Autorius: Helmutas Šabasevičius

Helmutas Šabasevičius

Šventinės savaitės programa

Lietuvos baletas solidžiai paminėjo 90 metų sukaktį – gruodžio 2–6 d. vykusi Baleto savaitė pristatė įvairų, baleto trupės meninę programą išsamiai atskleidžiantį repertuarą, kuriame vyravo naujoviškai suvoktos ir perteiktos klasikinio baleto tradicijos.

Léo Delibesʼo baletą „Kopelija“, kuris pradėjo šventinę savaitę, tradicišku pastatymu nepavadinsi – choreografas Kirillas Simonovas ir scenografas Michailas Šemiakinas siekė lengvą XIX a. antrosios pusės baletinę istoriją priartinti prie bauginančių Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasakos temų. Tačiau pagarba tradicijai buvo aiškiai juntama prieš spektaklį vykusiame Lietuvos baleto senjorų susitikime, kur jie buvo pasveikinti gėlėmis ir padėkos raštais. Nemažame į spektaklį pakviestų buvusių baleto artistų būryje buvo matyti ir tie, kurie dar prisimena senąjį Nikolajaus Zverevo „Kopelijos“ pastatymą: tai buvę artistai, pedagogai Leokadija Šveikauskaitė-Dumšaitienė, Irena Kalvaitytė-Požėrienė, Pranciškus Peluritis ir kiti. O scenoje greta patyrusių dabartinių baleto solisčių Anastasijos Čumakovos (Klara) ir Olgos Konošenko (Olimpija) pirmą kartą Natanaelio vaidmenį kūrė Voicechas Žuromskas – tiek techniniu, tiek artistiniu aspektu debiutas pavyko, dabar svarbu galimybės toliau brandinti ir turtinti šį personažą.

Helmutas Šabasevičius

Tarptautinės mokslinės konferencijos „Istorinės teatro patirtys ir refleksija visuomenės gyvenime (1785–1914)“, skirtos Vilniaus miesto teatro 230 metų sukakčiai, proga Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje lapkričio 28 d. atidaroma paroda „Teatro dekoracijų eskizų iš Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriaus faksimilės“.

Helmutas Šabasevičius

Vyčio Jankausko spektaklis „Akloji dėmė“

Naujas Vyčio Jankausko šokio teatro spektaklis „Akloji dėmė“, parodytas „Menų spaustuvėje“ lapkričio 27 d. – vizualinės kūrybos ir jos suvokimo tyrimas. Jame dalyvaujantys žiūrovai gali ne tik stebėti scenoje pateikiamą sąlyginį dviejų šokėjų santykių modelį, bet ir pasitikrinti savo pačių santykį su šiuolaikiniu šokiu, vis labiau artėjančiu prie tarpdalykinių, atviros plastinės sistemos meninių eksperimentų, kuriuose tradicinės laike suvokiamo kūrinio koordinatės nebetenka prasmės.

Spektaklio pradžia ir pabaiga tampa sąlyginiais taškais, skirtingai suvokiamais kiekvieno, kuris pasiryžta šiame eksperimente dalyvauti. „Akloji dėmė“ prasideda dar iki žiūrovams pravėrus salės duris, ir tai jau seniai įtvirtinta teatro kūrinio laisvė. Lygiai kaip ir neutrali erdvė, neturinti jokių vizualinių akcentų – šokėjo kūnas tampa ir scenografija, ir kostiumu, ir rekvizitu. Paprasti Jolandos Imbrasienės drabužiai ne tik aprengia šokėjas Giedrę Kirklytę ir Rūtą Butkus, bet ir paverčia jas judančiais objektais, vaizdais ir vaizdiniais, tikrais ir įsivaizduotais įspūdžiais, migruojančiais po žiūrovų „akląsias dėmes“. Kontakto siekis ir jo vengimas, iš(si)vilkimas ir ap(si)vilkimas juodais apsiaustais yra pagrindinis dramaturginis siūlas, ant kurio veriama abstrakti spektaklio forma. Šokėjų judesiai formuoja atskiras erdvines struktūras bei bendrą drauge kuriamą veiksmų ir atoveiksmių sistemą, tam tikrą prievartinio bendravimo modelį, kuris, netikėtai projektuojamas asmeninėje patirtyje, paaiškina įkyrių, nenorinčių paleisti reginio ir vyksmo įspūdžių kilmę. Antrinę spektaklio dalyvių bendravimo tikrovę kuria Le Fou vaizdo projekcijos.

Helmutas Šabasevičius

Nacionalinės Paryžiaus operos baleto solistai Vilniuje

Tragiški įvykiai, sukrėtę Paryžių lapkričio 13 d. vakarą, labai paveikė vienos iš pasaulio sostinių kultūrinį gyvenimą. Teroristinių išpuolių pasekmė – dėl gedulo kuriam laikui uždaryti muziejai, atšaukti spektakliai, koncertai. Nevyko ir vieno svarbiausių muzikos ir šokio kultūros centrų – Nacionalinės Paryžiaus operos (Opéra national de Paris) – afišose skelbti pasirodymai: Bastilijos operoje (Opéra Bastille) šeštadienį nebuvo vaidinama Gaetano Donizetti opera „Meilės eliksyras“, visi kiti muzikiniai savaitgalio renginiai, lankytojų nepriėmė istorinė Paryžiaus operos scena – Le Palais Garnier.

Būtent su Paryžiaus opera, tiksliau, jos baleto istorija ir nūdiena, susiję įspūdžiai, likę po lapkričio 6 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rodyto romantinio Adolphe’o Adamo baleto „Žizel“.

„Facebook“ paskyrų vaizdus dengiant prancūzų spalvomis, rašant ir tariant žodžius Je suis Paris, atmintyje iškyla šio prancūzų baleto šedevro, kuris Lietuvoje rodomas nuo 1931 metų, prancūziški štrichai. Lietuvoje spektakliuose „Žizel“ yra šokusios kelios Paryžiaus operos baleto žvaigždės: jau daugiau kaip prieš pusšimtį metų – Yvette Chauviré ir Youly Algaroffas (dar senajame teatre Jono Basanavičiaus gatvėje), vėliau – Francesca Zumbo ir Patrice’as Bartas, o visai neseniai kartu su Jurgita Dronina – Mathias Heymannas.

Helmutas Šabasevičius

Nauji vardai Lietuvos baleto afišose

Laukdama savo 90-ojo jubiliejaus ir šia proga suplanuotų renginių, Lietuvos baleto trupė pastebimai atsinaujino – šį sezoną baleto spektaklių afišose matysime dešimt naujų vardų.

Pirmiausia tai M.K. Čiurlionio mokyklos auklėtiniai, jau anksčiau matyti LNOBT arba Šokio teatro scenose. Keturi iš jų turi ne tik svarbiausios Lietuvoje meno mokyklos, bet ir Ženevos šokio centro, kur tobulinosi paskutiniais metais, diplomus. Eimantė Šeškutė (g. 1995 06 26 Vilniuje) – muzikali, plastiška, išraiškingų linijų šokėja – yra parengusi Pelenės vaidmenį, taip pat ir keletą klasikinių duetų, šiuolaikinio šokio kompozicijų, visus juos atlieka su bendramoksliu Jonu Lauciumi (g. 1996 01 19 Vilniuje); Karolis Šemetas (g. 1992 12 20 Šiauliuose) ir jo bendramokslis Jeronimas Krivickas (g. 1993 10 16 Vilniuje) jau matyti keliuose šio sezono spektakliuose.

Nedidelių vaidmenų parengė ir jauniausi trupės šokėjai, šių metų Baleto skyriaus absolventai – Vasara Visockaitė (g. 1995 04 13 Vilniuje) ir Aistis Kavaliauskas (g. 1995 12 24 Druskininkuose), pažįstami iš Baleto skyriaus spektaklių.

Helmutas Šabasevičius

Maskvietiški štrichai choreografės Anželikos Cholinos kūrybos retrospektyvoje

1996-aisiais sukūrusi pirmąjį spektaklį – baletą „Medėja“ pagal Antano Rekašiaus muziką, 2015-aisiais choreografė ir režisierė Anželika Cholina švenčia savo kūrybinės veiklos dvidešimtpenkmetį. Tad jos kūrybinių ambicijų pradžia glūdi giliau, vos pabaigus Vilniaus baleto mokyklą ir įstojus mokytis į Valstybinį teatro institutą Maskvoje, kai beveik savo bendramoksliams ji pradėjo kurti choreografines miniatiūras, kartu su beveik bendraamžiais ieškodama savo kalbos ir savo temų. Į teatrą atėjusi kartu su scenografu Marijumi Jacovskiu („Medėja“ buvo jo diplominis darbas) bei kostiumų dailininku Juozu Statkevičiumi, choreografė liko jiems iki šiol ištikima.

To negali neprisiminti stovėdamas prieš vieną iš daugelio Vilniaus reklaminių stendų: iš jo įdėmiai žvelgia įspūdinga moteris su žiedu, ant kurio išgraviruotos raidės ACH – choreografės inicialai ir jos teatro pavadinimas. Šiandien choreografė reziduoja Maskvoje, o didžiausia jos jubiliejaus intriga – trys šokio spektakliai, pastatyti Jevgenijaus Vachtangovo teatre ir parodyti Lietuvos žiūrovams.

Helmutas Šabasevičius

Nerijaus Juškos baleto ir šokio mokyklos spektaklis

Sąlyginę šokio tuštumą, kuri liko Vilniuje, kai gastrolių su dviem klasikiniais baletais – Piotro Čaikovskio „Gulbių ežeru“ (2 spektakliai) ir Adolphe’o Adamo „Žizel“ (4 spektakliai) – į Kiniją išvyko Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupė, užpildė Nerijaus Juškos baleto ir šokio mokykla: birželio 6 d. ji iškilmingai baigė mokslo metus ir šia proga parodė spektaklį „Don Kichoto šalyje“.

Helmutas Šabasevičius

Eglės Špokaitės baleto mokyklos spektaklis

Helmutas Šabasevičius

Naujos choreografinės formos Šokio teatre

Helmutas Šabasevičius

Modernaus šokio specializacijos moksleivių koncertas