Dorothy Bohm: „Visad norėjau užfiksuoti laiką“

Nuo rugsėjo 21 iki spalio 15 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose veikia pasaulinį pripažinimą pelniusios litvakų kilmės fotografės Dorothy Bohm (1924–2023) retrospektyvinė paroda „Stebėtas pasaulis 1940–2010: Dorothy Bohm fotografijos“. Pirmą kartą Lietuvoje ekspozicija buvo pristatyta prieš metus Kauno fotografijos galerijoje (kuratorė Monika Bohm-Duchen). Klaipėdoje ši paroda skiriama nacionalinei Lietuvos žydų genocido atminimo dienai ir yra Tarptautinio žydų kultūros festivalio „Šalom visuos kraštuos“ dalis. Parodoje rodomas ir Richardo Shaw režisuotas dokumentinis filmas „Matyti šviesą“ (Anglija, 2018 m.), apžvelgiantis šešis dešimtmečius trukusią menininkės kūrybą.

Net ir tiems, kurie susipažinę su Dorothy Bohm fotografija, greičiausiai bus naujiena, kad autorė turi tiesioginių sąsajų su Lietuva. Gimusi Karaliaučiuje, Rytų Prūsijoje (dab. Kaliningradas, Rusija), nuo aštuonerių metų ji kartu su šeima gyveno Lietuvoje – iš pradžių Mėmelyje (dab. Klaipėda), vėliau Šiauliuose. Tačiau nepalankiai susiklosčius aplinkybėms – 1939 m. naciams okupavus Lietuvą, tėvai ją kartu su vyresniu broliu išsiuntė į Angliją. Akivaizdu, kad šeima išgyveno nuolatinę įtampą, bet tai nesutrukdė fotografei turėti nerūpestingą vaikystę ir tik atsiskyrus nuo tėvų Dorothy teko rūpintis savimi pačiai.

Fotografiją ji studijavo Mančesterio technologijų koledže (Manchester Municipal College of Technology). Ten pat buvo atidariusi ir savo vardo fotografijos studiją „Studio Alexander“, kuri veikė daugiau nei dešimt metų. Tai buvo laikas, kai Bohm dirbo uždaroje studijoje ir fotografavo portretus. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje ji studiją pardavė ir išėjo fotografuoti į gatvę. Taip Bohm biografijoje atsirado gatvės fotografijos žanras, netrukus visiškai užpildęs jos kūrybos erdvę. Kelionės į svetimus kraštus lydint vyrą, dirbusį naftos chemijos įmonėje ir dažnai keliavusį darbo reikalais, tapo neišsenkamu temų inspiratoriumi. Kad ir kur Bohm važiavo, ėjo, fotoaparatas visada buvo su ja. Vis dėlto fotografuoti ji neskubėdavo. Užrakto mygtuką nuspausdavo sulaukusi savo kadro, dešimtąja ar net šimtąja sekundės dalimi užčiuopusi esminį gyvenimo momentą. Gana dažnai jos fotografija tampa lemiamo momento įvaizdinimu, kitais atvejais atsiduria labai arti to. Kaip ir prancūzų menininkas, humanistinės fotografijos autorius Henri Cartier-Bressonas, Bohm fotografijai kėlė gerokai didesnius tikslus, nei vien tapti realybės kopija. Fotografija turėjo įprasminti tikrovę, užfiksuoti jos esmę, kuri atsiveria tik vieną – lemiamą akimirką.

1969 m. Londone Bohm jau surengė pirmąją personalinę parodą, o šiandien jos kūrybinėje biografijoje – dvidešimt penkios personalinės parodos ir penkiolika vardinių fotografijos knygų. Menininkė pastaruosius dešimtmečius gyveno Londone, ne kartą buvo atvykusi ir į Lietuvą. Nors prieš kelerius metus fotografuoti liovėsi, stiprų ryšį su fotografija išlaikė iki pat gyvenimo pabaigos. Ji mirė šių metų pavasarį. Dorothy Bohm – ne tik viena paskutinių pokario laiko fotografių Didžiojoje Britanijoje, bet ir viena ryškiausių britų fotografijos figūrų.

Lietuvoje surengtoje parodoje – skirtingus menininkės kūrybos etapus žyminčios fotografijos: nuo ankstyvųjų nespalvotų kadrų, užfiksuotų įvairiose pasaulio vietose XX a. 6–7-ajame dešimtmetyje, iki spalvotų kraštovaizdžių, ryškių, nepriekaištingos kokybės polaroido plokštelių, įamžinusių XX a. pabaigos – XXI a. pradžios vaizdus. Reikėtų paminėti, kad prie spalvų Bohm priartėjo tik vėlyvuoju savo kūrybos laikotarpiu – XX a. 9-ajame dešimtmetyje, tačiau tai jai nesutrukdė pasiekti itin aukštos spalvoto atspaudo kokybės. O jos spalvotais polaroidais itin žavėjosi garsus vengrų kilmės fotografas André Kertészas – Dorothy draugas ir įkvėpėjas. Prie nespalvotos fotografijos ji daugiau taip ir nesugrįžo – visa jautriai niuansuota balta-juoda fotografija nugulė autorės archyvuose.

Kūrybinė bičiulystė Dorothy Bohm siejo ir su britų dokumentinės fotografijos kūrėju Martinu Parru, kuris mums žinomas ir lietuviškos fotografijos kontekste. Priminsiu, kad būtent Parras 2009 m. nominavo fotomenininką Rimaldą Vikšraitį Metų atradimo apdovanojimui didžiausiame Europos fotografijos festivalyje „Rencontres d’Arles“ (Prancūzija) ir lietuvio fotografija buvo įvertinta pagrindiniu prizu. Pati Bohm įvardija patyrusi italų režisierių Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, švedo Ernsto Ingmaro Bergmano ankstyvosios kinematografijos įtaką. O jos pastarųjų dešimtmečių fotografijose – abstrakčios ir jau beveik neidentifikuojamos realybės formos, nesunkiai užčiuopiamos sąsajos su tapyba. Į tai atkreipia dėmesį ir parodos kuratorė, menininkės dukra Monica Bohm-Duchen, teigianti, kad „Dorothy vis labiau ėmė dominti erdvinės bei kitos neapibrėžtumo formos“, todėl jos prieiga prie tikrovėje egzistuojančių objektų ilgainiui tapo abstrakcijos – tiek formos, tiek spalvos požiūriu – paieškomis ir fiksacija.

Vis dėlto menininkės kūrybos pagrindą sudaro gatvės fotografija – natūralioje, gyvybingoje aplinkoje veikiantys žmonės. Čia fiksuojamas gyvenimas – be ryškesnių manipuliacijų, pagražinimų, juo labiau – režisūros. Vienintele savo prerogatyva dirbdama su šiuo žanru fotografė laikė žiūros taško pasirinkimą ir kadrų atranką. Tiesa, fotografavo itin taupiai. Įdėmiai stebėdama, laukdama ir spėliodama, kokia bus tolesnė vyksmo eiga. Tam tikra prasme sustabdydama laiką konkrečią akimirką, kuri būdavo verta kadro ir fotografijos. Bohm yra minėjusi, kad jai labai svarbu, jog viskas veiktų kartu – erdvė, šviesos ir tamsos konstruojamas piešinys ir netikėtai ten atsiduriantis žmogus, kuris suaktyvina vyksmą. Visa tai – instinktyvu. Grindžiama ne tik rega, bet ir visomis kitomis juslėmis. Gal net kažkuo daugiau, kas lemia nuojautą ir apsisprendimą. Matyti, pajusti ir tik tada fiksuoti – trys momentai, būtini siekiant sukurti vertingą kadrą. Juk tik vertingi kadrai verti fotografijos. Tokia yra Dorothy Bohm fotografijos filosofija ir autorinė pozicija.

Estetiškoje, kruopščiai sudėliotoje autorės fotografijoje – kasdienybė, jau gerokai nutolusi nuo mūsų dienų. Todėl dabar čia įsiterpia dar ir nostalgija praėjusiam laikui. Vaisių prekeivė Askonos gatvėje (Šveicarija), patogiai sėdinti ant dėžės stipraus saulės šuoro fone, koketiškai šypsosi fotografei. Toliau matoma nuobodžiaujančio vaikino figūra. Nieko ypatingo tą akimirką neįvyko. Tačiau kadras prisipildo anuometinio gyvenimo atmosferos – garsų ir kvapų, netgi tylaus judesio, kuris, tikėtina, vyksta už fotografės nugaros. Čia tvyro nuojauta, kad kažkas tuoj įeis, pasirodys, o gal ir pranyks. Tai akimirka, inicijuojanti jau kitą momentą, ir gyvenimas rutuliosis toliau. Tai laiko dalis, kuri buvo, pranyko ir daugiau niekada nepasikartos; segmentas, iš kurio konstruojama gyvenimo seka. Dorothy Bohm užfiksuoti momentai atlieka ne tik jungiamąją funkciją – jie čia veikia kaip ryškios nuorodos, tikslingai kreipiančios į pasakojimo esmę.

Po penkiasdešimties metų britų fotografė panašų kadrą įamžins Lietuvoje – turguje agurkais ir kopūstais prekiaujančią mergaitę. Nukreiptas į šalį mažos pardavėjos žvilgsnis išduoda esant vyksmą už kadro ir sąmoningą ar nesąmoningą jos atsiribojimą nuo fotoobjektyvo. Nepaisant to, visas fotografės dėmesys lieka čia – smalsiai aplinką, bet ne ją tyrinėjančio vaiko erdvėje. Kita vertus, tai jau besikeičiančio pasaulio konstatavimas, kai fotografija tampa itin tiksliai laiką matuojančiu chronometru. 

Atrodo, niekuo neįpareigojanti kasdienybės akimirka Bohm fotografijoje tampa amžinybės citata. Vaizdu, sintetinančiu vyksmo esmę ir tam tikra prasme (iš)aiškinančiu egzistavimo priežastį. Jos fotografinis vaizdas visada rėmėsi į realybę, tik į stabilų materijos paviršių. Tačiau fiksavo ji kur kas giliau, šiek tiek ją pralukštenusi, pravėrusi tiek, kad galima būtų stebėti nepažeidžiant. Ji gebėjo sukurti įspūdį, kad dalyvauja visuose įmanomuose gyvenimo sluoksniuose – kuriančio vyksmą, nuošalyje jį stebinčio ir dar atokiau fiksuojančio. Nesuardant realybės struktūros nei prieš tai, nei po to. Būtent tai ir svarbiausia Dorothy Bohm kūryboje. Visą savo gyvenimą, kad ir kuriame krašte atsidurtų, fotografė vienodai stipriai jautė pasaulio kismą. Buvo atidi jo tyrinėtoja, jautri stebėtoja ir patikima fiksuotoja. Ko gero, tik dėl šių priežasčių jai tapo pavaldus laiko įvaizdinimas.

Paroda veikia iki spalio 15 d.

KKKC Parodų rūmai (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)