Kaip sekėsi tapyti simfoniją

Vilniaus gatvėse gausu įvairios formos reklaminių stendų, barkšančių ant pėstiesiems skirtų šaligatvių. Kai kuriose vietose jie taip gudriai įkomponuoti, kad niekaip nepraeisi neperskaitęs jų skelbiamo turinio. Apie ką ten rašoma, paprastam mirtingajam nesuprasti: žodžiai sudėlioti taip, kad vietoj prasmės atsiranda koks kalambūras arba ji tyčia apversta aukštyn kojomis. Gudragalviai, šitaip virtuoziškai vartaliojantys lietuvių kalbos žodžius, tūlą praeivį verčia pasijusti dabartinės reklamos „subtilybių“ nesuvokiančiu kvailiu. Manau, toks ir yra šių narciziškų reklamos kūrėjų tikslas.

Sakykim, gatvė lieka gatve. Tačiau besaikis „žaismingas“, o iš tiesų infantiliškas reklamavimasis jau kuris laikas užvaldęs ir rimtas kultūros institucijas – teatrus, koncertų sales. Žinau, kad jų vadovai ir darbuotojai puikiausiai supranta situacijos absurdiškumą, tačiau pasipriešinti šiai epidemijai nebeturi jėgų: juk negalima iš visų išsiskirti. O kaip mes? Inteligentiškai tylime arba atsargiai kumštelime, kad jų neįžeistume. Nevardysiu pavyzdžių, jie užimtų per daug savaitraščio ploto, užteks naujausios antraštės – „Simfonijos tapymas“. Jei nesupratote, apie ką ji, tai šeštadienį, balandžio 15 d., Nacionalinėje filharmonijoje įvykusio simfoninio koncerto pavadinimas. Juo esą nusakyta koncerto programa: Johanneso Brahmso Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur, Paulo Hindemitho simfonija „Mathis der Mahler“ („Dailininkas Matis“) ir jauno kompozitoriaus iš Nyderlandų Jaspero de Bocko kūrinys balsui ir orkestrui „Was auch geschieht?“ („Kad ir kas nutinka“). Ar kas ką nors šiuose kūriniuose tapo, sunku pasakyti. Gal su didelėmis išlygomis apie tapybą kalbėtume nebent Hindemitho simfonijoje, bet tai, mano galva, ne muzikinė tapyba, greičiau garsinės asociacijos, inspiruotos vokiečių dailininko Matthiaso Grünewaldo paveikslų. Šie kūriniai, nutapyti Izenheimo altoriaus medžio lentose, muzikoje atspindėti ne kaip tapybos garsais procesas, bet kaip paveiksluose užfiksuotų siužetų naratyvas: „Angelų koncertas“, „Įkapės“, „Šv. Antano gundymas“. Tam tikslui pasitelkiamos konkrečios muzikinės temos ir įspūdingos garsinės faktūros.

Koncertas pradėtas Brahmso Koncertu, solistė – pirmą kartą į Lietuvą iš Pietų Korėjos atvykusi smuikininkė Bomsori Kim. Atlikėja koncertuoja su žymiais orkestrais ir dirigentais, jos įrašų išleido įrašų kompanija „Deutsche Grammophon“, su kuria ji pasirašė išskirtinę sutartį. Kim – rimta muzikė, daug ir sėkmingai koncertuojanti, dalyvavusi keliuose tarptautiniuose konkursuose. Josepho Joachimo konkurse Hanoveryje ji užėmė penktą vietą, Karalienės Elžbietos Briuselyje 2015 m. pelnė laureatės vardą, naujausias jos konkursinis laimėjimas – antra vieta XV tarptautiniame Henryko Wieniawskio smuikininkų konkurse Poznanėje 2016 metais. Patikslinau biografijos faktus, nes nuo scenos buvo skelbiama, kad ji yra šių ir dar keleto gerai žinomų konkursų nugalėtoja. Nors konkursuose laimėtos pirmosios vietos dažnai nelemia tolesnio muzikantų kelio, skaityti atlikėjų vadybininkų pateiktas biografijas reikėtų atsargiau; nesu tikra, ar juose platinami nekonkretumai yra atsitiktiniai...

Grįžtu prie Brahmso koncerto interpretacijos. Smuikininkė jį griežė su tokiu meniniu atsidavimu ir iš širdies trykštančiu muzikalumu, kuriam negalėjai likti abejingas. Jos išgaunamas išraiškingas smuiko skambesys, niuansai, spalvos, itin intensyvus vibrato, kiekvienos melodijos ir frazės raiška vertė įsiklausyti, paklusti atlikėjos sampratai ir keliauti su ja po šią simfoninę  smuiko ir orkestro emocijų pynę. Ką reiškė vien dramatiškų akordų ir nuostabių lyriškų melodijų kontrastai! Šiandienos tragedijų ir gyvenimo skaudulių išvargintiems žmonėms jie galėjo daug ką liudyti. Turiu vilties, kad salėje buvo klausytojų, kuriems ši muzika krito tiesiai į širdį. Vertinančius virtuoziškumą turėjo sužavėti juvelyriška smuikininkės technika, tikslumas, energija, ypač atsiskleidusi finalinėje koncerto dalyje.

Ar adekvačiai prie atlikėjos derinosi šio simfoninio veikalo bendrininkas Nacionalinis simfoninis orkestras? Mano ausiai – nepakankamai, o vietomis net negrabiai. Orkestras susismulkino, gausias melodijas ir pobalsius eksponavo pernelyg jausmingai, netgi hipertrofuotai, tai stabdydamas, tai greitindamas muzikos tėkmę. Ši trūkčiojo, netekdama krypties, išklysdama iš ritmo, prarasdama darnų simfoninį skambesį. Tiesą sakant, orkestras sekė perdėtai ekspresyvius maestro Modesto Pitrėno mostus. Kaip pasakytų šviesaus atminimo dirigentė Margarita Dvarionaitė, emocijų perteklius nebuvo suvaldytas.

Užtat atlikdamas Hindemitho simfoniją orkestras pademonstravo geriausias savo puses ir iš tiesų sublizgėjo. Neoklasicistinio stiliaus veikale nėra vietos romantiškam jausmingumui, muzikos vyksmas skleidžiasi reljefiškais kontrastingais vaizdais. Simfonija prasideda trombonų atliekama viduramžiška liaudies melodija „Es sungen drei Engel“ („Giedojo trys angelai“), paskui atsiranda Reformacijos laikotarpio, taip pat grigališkojo choralo melodikos, įaustos į charakteringą Hindemitho muzikinę kalbą. Ji moderni, neturi griežtai apibrėžtų dermės centrų, tarsi kybotų erdvėje. Orkestrui sekėsi tai atskleisti. Gerai skambėjo gausūs polifoniški epizodai, įdomūs instrumentų deriniai, savitos melodijos, įgarsintos varinių pučiamųjų, rūstūs dramatiški puslapiai. Šios simfonijos parengimas reikšmingai papildė Nacionalinio simfoninio orkestro repertuarą.

Dar vienas, pats naujausias koncerto opusas – jauno kompozitoriaus Jaspero de Bocko (g. 2003) „Was auch geschieht?“. Kūrinys, skirtas vokalui ir orkestrui, laimėjo Grand Prix 2022 m. kompozicijų konkurse „Future Symphony“. Diriguojant maestro Pitrėnui jį su orkestru atliko Salomėja Petronytė. Jos užduotis buvo labai raiškiai ir emocingai, pasitelkiant dinaminius niuansus, išskanduoti Ingeborgos Bachmann eilėraštį „Mano paukštis“ ir kompozitoriaus sukurtas daug kartų įvairia intonacija kartojamas iki galo nepasakomas frazes, sakytum, trūkinėjančias mintis: „Kai esu! Kai aš, net jeigu, net ir aš, kad ir kas atsitiktų, jeigu aš?“ ir t.t. Balsas, skambėjęs nuo tylutėlio šnabždesio iki desperatiško riksmo, išreiškė dabarčiai būdingą nerimą, baimę, sutrikimą, abejonę ir daugybę žmogų persekiojančių nuojautų. Orkestras atliko vienišą balsą supančios aplinkos vaidmenį. Trankūs garsai, milžiniškos dinaminės bangos, keisti skambesiai kūrė atmosferą, pripildytą nevilties, pykčio, siaubo. Kūriniui nuskambėjus, nuo kėdžių pašoko jaunoji publikos dalis, šįsyk labai nemaža, regis, dalyvavusi šiame koncerte būtent dėl šio naujo kūrinio.