Moters perspektyva

Kanų kino festivalyje „Ypatingo žvilgsnio“ programoje rodyta kanadietės Monios Chokri romantinė komedija „Meilės prigimtis“ („Simple comme Sylvain“, Kanada, Prancūzija, 2023) buvo vertesnė pagrindinio konkurso nei eilė į jį pakviestų filmų. Turint omenyje lyčių disbalansą tai buvo mažų mažiausiai keista. Šiame jausmingame, filosofiškame meilės ir poros santykių tyrime aktorė Magalie Lépine Blondeau vaidina filosofijos profesorę Sofiją, kuri jau daug metų yra užmezgusi stabilius ir lygiavertiškus santykius su Ksavjė (Francis-William Rhéaume). Jų socialinis gyvenimas, pasaulėžiūra ir pomėgiai sutampa, ir jau praskriejo daugiau nei dešimt metų su parodų atidarymais ir intelektualiais pokalbiais įgarsintomis vakarienėmis. Jiems taip gera kartu, kad net nesvarbu, jog miega atskirai. Kol į Sofijos gyvenimą, sužadindamas niekada nejaustą aistrą, neįsiveržia sodybą renovuojantis meistras (Pierre-Yves Cardinal). Originalus filmo pavadinimas „Paprastas kaip Silvanas“ ironiškai nurodo pagrindinės veikėjos gyvenimą pakeičiantį vyrą. Priešingybės traukia, bet ar tokie santykiai gali trukti ilgai? Po premjeros pagrindinio vaidmens atlikėja Magalie Lépine Blondeau pasakojo apie ypatingą draugystę su režisiere Monia Chokri, moters perspektyvą ir kitas filme plėtojamas temas.

Papasakokit apie savo karjeros pradžią ir save pačią prieš pasukant į vaidybą. Kaip jaučiatės čia, Kanuose, kur vyksta filmo premjera?

Man be galo patinka Kanų kino festivalio tarptautiškumas. Čia sutinku neįtikėtinai daug iš viso pasaulio atvykusių aktorių, režisierių ir žurnalistų, apie kuriuos anksčiau nebuvau nieko girdėjusi. Menas ir kinas sieja mus ir mūsų skirtingas kultūras, ir nesvarbu, kokie įvairūs būtume, atrodo, kad randame bendrą kalbą praktiškai visais klausimais. Ypač per personažus, kurie yra taip taikliai sukurti kaip Monios scenarijuje. Daug dirbu Kvebeke, vaidinu teatre, kine ir televizijoje. Gali pasirodyti, kad šis vaidmuo man buvo didelis proveržis, tačiau aš jį matau kaip savo aktorinės karjeros ir draugystės su Monia tęstinumą.

Kaip susipažinote su Monia Chokri, kuri yra ne tik režisierė, scenaristė, bet ir aktorė?

Iš tikrųjų istorija gan juokinga. Kai pirmą kartą ją pamačiau, pagalvojau: „Kokia moteris! Norėčiau būti jos gyvenime...“ Tuo metu abi mokėmės skirtingose teatro mokyklose Monrealyje. Tada tiesiai ir pasakiau jai: „Norėčiau, kad būtum mano draugė.“ Kitą dieną susitikome draugiškame pasimatyme ir nuo tada nebesiskyrėme. Mes viena kitą pasirinkome (juokiasi).

Kaip jautėtės, kai Monia pasiūlė šį vaidmenį?

Šis projektas man be galo brangus, nes Monia – mano geriausia draugė. Scenarijų skaičiau dar prieš penkerius metus, jai tik baigus rašyti pirmąją versiją. Mes labai daug apie jį kalbėjomės. Turbūt nėra buvę kito vaidmens, apie kurį būčiau tiek daug galvojusi, kaip apie šį. Skaitydama scenarijų jaučiau, kad labai daug mūsų pokalbių ir požiūrio į gyvenimą atsidūrė ant popieriaus. Man buvo svarbu kurti šią veikėją, kuri tokia artima ir panaši į mane ir Monią. Bet buvo ir baimės, kad darbas kartu gali kaip nors pakenkti mūsų draugystei, todėl niekada neprašiau jos šio vaidmens. Aikštelėje mudviem užtekdavo vienai į kitą pažiūrėti, ir būdavo aišku, ko iš manęs tikimasi kadre. Nemaniau, kad galime viena kitą dar stipriau mylėti, bet po šio filmo taip atsitiko.

Kaip jūs matote savo veikėjos evoliuciją?

Filmas kelia daug klausimų, bet nebūtinai nori pateikti atsakymus į kiekvieną iš jų. Jame klausiame, kas yra meilė šiandien. Kaip mes apibrėžiame šį jausmą dabar ir kaip tai buvo daroma skirtingais istorijos tarpsniais? Anksčiau apie meilę kūrė, kalbėjo ir rašė daugiausia vyrai. Taip pat ir kine – dar visai neseniai moters perspektyva buvo beveik nematoma. Todėl šiame filme rodoma moters aistra ir žvilgsnis į intymius santykius, seksualumą. Galima sakyti, kad šiame filme, nors jis ir atrodo gan paprastas, yra du filmai. Pirmasis – apie Sofiją, kuri apgaudinėja savo vaikiną, o antrasis – tai jos bandymas gyventi su Silvanu, prisitaikyti jai svetimoje aplinkoje ir mylimąjį įtraukti į savąją, kur jam taip pat nėra jauku. Taigi filmas yra apie konfliktą tarp proto ir širdies. Tačiau manau, kad per naują aistrą ir santykius Sofija iš tiesų bando geriau pažinti save. Nenoriu išduoti pabaigos, bet yra žiūrovų, kurie sako, kad tai liūdna pabaiga, nors aš manau atvirkščiai. Pabaigoje yra daug emocijų, bet ir laisvės bei naujos pradžios jausmas. Kai žiūrime romantines komedijas „su laiminga pabaiga“, iš tiesų jos pasibaigia ten, kur viskas tik turėtų prasidėti. Turiu omenyje tikrą ir sunkų darbą, susijusį su santykiais. O šio filmo siužete, man regis, Sofija ir atlieka šį darbą, priima sprendimus, ir atsisveikiname su ja jau rašančia naują savo gyvenimo skyrių.

Sofija yra filosofijos profesorė, dėstanti kursą apie istorinę meilės sampratos genezę, ir jai nuolat tenka dirbti su tekstais, parašytais vyrų. Kaip jūsų santykis su kultūrine istorija padėjo kurti? Ar iš to kyla ir filmo komiškoji pusė?

Abi su Monia buvome tarsi apsėstos poreikio dekonstruoti viską, kuo buvome maitinamos, – tai, ką skaitėme, matėme, girdėjome. Kuriant spontaniškai gali kilti impulsas visa tai reprodukuoti, bet mes nuolat klausėme savęs, kaip tai padaryti ir pasakyti priešingai, nei įprasta. Mes daug kalbėjomės, kas yra akivaizdu, kaip būtų įprasta suvaidinti ir nufilmuoti situaciją, ir tada ieškojome priešingo kelio. Manau, rezultatas išėjo subtilus, bet jis tikrai veiksmingas.

Žvelgiant į jūsų filmografiją matyti, kad dauguma filmų, kuriuose vaidinate, režisuoti moterų. Ar tai jūsų nuostata?

Neturiu nieko prieš vyrus režisierius, bet manau, kad gyvename naujoje eroje ir mums svarbu surasti naują balsą. Juk moterų, užimančių aukštas galios pozicijas, vis dar nepaprastai mažai. Ir jei galiu būti šio pokyčio visuomenėje dalimi – noriu ja būti. Man tai labai svarbu. Būdamos kartu mes padedame viena kitai emancipuotis ir kuriame šią naują erą. Mane supa daug talentingų aktorių, režisierių, rašytojų.

Ką jūs pati manote apie Sofijos santykius ir skirtingų partnerių reprezentuojamus socialinius sluoksnius bei įtampą tarp jų?

Monia norėjo dirbti su klišėmis, nes jos egzistuoja ne be priežasties. Manau, visiems lengva suprasti, koks personažas yra auksarankis darbininkas Silvanas ir koks – intelektualus menininkas Ksavjė. Na, bent jau įsivaizduojame, kad juos pažįstame. Ir tik todėl, kad juos jau pažįstame, filme gali skleistis sudėtingesni jų santykių sluoksniai. Pamenate sceną, kai Sofija lankosi Silvano šeimoje? Stebime ir vertiname juos jos akimis: jie šaukia, elgiasi vieni su kitais grubiai, kartais net vulgariai, bet staiga įvyksta kažkas, ko nesitikime, – tarp dviejų moterų užsimezga ryšys, kuris yra labai jautrus, švelnus ir stebinantis. Galbūt šie skirtingi žmonės nekalba ta pačia kalba, bet jie stengiasi komunikuoti, ir tai pavyksta.

Nepaisant intensyvaus potraukio ir aistros, žmonės dažnai renkasi likti tarp savų. Egzistuoja daugybė būdų, kaip kurti ryšį. Žodžiai yra vienas jų. Ryšys tarp Sofijos ir Silvano stiprus, bet kitoks – jis fizinis ir veikia, kai juodu būna dviese. Todėl kai jie bando santykiams suteikti socialinę dimensiją, viskas ima griūti, ryšys nutrūksta. Jie neturi bendros kalbos, nesikliauja bendromis kultūrinėmis nuorodomis, jų aplinka nepaprastai skiriasi. Nemanau, kad ši griūtis neišvengiama, bet tendencija sako, kad taip.

O kaip vertinate Sofijos meilės dilemas?

Į Sofijos gyvenimą Silvanas įneša aistrą ir tarsi įžiebia jos kūną. Bet tada ji pasirenka labai tradicinį santykį – jie tampa pora. Man tai pasirodė labai įdomu, nes esame įkalinti to, ko mus mokė: ko tikėtis iš meilės, iš visuomenės, ypač kai esi moteris. Dekonstruoti tai ir rasti naujas apibrėžtis – sunkus kelias. Dauguma visuomenių tapo atviresnės, evoliucionavo mūsų santykis su seksualumu. Yra tiek daug seksualinių tapatybių, tačiau atrodo, kad mūsų požiūris į meilę, mūsų žodynas ir santykių apibrėžimas nesikeičia tokiu pačiu greičiu.

Stebina tai, kad filmas yra apie meilę ir aistrą, tačiau beveik nematome nuogumo. Papasakokite apie intymių scenų filmavimą ir kur slypi paslaptis, kad daug neatskleidžiant mes visiškai patikime gaivališka Silvano ir Sofijos aistra?

Esu filmavusis daugybėje sekso scenų ir visos jos buvo tam tikra prasme smurtinės. Ne dėl žmonių, kurie jose dalyvavo ar prie jų dirbo, bet dėl jausmo, kuris apimdavo baigus filmuoti. Jaučiau, kad šiose scenose esu apleidžiama ir visiškai pasikeičia aikštelės žmonių elgesys, palyginti su, pavyzdžiui, dialogų filmavimu. Man atrodydavo, kad kažkas iš esmės negerai. Juk seksas yra tokia stipri komunikacijos forma, mes visi esame pamišę dėl seksualumo. Jis tiek daug pasako apie tavo vidinę būseną, santykį su kitu, įtaką, kurią vienas kitam darome. Bet kine jis dažnai pasitelkiamas kaip dekoracija. Su Monia daug apie tai kalbėjomės, todėl žinau, kad ji norėjo, jog intymios scenos būtų iškalbingos ir pateisinamos. Taigi man tai didžiausias skirtumas. Džiaugiausi vaidindama tose scenose, nes visuomet žinojau, kad tuo metu, kai esu labai pažeidžiama, būsiu saugi.

O dėl intymumo – mes su Pierre’u-Yves’u Cardinaliu, kuris vaidina Silvaną, nuėjome tikrai toli, tačiau mano kūnas niekuomet kadre nematomas, Monios režisūroje yra daug abstraktumo. Žiūrovai tampa vujaristais ir taip labiau įsitraukia į filmą. Gyvename nuogumo vaizdinių pertekliaus laikais, instagrame, televizijoje – visur matome seksą, tačiau taip ir nesužinome, ką tai reiškia. O šiame filme, mano galva, yra atvirkščiai. Ir nors filmuojantis vis tiek buvo sunkumų, nes nuogi kūnai yra labai arti, rezultatas išėjo pagarbus ir paveikus.

Dabar esu 40-ies, daug dirbu ir jaučiu, kad turiu jėgų, kurių neturėjau, kai man buvo 25-eri. Noriu išnaudoti savo balsą ir patirtį. Jei režisieriai (-ės) renkasi mane dabar, tai renkasi dėl mano gebėjimų, o kai tau 25-eri, būna šiek tiek kitaip – tavo kūnas ir vaidinamos jaunos veikėjos dažnai tampa vyrų personažų fantazavimo objektas. Anksčiau filmuodamasi sekso scenose jausdavau, jog turiu stengtis, kad Magalie būtų geidžiama, ir negalvoti, ko iš tiesų nori mano veikėja. Todėl filmuojant „Meilės prigimtį“ buvo visiškai kitaip. Filmuojant Moniai visada išlikau Sofija. Nuolat klausdavau, kokia ji yra, kaip ji nori bučiuotis. Ką ji patiria, jaučia, sako? Tai labai skiriasi nuo tiesiog buvimo seksualiai sekso scenoje, kurioje daug tuščio nuogumo.

Kas išliko po šio filmo? Ar jis kaip nors jus pakeitė?

Manau, kad tai visada liks viena geriausių mano gyvenimo profesinių patirčių. Į darbą buvo įdėta tiek meilės, ir ne tik dėl mano ir Monios santykio – visa komanda tapo draugais. Šiame filme įvyko tai, kas visada turi įvykti su aktore (-iumi), – pasikeitimas. Nesu tikra, kiek manęs atsirado Sofijoje ir kiek Sofijos perėjo į mane, bet mes susiliejome, ir taip liks visam gyvenimui.