfidės“. Eglės Špokaitės baleto mokykla. A. Giedrio nuotr.
Olga Konošenko su mažosiomis šokėjomis spektaklyje „Miegančioji gražuolė“. Nerijaus Juškos baleto ir šokio mokykla
Olga Konošenko su mažosiomis šokėjomis spektaklyje „Miegančioji gražuolė“. Nerijaus Juškos baleto ir šokio mokykla
Helmutas Šabasevičius

Šokis kaip kvėpavimas

„Aterballetto“ ir Mauro Bigonzetti kūriniai Vilniuje

Aštuonioliktą kartą rengiamas Vilniaus festivalis jau įėjo ne tik į Lietuvos muzikos, bet ir į šokio istoriją – jis inicijavo kelis originalius šiuolaikinius choreografijos kūrinius (tarp jų – Mindaugo Urbaičio baletą „Acid City“ ir Anatolijaus Šenderovo baletą „Dezdemona“), supažindino su žinomų kitų šalių šokio menininkų darbais. Šie metai – ne išimtis: birželio 2 d. festivalį pradėjo Italijos šiuolaikinio šokio trupė „Aterballetto“. Trupė ir buvęs jos vadovas choreografas Mauro Bigonzetti Lietuvoje žinomi – prieš keliolika metų viešėjo festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ kvietimu. „Aterballetto“ jau nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio garsėja puikia šokio technika ir gebėjimu imtis skirtingos stilistikos choreografinių kūrinių, kuriuose dera klasikinio, neoklasikinio ir šiuolaikinio šokio elementai. M. Bigonzetti, netgi planavęs Lietuvoje imtis A. Šenderovo „Dezdemonos“ partitūros, trupei vadovavo dešimtmetį (1997–2007) – šiuo metu jis yra pagrindinis „Aterballetto“ choreografas, o trupės meno vadovė nuo 2008 m. yra Cristina Bozzolini.
„Aterballetto“ – šiuolaikinio šokio teatras, kuriam nerūpi pasakoti istorijas. Puikiai įvaldęs pagrindinį savo instrumentą – kūną, jis „groja“ sudėtingas choreografines partitūras. Aštuoniolika šokėjų jaučia kiekvieną savo raumenį ir geba perteikti techniškai nelengvas choreografo plastines fantazijas, tapdami jo vaizduotės įrankiais ir choreografinių formų bendraautoriais.

Spektaklio „Come un respiro“ fragmentas. D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Come un respiro“ fragmentas. D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Come un respiro“ fragmentas. D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Come un respiro“ fragmentas. D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Rossini Cards“ fragmentas. D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Rossini Cards“ fragmentas. D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Rossini Cards“ fragmentas. D. Matvejevo nuotr.
Spektaklio „Rossini Cards“ fragmentas. D. Matvejevo nuotr.
Helmutas Šabasevičius

Tarptautinis ekipažas pakvietė į teatro kosmosą

„Kosmosas+“ Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje

Apie naujausią Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Kosmosas+“ turėtų ką pasakyti daugelis – teatro, muzikos, dailės kritikai, šiuolaikinės vizualinės kultūros tyrinėtojai, edukologai, mokslininkai. Vaikams nuo devynerių metų skirtas spektaklis netelpa į įprastų teatro žanrų ribas, vengdamas tradicinėje scenoje įprasto pasakojimo, dramaturginio konflikto, personažų ir charakterių.
„Kosmosas+“ – metus trukusių intensyvių ir sistemingų tyrimų rezultatas, vaizdo instaliacijų ir animacijų paroda, gyvos muzikos koncertas ir mokslinė bei kultūrinė astronomijos refleksija tuo pat metu. Atsakingą ir kruopštų darbą liudija ilgas spektaklio bendradarbių ir kūrėjų sąrašas, kurio pradžioje – šios naujos visatos spiritus movens – menininkė Kirsten Dehlholm, vadovaujanti vaizdų, garsų, performansų ir instaliacijų laboratorijai Hotel Pro Forma. Kaip ir daugelis šios grupės kūrinių, „Kosmosas+“ – kolektyvinės kūrybos rezultatas, kurio koncepciją Dehlholm sukūrė su Anne Mette Fisker Langkjer, Jesperu Grimstrupu ir Magnusu Pindu Bjerre.

Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 17  >>> Archyvas