Visa vienijanti kokybė

Lietuvos kamerinio orkestro koncertas su smuikininku ir dirigentu Hugo Ticciati gausiems orkestro gerbėjams iš anksto žadėjo išskirtinių muzikinių įspūdžių. Mat po 2020 m. įvykusio puikaus bendro koncerto svečio iš Švedijos pavardę įsiminė daugelis. Tarp orkestro ir dirigento užsimezgęs glaudus kūrybinis ryšys reikalavo tąsos. Taigi, spalio 11 d. įvyko antrasis susitikimas, tapęs tikrų tikriausia muzikos švente ir atlikėjams, ir klausytojams.

Margoka koncerto programa iš pradžių šiek tiek stebino, ypač kad joje vienas po kito buvo numatyti labai skirtingų laikų ir stilių kūriniai, kai šokinėjama pirmyn atgal iš vienos epochos į kitą. Tačiau tokie nuogąstavimai nepasitvirtino ir visai išnyko pradėjus muzikos klausytis. Skambėjo keturi opusai – Johanno Sebastiano Bacho Contrapunctus I iš „Fugos meno“, Pēterio Vasko Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 2 „Vakaro šviesoje“, Alberto Schnelzerio „Aksak and Ciphers“ styginiams ir Josepho Haydno Simfonija Nr. 49 f-moll, „La passione“. Šiuos iš tiesų labai skirtingus kūrinius suvienijo aukščiausia atlikimo kokybė, atlikėjų įsitraukimas į muzikos esmę, muzikavimo intensyvumas, polėkis ir skonis.

Koncertą atvėrė Bacho Kontrapunktas, iš tiesų – nedidelė fuga. Į sceną išėję muzikantai šį, paskui ir visus kitus kūrinius, grojo stovėdami (žinoma, išskyrus violončelių grupę), išlaisvinę rankų ir kūno judesius iš kėdės diktuojamų suvaržymų. Galbūt dėl to į salę sklido laisvas, tiesiog plazdenantis styginių garsas. Tai ir Hugo Ticciati asmenybės, jo griežimo manieros, kontakto su klausytojais poveikis, kurį publika iškart pajuto. Bachas buvo grojamas vadinamąja barokine maniera, non vibrato, lengvais stryko judesiais, išryškinant polifoninę faktūrą, kurioje buvo gerai girdimos paskirų balsų pynės – tarsi grafikos lakštas. Ticciati griežė ir kartu vadovavo orkestrui, greta muzikinių priemonių pasitelkęs išraiškingą kūno plastiką. Trumputis Bacho fragmentas prilygo nuotaikingai koncerto atsklandai, po kurios be jokios pauzelės pradėtas Vasko kūrinys. Tiesą sakant, tai šiek tiek suglumino, svarsčiau, gal muzikantai taip saugojo susikaupimą, išvengė aplodismentų, kurie, kad ir kaip būtų, blaško.

Latvio Vasko muzika pas mus atliekama gana dažnai, tad koncertus lankanti publika atpažįsta kompozitoriaus braižą, tikriausiai atpažino ir šįsyk. Įsimena jo naudojama tonali muzikos kalba, gražūs skambesiai, elegiškos emocijos, grožio ilgesys. Lietuvos kamerinis orkestras yra surengęs Pirmojo smuiko koncerto „Tolima šviesa“ premjerą. Prieš koncertą publikuotame interviu Vaskas sako, jog tą koncertą 1997 m. sukūrė Gidono Kremerio prašymu, o premjera įvyko Zalcburge, diriguojant Sauliui Sondeckiui. Pirmąjį koncertą savo repertuare, kiek pamenu, turi ir mūsų Dalia Kuznecovaitė. Antrasis koncertas atsirado Hugo Ticciati iniciatyva, kai, susižavėjęs pirmuoju, jis ragino kompozitorių sukurti dar vieną.

2020 m. parašytą Antrąjį koncertą, apmąstydamas savo gyvenimo kelią, Vaskas pavadino „Vakaro šviesoje“ („Vakara gaismā“). „Mano gyvenimo kelionėje prasideda saulėlydis“, – sako kompozitorius. Trys koncerto dalys apibūdintos ta pačia tempo nuoroda – Andante  (neskubant), tačiau ši nuoroda kiekvienoje dalyje papildoma skirtingu žodžiu. Pirmoji dalis Andante con passione (aistringai), antroji – Andante cantabile (dainingai), trečioji – Andante con amore (su meile). Klausantis ekspresyvios soluojančio smuikininko kalbėsenos ir jam antrinančio orkestro koncerto dalys neatrodė tokios skirtingos. Greičiau tai buvo tarsi pasikartojančių minčių nauji atšvaitai su daugiau ar mažiau dramatiškais intarpais. Per visą kūrinį dominavusį minorą pabaigoje pakeitė suskambėjęs tylus mažorinis trigarsis. Vaskas puikiai įvaldęs styginių orkestro specifiką (jis yra profesionalus kontrabosininkas), tad jo kuriami skambesiai įtraukia ir tiesiog hipnotizuoja. Sakytum, panyri į neskubrų muzikinį vyksmą, kurį pristabdo kiekvienoje dalyje suskambančios solinės smuiko kadencijos. Jas mąsliai ir vaizdingai atliko solistas. Finalinės dalies kadencija buvo pati ilgiausia, išdidinta, mano galva, dirbtinokai panaudotais įvairiais smuikavimo triukais, kuriuos Ticciati įveikė meistriškai. Koncertas baigiamas tyliu glissando aukštyn, tarsi sielai skriejant į amžiną šviesą. 

Alberto Schnelzerio (g. 1972) pavardė filharmonijos programoje atsirado pirmą kartą. Tad susipažinome su vidurinės kartos švedų kompozitoriumi, tėvynėje iš savo kartos žinomu geriausiai. Jo trijų kontrastingų dalių opusą styginiams „Aksak and Ciphers“ užsakė Ticciati įkurtas orkestras „O/Modernt“. Puikiai jį atliko Lietuvos kamerinis su svečiu. Po nostalgiškai elegiško Vasko,  Schnelzerio opusas prilygo energingam vėjo gūsiui. Suskambo judri, trūkčiojančio ritmo muzika, perkėlusi tarsi į naują žemyną. Įdomus ir pagavus muzikos vėrinys. Kai ką apie jį paaiškino pats kompozitorius, cituojamas programėlėje. „Osmanų folklore „aksak“ yra tam tikra ritminė sistema, labai paplitusi turkų ir kitų Balkanų šalių liaudies muzikoje. Šis pavadinimas reiškia „šlubuoti“ arba „klupti“. <...> „Račenica“– tai Bulgarijoje paplitęs greitas ir energingas šokis.“ Susiradusi internete tą šokį, spėliojau, kodėl būtent jį pasirinko kompozitorius. Gal domisi etnine muzika? O gal jį kas nors sieja su Balkanų šalimis? Pagaliau, daugelis šiuolaikinių kompozitorių, taip pat ir mūsiškių, kažko ieško, dažnai – kur nors kuo toliau nuo savo krašto.

Koncerto kulminacija įvyko atlikus Haydno simfoniją „La passione“. Gal kas nors nesutiks, bet man šis atlikimas prilygo interpretacijos meno viršukalnėms. Apie kokį nors klasikos atlikimą kartais pasakoma „nupūtė dulkes“, tačiau iš tikrųjų tos dulkės nebūna net pajudintos. Šiame koncerte į Haydno kūrinį buvo įsigilinta nepaprastai rimtai, apmąstyta kiekviena frazė ir jos raiška, tad simfonija įgavo kažkokius naujus kontūrus, atvėrė, sakytum, įslaptintus turtus. Atlikdami simfoniją muzikantai iš tiesų nupūtė įsisenėjusias atlikimo dulkes ir atvėrė giliausiai glūdinčias kūrinio prasmes. Haydno klausėmės tarsi artimo pašnekovo – jautraus, emocingo, išmintingo.