„Laimingasis Princas“ Nacionaliniame dramos teatre
Balandžio 9–10 d. 16 val. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks premjera, kurią rengia jauniausios lietuvių teatro pajėgos: vieną gražiausių Oskaro Wildeʼo pasakų „Laimingasis Princas“ stato režisierius Povilas Makauskas, dailininkė Julija Skuratova, choreografas Denisas Kolomyckis, vaizdo projekcijų autorė Dominyka Kačonaitė. Vaidina ir muziką kuria Arnas Danusas, Mykolas Jocys, Aidas Jurgaitis, Karolis Kasperavičius, Denisas Kolomyckis, Karolina Elžbieta Mikolajūnaitė, Agnė Amalija Sirgėdaitė, Dovydas Stončius, Arūnas Vozbutas. Apie naująjį spektaklį kalbamės su jo kūrėjais.
„23H50“ trupės iš Prancūzijos gastrolės Vilniuje
Prieš pat Naujuosius metus Vilniaus teatre „Lėlė“ buvo parodyti trys spektakliai iš Prancūzijos – „Didelis karkasas“, „Neišvengiami žvėrys“ ir „Pliušiniai Ipolito meškiukai“. „23H50“ pasivadinę jaunieji lėlininkai teikė daug vilčių, bet jų spektakliai kiek nuvylė. Visi trys pristatytų spektaklių režisieriai – Marion Belot, Jūratė Trimakaitė ir Lucas Prieux – baigė prestižinę Šarlevilio-Mezjero nacionalinę lėlių teatro meno mokyklą Prancūzijoje. Nežinia, ar dabarties suirutėje įmanoma rimtai kalbėti apie mokyklas, jų metodologijas, skirtumus. Akivaizdu, kad mokyklų lygį atspindi ne kiekvienas individas.
Prieš pasirodymus nuskambėjo frazė apie kitokio teatro pristatymą. Taip, šie trys skirtingi spektakliai kiek kitokie nei dominuoja Lietuvoje, bet kitoniškumas esmės nekeičia: turinio seklumas ir vaizduotės ribotumas dauginasi visame pasaulyje. Nieko nuostabaus, kad tris studentiškus darbus, kuriuos reiktų vadinti miniatiūromis, skečais, galima buvo suvaidinti per vieną vakarą ir tai būtų užtrukę vos porą valandų. Tris skirtingus pavyzdžius jungė eskiziškumas ir siekis išsilaisvinti iš „protingo“ teatro rėmų. Tačiau kuo labiau trys režisieriai tolo nuo kanonų, tuo akivaizdžiau artėjo prie šiuolaikiniam teatrui būdingo kalbėjimo dėl kalbėjimo.
Jono Vaitkaus „Septynios gražuolės“ Lietuvos rusų dramos teatre
Poetinė klausa būdinga visai Jono Vaitkaus kūrybai. Šiandien, lietuvių teatrui besimaudant natūralistinių spektaklių kūdrose, vis sunkiau susikaupti sąlyginiams pastatymams su paslapčių pilnomis gelmėmis. Statyti pasaką suaugusiems, o jos amžinybę aktualizuoti iki nūdienos politinių įvykių – tai menininko akibrokštas pačiam sau. Vaitkus, pasirinkdamas ne tik sudėtingą, bet ir itin „nepatogų“ kūrinį, smarkiai rizikavo, bet su visa Rusų dramos trupe sukūrė vientisą spektaklio audinį pagal vieną iš sudėtingiausių rašytinių šaltinių – XII a. persų literatūros šedevrą, Nizami Gandževi „Septynias gražuoles“.
Jau vien tikras Nizami vardas – Jamal ad-Dīn Abū Muḥammad Ilyās ibn-Yūsuf ibn-Zakkī – byloja apie tankmę, į kurią brendant reikia ne tik drąsos, bet ir profesinės išminties. Šiandien, kai Rytų pasaulis stumia į neviltį Vakarus, kai abipusės strėlės vis smarkiau sužeidžia ir kaimynus, Nizami skamba kaip taikdarys. Gal tai tik savęs apgaudinėjimas, – juk ne ką mažiau strėlių gali išprovokuoti vien autoriaus priskyrimas persams. Dėl spalvingo gyvenimo šiuo autoriumi dalijasi azerbaidžaniečiai, iraniečiai, tadžikai, kurdai.






Jubiliejinis Juozo Budraičio spektaklis
Jubiliejaus išvakarėse Juozas Budraitis (g. 1940 10 06) suvaidino pastaruoju metu įdomiausią savo vaidmenį – Krepą Samuelio Becketto „Paskutinėje Krepo juostoje“. Spektaklis, kurį 2013-aisiais OKT teatre pastatė Oskaras Koršunovas, tapo metafiziniu seansu ne tik pačiam monodramos atlikėjui Juozui Budraičiui, bet ir žiūrovams. Ne tik dėl Oskaro Koršunovo sugebėjimo perskaityti garsaus airių rašytojo poetiką, bet ir dėl aktoriaus ir režisieriaus sceninio dialogo, peraugusio į poetinį monologą.
Juozas Budraitis, dar 9-ajame dešimtmetyje savo didžiuosius vaidmenis sukūręs tuometiniame Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre – Statytoją Solnesą, Šarūną, Leniną, Herėją, Ričardą II – tarsi suskaldė spektaklius: monumentaliuose, epiniuose, istoriniuose kūriniuose buvo vaidinami tragiški monospektakliai. Tie spektakliai buvo sukurti taip, kad niekas negalėjo prikišti, jog Budraičiui scenoje patinka „būti pačiu savimi“. Šie vaidmenys, kuriuose grafiškai tiksliai brėžiami personažų charakteriai, aktoriaus buvo apskaičiuoti iki smulkiausių detalių, persikūnijimą jis suvokė kaip savo meninę pareigą.
Artėjant Árpádo Schillingo spektaklio LNDT premjerai kalbamės su aktoriumi Valentinu Masalskiu
Nauju dideliu Valentino Masalskio biografijos etapu jau šiandien galima vadinti jo vaidmenis Nacionaliniame dramos teatre: Profesorių Robertą Šusterį Krystiano Lupos režisuotoje Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštėje“ ir Masarą Árpádo Schillingo statomame spektaklyje „Didis blogis“, kurio premjera įvyks rugsėjo 23 dieną. Šio spektaklio dramaturgas – Marius Ivaškevičius, scenografas – Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, jame vaidina Diana Anevičiūtė, Dainius Gavenonis, Jevgenija Gladij, Gytis Ivanauskas, Vaiva Mainelytė, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Valentin Novopolskij, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova.
Atsisveikinant su „Stepančikovo dvaru“
Daiva Šabasevičienė kalbina pagrindinį „Didvyrių aikštės“ aktorių Valentiną Masalskį
Kovo 27 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks premjera – Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“. Spektaklį režisuoja vienas garsiausių šiuolaikinių Europos teatro menininkų, lenkų teatro režisierius, grafikas ir scenografas, dramaturgas ir vertėjas Krystianas Lupa. Jis yra ir „Didvyrių aikštės“ scenografas. Kostiumus šiam spektakliui kuria nuolatinis K. Lupos bendražygis Piotras Skiba. Vaidina Valentinas Masalskis, Eglė Gabrėnaitė, Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė, Arūnas Sakalauskas, Doloresa Kazragytė, Vytautas Rumšas, Neringa Bulotaitė, Vytautas Anužis, Arūnas Smailys, Rasa Samuolytė, Toma Vaškevičiūtė. Apie būsimą premjerą kalbamės su pagrindinio, profesoriaus Roberto Šusterio, vaidmens atlikėju Valentinu Masalskiu.
Oskaro Koršunovo akiratyje vėl oberiutai
Sausio 25 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre premjera – Daniilo Charmso „Jelizaveta Bam“. Spektaklio režisierius ir scenografas Oskaras Koršunovas, kostiumų dailininkė Lauryna Liepaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika. Vaidina Remigijus Bilinskas, Remigijus Bučius, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Greta Petrovskytė, Marius Repšys, Arūnas Sakalauskas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos katedros III kurso studentai. Oskaras Koršunovas maloniai sutiko pasidalyti mintimis apie būsimą spektaklį.






Heinerio Goebbelso spektaklis „Max Black“ Vilniuje
