Apie jūrą: faktams susidūrus su kūryba

Daugiau nei pusę metų Lietuvos jūrų muziejuje veikianti paroda „Mus jungia jūra!“ skirta muziejaus 40-mečiui, atšvęstam dar vasarą. Parodos autoriai – fotomenininkai Gintautas Trimakas ir Petras Saulėnas, dailininkė Agnė Jonkutė, instrumentalistas, garso menininkas Donatas Bielkauskas – sau įprastomis priemonėmis ieškojo santykio su didžiausiu šalyje vandens telkiniu ir jo suformuotu kraštovaizdžiu. Šalia vizualių ir garsinių šių menininkų sprendimų eksponuojamos dokumentinės fotografijos iš Lietuvos jūrų muziejaus archyvo bei jo lankytojų atsiųstos asmeninės nuotraukos – akimirkos iš jų apsilankymų šiame muziejuje per visą jo egzistavimo laiką. Parodos kuratorius Tomas Pabedinskas.

Gerokai paklaidžioję po Lietuvos jūrų muziejų, rekonstruotą prieš dvejus metus, tik prie išėjimo, greta suvenyrų parduotuvės, aptinki parodų salę. Iš pradžių nustembi, kad čia – lygiai toks pat drėgme ir sūriu vandeniu persisunkęs oras kaip akvariumo ekspozicijose. Ir jau iš profesinių perspektyvų pradedi nerimauti dėl gresiančios žalos kūriniams, kelis mėnesius eksponuojamiems tokiomis sąlygomis. Tačiau prisiminę neseniai Klaipėdoje Beno Šarkos inicijuotą patyriminę vizualinę diskusiją, per kurią jo fotografijos buvo sukabintos tiesiog ant drėgnų bibliotekos rūsio sienų, suabejoji, ar tokie nuogąstavimai pagrįsti. Šiuo atveju fotografijos nebus paliktos tol, kol natūraliai suirs. Tačiau čia kalbas kreipiant link jūros ir gamtos stichijų, aplinkybės kad ir neplanuotai, bet gana dėkingai susiklosto taip, kad suformuotų įtaigesnę atmosferą, intensyviau dirginančią jusles ir gerokai priartinančią prie menininkų kuriamos nuotaikos.

Prieš akis pirmiausia nusidriekia nuo vieno fotografijos krašto iki kito nubrėžta horizonto linija, skirianti jūrą nuo dangaus, vandenį nuo oro. Saulėnas horizontą pasiūlo ne tik kaip fizinio stabilumo garantą, bet ir kaip prasminį elementą, pastovumą žmogaus sąmonėje. Giminingi tikrovės vaizdai čia sluoksniuojami pasitelkus daugkartinę ekspoziciją, taip sudarant galimybę ne susitapatinti su įprastu jūros peizažu, bet atrasti jame ką nors naujo, galbūt susikurti savo tikrovės versiją. Tvarkingai vienas šalia kito sukabinti šešiolika Saulėno darbų (serija „Horizontas“, 2015) ne tik išlaiko horizontą tame pačiame aukštyje, bet ir jį pailgina. Įspūdis toks, kad žvelgi į vieną peizažą, suskilusį į daugybę gabalų. Tai suteikia šiam kūriniui išorinio ritmo, kuris savitai jungiasi su Bielkausko sukurtu garso kūriniu „Mechanistic“. Kaip Saulėno sukurti peizažai yra nutolę nuo tikrovės, taip ir Bielkausko kūrinio garsai sunkiai galėtų būti tapatinami su jūros reginiu, automatiškai peršančiu raminantį jos ošimą. Bielkauskas sąmoningai apeina gamtos skleidžiamus garsus ir Baltijos pajūrio savitumą išryškina Klaipėdoje įrašytu urbanistiniu triukšmu. Užfiksuoti motyvai pasiūlo visiškai kitokią jūros traktuotę. Čia akcentuojama industrinė su jūra sietina gyvenimo pusė, kuri uostamiesčio gyventojų juntama gerokai intensyviau nei jaukus prieglobstis pajūryje.

Baltijos pakrantę Kuršių nerijoje daugybę kartų išvaikščiojęs Trimakas temai apie jūrą pateikė vieną darbą iš fotografijų ciklo „Išėjimai“ (2012–2013) ir cianotipijos technika sukurtą kūrinį be pavadinimo. „Išėjimai“ – 1998 m. sukurto fotografijų ciklo „13 išėjimų prie jūros“ tęsinys, kuriame fotomenininkas toliau fiksuoja per kopas link jūros vedančius laiptus kaip tam tikrą civilizacijos ir gamtos susidūrimo / atskyrimo tašką. Jo fotografija sudėliota iš trijų kadrų. Kairėje – vieni iš daugybės pajūryje aptinkamų medinių laiptų. Vaizdas, kurį dažniausiai matome eidami link jūros. Per atspaudo vidurį – žolėmis apaugęs siauras žemės lopinėlis, ko gero, užžėlęs takas. O dešinėje – jūra. Tokia, kokią ją matome stovėdami ant kopos. Ir tokia, kokią ją paliekame pasukę atgal namo, žingsnis po žingsnio artėdami prie įprasto gyvenimo. Laiptai nėra vien sausumos ir vandens atskirties vieta. Jie fiksuoja kur kas daugiau – pokyčius, vykstančius žmogaus viduje, kai jis judėdamas viena ar kita kryptimi kerta šią ribą. Tai susitikimo ir išsiskyrimo su jūra vieta, kuri kiekvienam gali turėti labai skirtingas reikšmes.

Iš mėlynų cianotipijos būdu nudažytų popieriaus juostų Trimakas sudėliojo kitą kūrinį, dar labiau priartinantį prie jūros tiek idėjiniu, tiek fiziniu lygmeniu. Kaip teigia autorius, jam šiuo atveju buvo svarbus ne regimas tikrovės atvaizdas, bet materialūs, apčiuopiami gamtos pėdsakai, palikti specialiame popieriuje ir šviesai jautriose medžiagose. Kurdamas šį savo darbą jis naudojo Baltijos jūros vandenį. Ne mažiau svarbu ir tai, kad popieriaus nu(si)dažymas mėlyna spalva vyko jį apšviečiant Nidos saulei, o tokiomis priemonėmis sukurtą kūrinį džiovino pajūrio vėjas. Tokiu būdu jo kūrinys tampa įvykusio proceso fakto liudijimu, įgyjančiu kur kas didesnį prasminį krūvį, nei tai galėtų atlikti tikrovės kopija – fakto iliustracija.

Panašius kūrybinius sprendimus parodoje pateikia ir Jonkutė. Menininkė, pasitelkusi Trimako išrastą būdą, kaip ir jis, savo kūrybos procese naudoja Baltijos jūros vandenį ir natūralią šviesą. Nedidukus popieriaus lapus, padengtus šviesai jautriomis medžiagomis, ji įkiša į žemę, smėlį, sniegą ar prispaudžia akmeniu, o tada jau darbuojasi šviesa. Kaip teigia autorė, jau kuris laikas ji vaikosi idėjos užrašyti nepakeistą, nesumeluotą konkrečios vietos ir laiko peizažą. Ne jos, bet pačios gamtos jėgomis sukurtą. Visas šis tiesiogiai patiriamas veiksmas Jonkutei ir Trimakui tampa būtina proceso dalimi, kai autoriui paliekama tik teisė režisuoti. Tai savotiškas įrodymas, kad gamta pajėgi pati pasakoti apie save, pati gali sukurti savo peizažą, jeigu menininkas tik leis tam įvykti.

Šalia menininkų kūrinių yra pateiktos ir dokumentinės fotografijos iš asmeninių muziejaus lankytojų albumų bei paties muziejaus archyvo. Nesutilpusius ant salės sienų kadrus galima stebėti vaizdo projekcijose jos gilumoje. Iš ten pat sklinda ir dokumentinių videoįrašų garsai. Pateikiant dokumentiką ir meninę kūrybą vienoje erdvėje buvo siekiama užmegzti dialogą tarp įvykių, tiesiogiai susijusių su įstaiga ir jos atliekama misija: pažinti, džiaugtis ir saugoti žmogaus harmoniją su jūra. Negalėčiau pritarti nuomonei, išreikštai anotacijoje, kad būtent lankytojų prisiminimai iš Lietuvos jūrų muziejaus tapo šios parodos ašimi. Kai kam galbūt. Kaip nepasirodė man darnus, anot rengėjų, ir asmeninių fotoalbumų akimirkų iš apsilankymo jūrų muziejuje susiliejimas su žymių Lietuvos menininkų darbais. Man ši jungtis atrodo dirbtinė ir išbalansuojanti vientisą parodos audinį, kuriame jautrią meninę kalbą nuolat pertraukia (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) skambios deklaracijos, sklindančios iš videoįrašo. Tai verčia abejoti, ar buvo pasirinktas tinkamiausias formatas parodai, ieškančiai lygiaverčio pokalbio tarp fakto ir meno, dokumento ir kūrinio. Vis dėlto diskusija buvo užmegzta ir tebevyksta. Gal nuoširdesnė iš vienos pusės nei iš kitos, gal ne visai sklandi ir aiški, bet tikrai intriguojanti.

Paroda veikia iki gruodžio 31 d.

Lietuvos jūrų muziejaus parodų salė (Smiltynės g. 3, Klaipėda)

Dirba penktadieniais–sekmadieniais 10.30–17 val.