7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Daiva Šabasevičienė

Daiva Šabasevičienė

Magiškas priešnuodis

„Laimingasis Princas“ Nacionaliniame dramos teatre

Balandžio 9–10 d. 16 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks premjera, kurią rengia jauniausios lietuvių teatro pajėgos: vieną gražiausių Oskaro Wildeʼo pasakų „Laimingasis Princas“ stato režisierius Povilas Makauskas, dailininkė Julija Skuratova, choreografas Denisas Kolomyckis, vaizdo projekcijų autorė Dominyka Kačonaitė. Vaidina ir muziką kuria Arnas Danusas, Mykolas Jocys, Aidas Jurgaitis, Karolis Kasperavičius, Denisas Kolomyckis, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, Agnė Amalija Sirgėdaitė, Dovydas Stončius, Arūnas Vozbutas. Apie naująjį spektaklį kalbamės su jo kūrėjais.

Julijos Skuratovos eskizas
Julijos Skuratovos eskizas
Julijos Skuratovos eskizas
Julijos Skuratovos eskizas
Julijos Skuratovos eskizas
Julijos Skuratovos eskizas
Julijos Skuratovos eskizas
Julijos Skuratovos eskizas
Julijos Skuratovos eskizas
Julijos Skuratovos eskizas
Daiva Šabasevičienė

Lėlių eksperimentai

„23H50“ trupės iš Prancūzijos gastrolės Vilniuje

Prieš pat Naujuosius metus Vilniaus teatre „Lėlė“ buvo parodyti trys spektakliai iš Prancūzijos – „Didelis karkasas“, „Neišvengiami žvėrys“ ir „Pliušiniai Ipolito meškiukai“. „23H50“ pasivadinę jaunieji lėlininkai teikė daug vilčių, bet jų spektakliai kiek nuvylė. Visi trys pristatytų spektaklių režisieriai – Marion Belot, Jūratė Trimakaitė ir Lucas Prieux – baigė prestižinę Šarlevilio-Mezjero nacionalinę lėlių teatro meno mokyklą Prancūzijoje. Nežinia, ar dabarties suirutėje įmanoma rimtai kalbėti apie mokyklas, jų metodologijas, skirtumus. Akivaizdu, kad mokyklų lygį atspindi ne kiekvienas individas.

 

Prieš pasirodymus nuskambėjo frazė apie kitokio teatro pristatymą. Taip, šie trys skirtingi spektakliai kiek kitokie nei dominuoja Lietuvoje, bet kitoniškumas esmės nekeičia: turinio seklumas ir vaizduotės ribotumas dauginasi visame pasaulyje. Nieko nuostabaus, kad tris studentiškus darbus, kuriuos reiktų vadinti miniatiūromis, skečais, galima buvo suvaidinti per vieną vakarą ir tai būtų užtrukę vos porą valandų. Tris skirtingus pavyzdžius jungė eskiziškumas ir siekis išsilaisvinti iš „protingo“ teatro rėmų. Tačiau kuo labiau trys režisieriai tolo nuo kanonų, tuo akivaizdžiau artėjo prie šiuolaikiniam teatrui būdingo kalbėjimo dėl kalbėjimo.

„Didelis karkasas“. Nuotrauka iš „23H50“ archyvo
„Didelis karkasas“. Nuotrauka iš „23H50“ archyvo
„Neišvengiami žvėrys“. Nuotrauka iš „23H50“ archyvo
„Neišvengiami žvėrys“. Nuotrauka iš „23H50“ archyvo
„Pliušiniai Ipolito meškiukai“. Nuotrauka iš „23H50“ archyvo
„Pliušiniai Ipolito meškiukai“. Nuotrauka iš „23H50“ archyvo
Daiva Šabasevičienė

Ars poetica

Jono Vaitkaus „Septynios gražuolės“ Lietuvos rusų dramos teatre

Poetinė klausa būdinga visai Jono Vaitkaus kūrybai. Šiandien, lietuvių teatrui besimaudant natūralistinių spektaklių kūdrose, vis sunkiau susikaupti sąlyginiams pastatymams su paslapčių pilnomis gelmėmis. Statyti pasaką suaugusiems, o jos amžinybę aktualizuoti iki nūdienos politinių įvykių – tai menininko akibrokštas pačiam sau. Vaitkus, pasirinkdamas ne tik sudėtingą, bet ir itin „nepatogų“ kūrinį, smarkiai rizikavo, bet su visa Rusų dramos trupe sukūrė vientisą spektaklio audinį pagal vieną iš sudėtingiausių rašytinių šaltinių – XII a. persų literatūros šedevrą, Nizami Gandževi „Septynias gražuoles“.

Jau vien tikras Nizami vardas – Jamal ad-Dīn Abū Muḥammad Ilyās ibn-Yūsuf ibn-Zakkī – byloja apie tankmę, į kurią brendant reikia ne tik drąsos, bet ir profesinės išminties. Šiandien, kai Rytų pasaulis stumia į neviltį Vakarus, kai abipusės strėlės vis smarkiau sužeidžia ir kaimynus, Nizami skamba kaip taikdarys. Gal tai tik savęs apgaudinėjimas, – juk ne ką mažiau strėlių gali išprovokuoti vien autoriaus priskyrimas persams. Dėl spalvingo gyvenimo šiuo autoriumi dalijasi azerbaidžaniečiai, iraniečiai, tadžikai, kurdai.

scena iš spektaklio „Septynios gražuolės“. D. Matvejevo nuotr.
scena iš spektaklio „Septynios gražuolės“. D. Matvejevo nuotr.
Džiazo muzikantas Dominykas Vyšniauskas. D. Matvejevo nuotr.
Džiazo muzikantas Dominykas Vyšniauskas. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Novopolskis (Nizami) ir Vladimiras Dorondovas (Šyda). D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Novopolskis (Nizami) ir Vladimiras Dorondovas (Šyda). D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Krulikovskis (Munziras) ir Vidmantas Fijalkauskas (Karvedys). D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Krulikovskis (Munziras) ir Vidmantas Fijalkauskas (Karvedys). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Septynios gražuolės“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Septynios gražuolės“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Novopolskis spektaklyje „Septynios gražuolės“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Novopolskis spektaklyje „Septynios gražuolės“. D. Matvejevo nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Gyvenimo kontrapunktas

Jubiliejinis Juozo Budraičio spektaklis

Jubiliejaus išvakarėse Juozas Budraitis (g. 1940 10 06) suvaidino pastaruoju metu įdomiausią savo vaidmenį – Krepą Samuelio Becketto „Paskutinėje Krepo juostoje“. Spektaklis, kurį 2013-aisiais OKT teatre pastatė Oskaras Koršunovas, tapo metafiziniu seansu ne tik pačiam monodramos atlikėjui Juozui Budraičiui, bet ir žiūrovams. Ne tik dėl Oskaro Koršunovo sugebėjimo perskaityti garsaus airių rašytojo poetiką, bet ir dėl aktoriaus ir režisieriaus sceninio dialogo, peraugusio į poetinį monologą.

 

Juozas Budraitis, dar 9-ajame dešimtmetyje savo didžiuosius vaidmenis sukūręs tuometiniame Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre – Statytoją Solnesą, Šarūną, Leniną, Herėją, Ričardą II – tarsi suskaldė spektaklius: monumentaliuose, epiniuose, istoriniuose kūriniuose buvo vaidinami tragiški monospektakliai. Tie spektakliai buvo sukurti taip, kad niekas negalėjo prikišti, jog Budraičiui scenoje patinka „būti pačiu savimi“. Šie vaidmenys, kuriuose grafiškai tiksliai brėžiami personažų charakteriai, aktoriaus buvo apskaičiuoti iki smulkiausių detalių, persikūnijimą jis suvokė kaip savo meninę pareigą.

Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Karo metafora

Artėjant Árpádo Schillingo spektaklio LNDT premjerai kalbamės su aktoriumi Valentinu Masalskiu

Nauju dideliu Valentino Masalskio biografijos etapu jau šiandien galima vadinti jo vaidmenis Nacionaliniame dramos teatre: Profesorių Robertą Šusterį Krystiano Lupos režisuotoje Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštėje“ ir Masarą Árpádo Schillingo statomame spektaklyje „Didis blogis“, kurio premjera įvyks rugsėjo 23 dieną. Šio spektaklio dramaturgas – Marius Ivaškevičius, scenografas – Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, jame vaidina Diana Anevičiūtė, Dainius Gavenonis, Jevgenija Gladij, Gytis Ivanauskas, Vaiva Mainelytė, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Valentin Novopolskij, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova.

Valentinas Masalskis. T. Ivanausko nuotr.
Valentinas Masalskis. T. Ivanausko nuotr.
Árpádas Schillingas spektaklio „Didis blogis“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Árpádas Schillingas spektaklio „Didis blogis“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova, Valentinas Masalskis. T. Ivanausko nuotr.
Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova, Valentinas Masalskis. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Didis blogis“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Didis blogis“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Kultūringas išvarymas

Atsisveikinant su „Stepančikovo dvaru“

2015 m. balandžio 23 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre paskutinį kartą buvo parodytas Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvaras“ – spektaklis, kurį prieš septyniolika metų (premjera – 1998 m. gegužės 1 d.) sukūrė režisierius Jonas Vaitkus.
 
Kalbant apie režisūrinį ar aktorinį teatrą, „Stepančikovo dvarą“ galima vadinti ryškiausiu aktorinio teatro pavyzdžiu. Aktorių benefisams čia dirvą išpureno stipri režisūra. Gal dėl to, dėl ypatingos trupės, spektaklis su įvairiais bangavimais, besikeičiančių teatro valdžių neprilaikomas, nepuoselėjamas, sugebėjo išlikti ir pelnyti žiūrovų meilę. Paskutinį kartą „Stepančikovo dvaras“ buvo parodytas pilnai salei, nors pačių aktorių požiūris į spektaklio gyvavimo istoriją buvo profesionalus. Kūrėjai sąmoningai pripažino, kad spektaklio istoriją reikia užbaigti.
 
Aprengti unikaliais Juozo Statkevičiaus kostiumais, papuošti, sušukuoti ir nugrimuoti – aktoriai „Stepančikovo dvarą“ mylėjo dėl Dostojevskio ir Vaitkaus suteiktos laisvės. Dvaro „bedlame“, t. y. beprotnamyje, ilgus metus kartu galėjo būti įdomiausi teatro aktoriai: Rolandas Kazlas, Arūnas Sakalauskas, Džiugas Siaurusaitis, Saulius Balandis, Remigijus Bučius, Ramunė Skardžiūnaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Rasa Samuolytė, Aurelija Tamulytė, Vesta Grabštaitė, Rasa Rapalytė, Diana Anevičiūtė, Birutė Marcinkevičiūtė, Jurga Kalvaitytė, Šarūnas Puidokas, Algirdas Dainavičius ir kiti. Dvidešimt du personažus per šį laiką suvaidino daugiau nei trys dešimtys aktorių, kurie kiekvieną spektaklį iš naujo spalvino vis kitomis spalvomis.

„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.
„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.
„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.
„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.
„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.
„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Režisierius, diriguojantis aktorių orkestrui

Daiva Šabasevičienė kalbina pagrindinį „Didvyrių aikštės“ aktorių Valentiną Masalskį

Kovo 27 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks premjera – Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“. Spektaklį režisuoja vienas garsiausių šiuolaikinių Europos teatro menininkų, lenkų teatro režisierius, grafikas ir scenografas, dramaturgas ir vertėjas Krystianas Lupa. Jis yra ir „Didvyrių aikštės“ scenografas. Kostiumus šiam spektakliui kuria nuolatinis K. Lupos bendražygis Piotras Skiba. Vaidina Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė, Arūnas Sakalauskas, Doloresa Kazragytė, Vytautas Rumšas, Neringa Bulotaitė, Vytautas Anužis, Arūnas Smailys, Rasa Samuolytė, Toma Vaškevičiūtė. Apie būsimą premjerą kalbamės su pagrindinio, profesoriaus Roberto Šusterio, vaidmens atlikėju Valentinu Masalskiu.

Valentinas Masalskis, I. Stanio nuotr.
Valentinas Masalskis, I. Stanio nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Aukštoji paradoksų ir humoro matematika

Oskaro Koršunovo akiratyje vėl oberiutai

Sausio 25 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre premjera – Daniilo Charmso „Jelizaveta Bam“. Spektaklio režisierius ir scenografas Oskaras Koršunovas, kostiumų dailininkė Lauryna Liepaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika. Vaidina Remigijus Bilinskas, Remigijus Bučius, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Greta Petrovskytė, Marius Repšys, Arūnas Sakalauskas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos katedros III kurso studentai. Oskaras Koršunovas maloniai sutiko pasidalyti mintimis apie būsimą spektaklį.

Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Jelizaveta Bam“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Jono Vaitkaus kūrybos vakaras

 

Šį sezoną Lietuvos nacionalinis dramos teatras mini savo 75-metį. Ta proga, be numatomų premjerų, bus pristatytas renginių ciklas, kurio metu vyks diskusijos su svarbiausiais šiame teatre spektaklius kuriančiais režisieriais.
Sausio 15 d. 18 val. Mažojoje salėje įvyks pirmasis ciklo renginys – vakaras, skirtas režisieriaus Jono Vaitkaus kūrybai. Jame dalyvaus pats režisierius ir visų kartų jo mokiniai – režisieriai Oskaras Koršunovas, Agnius Jankevičius, Tadas Montrimas, aktoriai Arūnas Sakalauskas, Dalia Michelevičiūtė, Džiugas Siaurusaitis, Rasa Samuolytė, Petras Kuneika ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros I kurso studentai. Renginio moderatorė – Daiva Šabasevičienė. Renginys nemokamas.
Teatro fojė (prie Didžiosios salės) veikianti paroda pristatys Jono Vaitkaus kūrybą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Jonas Vaitkus ir jo dešimtukas. Nuotrauka iš LNDT archyvo
Jonas Vaitkus ir jo dešimtukas. Nuotrauka iš LNDT archyvo
Jono Vaitkaus mokiniai. Nuotrauka iš LNDT archyvo
Jono Vaitkaus mokiniai. Nuotrauka iš LNDT archyvo
Jonas Vaitkus repetuojant „Visuomenėe priešą“. Nuotrauka iš LNDT archyvo
Jonas Vaitkus repetuojant „Visuomenėe priešą“. Nuotrauka iš LNDT archyvo
Daiva Šabasevičienė

Vaizduotės formulė

Heinerio Goebbelso spektaklis „Max Black“ Vilniuje

„Vilniaus festivalių“ ir Goethe’s instituto kvietimu lapkričio 9 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre žiūrovai turėjo galimybę išvysti garsaus vokiečių kompozitoriaus ir režisieriaus Heinerio Goebbelso spektaklį „Max Black“. Kiekvieną šio menininko kūrinį lydi epitetai „garsiausias“, „įdomiausias“, ir kiekvienas toks apibūdinimas pelnytas, nes visi jo darbai labai skirtingi ir veikia skirtingo mentaliteto, skirtingo išsilavinimo žmones.
Festivalis „Gaida“, pristatydamas 1998 m. sukurtą kūrinį „Max Black“, tarytum pasuko atgal, nes lietuvių publika jau turėjo galimybę susipažinti su vėlesne H. Goebbelso kūryba – 2000 m. sukurtu muzikiniu spektakliu „Haširigaki“, 2006 m. parodytu „Sirenų“ teatro festivalyje, kūriniu iš ciklo „Surogatiniai miestai“ („Surrogate Cities“),pristatytu 2007 m.„Gaidos“ festivalyje, ir svarbiausiu šio menininko kūrybos akcentu – 2004 m. kūriniu „Eraritjaritjaka – museé des phrases“, 2008 m. pristatytu Pasaulio muzikos dienose. Spektaklis „Eraritjaritjaka“, reiškęs „ilgėjimąsi kažko, kas negrįžtamai prarasta“, tiesiogine prasme paliko tokį jausmą. Kelerius metus iš eilės didelę šio kūrinio įtaką galėjai įžvelgti lietuvių menininkų darbuose.
Heinerio Goebbelso atvykimas šiemet į „Gaidą“ susilaukė didžiulio ažiotažo. Tiesa, nemažai kūrėjų atbaidė itin brangūs bilietai, todėl Goebbelso spektaklis praėjo gana santūrioje aplinkoje. „Max Black“ galime vertinti kaip „istorinį“ ar enciklopedinį H. Goebbelso kūrybos pavyzdį. Nors šis kūrinys jau šešiolika metų keliauja po pasaulį, tai nereiškia, kad jis išblėso, paseno, išsikvėpė. Jame liko tiek meno, kiek buvo užkoduota. Tačiau per tą laiką pasikeitėme mes. Buvo sukurta įsimintinų darbų, vis tirščiau ir tirščiau užpildančių mūsų sąmonę. Tačiau aktoriaus Andre Wilmsas H. Goebbelso atradimus scenoje kaskart atranda iš naujo.

Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 18  >>> Archyvas