Kinas yra priemonė atkurti pasaulio jautrumą

Filme „Septyni pasivaikščiojimai su Marku Brownu“ („Sept promenades avec Mark Brown“, 2024) gyvenimo ir kūrybos partneriai – kino režisierius ir sodininkas Pierre’as Cretonas bei skulptorius Vincentas Barré – pakviečia seną bičiulį paleobotaniką Marką Browną į nedidelę ekspediciją Ko krašte Normandijoje (Pays de Caux) ieškoti natūraliai tose vietovėse paplitusių priešistorinių augalų. Per septynias filmavimo dienas įvyko septyni pasivaikščiojimai, kurių metu buvo sukurtas įspūdingas vietinės floros kino herbariumas. „Septynis pasivaikščiojimus su Marku Brownu“ galima pamatyti šiuo metu vykstančiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje.

Filmo atspirties tašku galima laikyti ankstesnį režisierių filmą, sukurtą Himalajų kalnuose, dokumentuojant tenykštę florą. „Maždaug prieš penkiolika metų susipažinome su Marku seminare „Augalų kelionė“, vykusiame įspūdinguose Normandijos soduose Mutjė (Moutiers) miške, kur rodėme savo filmą „Vilkdalgio arka: prisiminimai apie sodą“ („L’arc d’Iris: Souvenir d'un jardin“, 2006). Markui labai patiko filmas, ir jis paragino filmo idėją pakartoti čia – nufilmuoti Ko krašto augalus, kaip padarėme Himalajuose. Tai prisiminę prieš dvejus metus pasibeldėme į Marko duris su keliais prašymais: papasakoti apie gėlių kilmę mūsų vaidybiniam filmui „Princas“ („Un prince“, 2023) ir, kai subręs idėja, sukurti Ko krašto kino herbariumą“, – prisimena režisieriai. Abu prašymus Markas sutiko entuziastingai, nors negali pakęsti savo balso ir būti filmuojamas.

Vincentas pasakoja, kad filme dokumentuojamų pasivaikščiojimų maršrutai buvo tiksliai apgalvoti, atsižvelgiant į botaniniu požiūriu turtingas ir kontrastingas vietas: „Norėjome, kad herbariumas būtų kuo platesnis ir įdomesnis. Pradžios tašku tapo man ir Pierre’ui simbolinę reikšmę turintis miestelis Ezjė (Aizier), vėliau, darydami didelį lanką Pajūrio Senos regione, keliavome pakrante ir slėniais link galutinio tikslo – Pajūrio Sen Margaritoje esančio Marko sodo. Filmuodami įsivaizdavome, kad kuriame kelio filmą, kurio pagrindiniai veikėjai yra augalai.“

Filmą sudaro dvi viena nuo kitos neatsiejamos, bet kartu radikaliai skirtingos formos dalys – pasivaikščiojimų dokumentacija ir 16 mm kamera filmuotas herbariumas. Toks sumanymas atsirado dar ankstyvoje filmavimo stadijoje, peržiūrint herbariumo filmavimo dokumentaciją, kuri buvo kupina humoro ir neįkainojamų akimirkų, bet jokiu būdu negalėjo būti montuojama kartu su augalų portretais. „Filme veikia dvi skirtingos erdvės, tiksliau, dviejų kamerų – skaitmeninės ir analoginės – greičiai. Tačiau abu egzistuoja vienu metu, ir juos valdo Markas, vienintelis filmo pasakotojas. Viena dalis atskleidžia kitą, jos abipusiškai priklausomos. Marko balsas sujungia abi dalis, – pasakoja Pierre’as. – Šis filmas išskirtinis dėl jame atvirai parodomų kūrybinių strategijų. Galite pamatyti ir išgirsti kiekvienai daliai taikomas taisykles, tiek filmavimo ir montažo logiką, tiek vaizdo ir garso kūrimo principus. Pradžioje iš šalies stebime, kaip kuriamas vaizdas, vėliau jį pamatome, o galiausiai tam vaizdui – augalui – suteikiamas pavadinimas. Pirmoje dalyje taisyklių nedaug, tačiau herbariumas buvo filmuojamas labai tiksliai, statiškais, plačiais ir priartintais kadrais.“

Galima įžvelgti tam tikras paraleles tarp augalus kolekcionuojančio Marko ir Pierre’o bei Vincento, kurie savo kūryboje kaupia ir saugo vaizdus. Juos vienija siekis išsaugoti pasaulį. „Markas siekia grįžti prie gėlių ištakų, o mes – prie kino ištakų. Mylime įvairialypį pasaulį su visa jo istorija, gamta, menu ir žmonija. Ir norime užtikrinti jo tęstinumą“, – sako Pierre’as.

Pierre’o ir Vincento kūrybinis tandemas gyvuoja jau kelis dešimtmečius. Iš jų tik Pierre’as yra profesionalus kino kūrėjas, o Vincentas visų pirma žinomas kaip skulptorius, ne sykį tapęs Pierre’o filmų bendrakūrėju. Filme „Princas“ Vincentas suvaidino pagrindinį vaidmenį ir buvo vienas iš scenarijaus autorių, naujame filme abudu yra režisieriai ir scenarijaus autoriai, tačiau Vincentas pabrėžia, kad jam nesvarbu, kas yra kas. Svarbiausia, pasak jo, kūrybiniame procese vienas kitu pasitikėti ir dirbti kaip įmanoma geriau: „Pierre’as yra režisierius ir vizualaus meno kūrėjas, o dabar užsiima ir sodininkyste. Aš pirmiausia esu skulptorius ir kuriu filmus kartu su Pierre’u. Ar būčiau aktorius, ar scenarijaus bendraautoris, ar korežisierius, šį filmą sugalvojome kartu – užsitikrinome finansavimą ir subūrėme komandą. Pierre’as filmavo, o aš piešiau ir įrašinėjau tylą, net nebūdamas garso inžinieriumi.“

„Septyni pasivaikščiojimai su Marku Brownu“ sukurtas prisidedant nedidelei draugų kompanijai. „Tai buvo septynios grožio kupinos dienos. Draugystė yra tai, dėl ko ir su kuo mes kuriame savo filmus. Tai šeštas filmas, kurį sukūrėme kartu, bet pirmas, kuriame buvome tikra „komanda“. Ši maža bendruomenė susiformavo pagal kiekvieno vaidmenį aikštelėje, – pasakoja Vincentas. – Paleobotanikas Markas ir Antoine’as Pirotte’as, La Fémis kino mokyklos studentas, besispecializuojantis analoginės fotografijos srityje, mums padėjo grįžti ne tik prie gėlių, bet ir prie kino ištakų. Vaikystės draugė Sophie Roger pagelbėjo aikštelėje ir sukūrė filmo muziką. Arnaud Dommercas, prodiuseris, su kuriuo dirbame jau dešimt metų, stebėjo mus visas septynias filmavimo dienas. Procese dalyvavo ir daugiau draugų arba jais tapusių pakeliui sutiktų gamtininkų, ūkininkų, žmonių, kuriuos projekte vadiname „gyventojais“. Septynias dienas trukęs filmavimas buvo ne trumpalaikė patirtis, o gyvenimo būdas, į kurį greitai įsijautėme ir toliau praktikavome postprodukcijos etape.“

Antroje filmo dalyje grįžtama į pasivaikščiojimų vietas, pagaliau parodant tai, kas buvo filmuojama, ekraną pripildo stebuklingi vaizdai, lydimi mokslinių augalų pavadinimų. „Sekėme stebuklais, filmavome kuo mažiau manipuliuodami vaizdu. Filme liko daug neapdorotos medžiagos, nenorėjome jos nugludinti, kad antroje dalyje pasirodantis herbariumas būtų kuo gražesnis. Pirmoje dalyje šiek tiek erziname žiūrovus, ekrane jie mato tik žmones, reginčius stebuklus, bet patys stebuklai lieka nematomi kadro gilumoje. Tai kelia nusivylimą. Tačiau gėlės visu savo didingumu išsiskleidžia antroje filmo dalyje, kurioje Markas pakviečia pažvelgti į augalų sielą. Norėjome išsaugoti herbariumo tylą, nufilmuotą nebylia 16 mm juosta, kurioje ryškiai suskambėtų Marko užkadrinis balsas. Jį įrašinėjome dviem etapais. Per pirmąjį jis komentavo augalus ir vaizdus, žiūrėdamas sumontuotą filmą, o per antrąjį suteikė augalams pavadinimus. Taigi filme girdimi du balsai – poetinis ir mokslinis, abu jie glaudžiai susiję“, – formalius pasirinkimus aiškina Pierre’as.

Browno pasakojimas ir komentarai filme primena apie ryšius, siejančius mus su augalais ir bendra ekosistema, vadinasi – ir su pačiu gyvenimu Žemėje. Apskritai gamta, ypač botanika, vaidina svarbų vaidmenį režisierių kūryboje, tačiau ne mažiau svarbų vaidmenį ji atlieka ir kiekvieno iš jų gyvenime. Kine ir kasdienybėje jų nenustoja dominti žmogaus ir gamtos ar jį supančios aplinkos ryšiai. „Abu turime savo sodą, kuriuo rūpinamės; mūsų namai ir studijos yra už miesto. Tai daro įtaką mūsų santykiui su aplinka ne tik gamtiniu, bet ir socialiniu požiūriu. Dažnai bendradarbiaujame su kaimynystėje gyvenančiais žmonėmis, įtraukiame juos į filmus, – sako Vincentas. – Stebėti augalus – tai stebėti gyvybę. Nepaprastai skaudu ir apmaudu matyti, kaip visuomenė nuo jų atitolo. Tai veda mus į katastrofą.“

Šis filmas – ne tik kinematografinis, bet ir ekologinis, politinis aktas. Todėl taip viltingai atrodo Browno pastangos savo žemėse Normandijoje atkurti pirmykštį mišką, kurį jis vadina ne sodu, o projektu. Brownas siekia, kad lankytojai pajustų, kokie miškai buvo prieš 400 metų. Projektas turi ir pedagoginę dimensiją. Šiam projektui kūrėjai ir dedikavo filmą. „Tai maža utopija. Šiandienos ekologiniame kontekste, kai jau tiek daug praradome, jų labai trūksta. Mes nežinome, ar realu ją įgyvendinti, bet pastanga ir paties veiksmo metaforiškumas mums svarbiausia. Marko dėmesys gyvybei išskirtinis. Jo projektas – ir mokslinis, ir kartu meninis. Jis mums užduoda klausimą ir pateikia atsakymą: net ir šiandien įmanoma išlaikyti stebuklinę pasaulėjautą, gyventi poetiškai. Markas atmeta viską, kas jam trukdo būti savimi, ir tai, mano galva, geriausia pamoka mums visiems“, – pripažįsta Pierre’as.

Autoriai cituoja Browno perduotą žinutę žiūrovams: „Palinkėkit jiems švytėti kaip augalams. Ir pasakykit, kad kapitalizmas veda mus į mirtį ir išnykimą. Turime būti nuolankūs ir paprasti, kaip laukinės gėlės. Jei tai išgirsime širdimi, būsim išgelbėti. Nieko tokio būti nuolankiam. Bet būti egoistu – labai blogai! Neklauskit, ką pasaulis gali padaryti dėl jūsų, bet klauskit, ką jūs galite padaryti dėl pasaulio! Dosnumas atsiperka, tačiau už niekšybę reikia atlyginti. Būkite kaip augalai – pilni šviesos.“ Vincentas pasakoja, kad Markas mažai bekeliauja, nes jo kuriama utopija reikalauja sunkaus darbo, be to, pas jį nuolat lankosi mokslininkai ir kiti svečiai. Kartais jis gali būti ir ūmus, kai supyksta dėl kvailos politikos ar mato ūkininkų nepagarbą gamtai.

„Septynių pasivaikščiojimų“ režisieriai – jo bendraminčiai. „Mums pavyko nufilmuoti vienalapę driežlielę, kuri, nepaisant evoliucijos ir žmogaus veiklos, išliko nepakitusi keturis šimtus milijonų metų. Filmavome ją kaip seserį ar artimą, bet kartu labai tolimą draugę. Kinas yra mūsų priemonė atkurti pasaulio jautrumą, kad galėtume toliau dalintis kapitalizmo nepavergtais vaizdais“, – sako Pierre’as.

Paklaustas, ar tiki kino galia ugdyti naują jautrumą gamtai, stipresnę aplinkosauginę sąmonę, Vincentas atsakė: „Tik labai nedidelė kino kūrėjų dalis šiuolaikiniame kine atspindi šį naują suvokimą apie mus supantį pasaulį. Palyginti su milžiniška komercine produkcija ir didžiuliu energijos kiekiu jai gaminti ar ją žiūrėti, mūsų veikla tėra smulkmena, bet mes laikomės savo įsipareigojimo nesiplėsti.“

Daugiau nei tris dešimtmečius besitęsianti kūrybinė Pierre’o karjera pelnė jam garbingą reputaciją Europos kino festivaliuose, kuriuose vertinamas netradicinis požiūris į realybės fiksavimą. Šio filmo premjera įvyko nekonvencinių formų kinu garsėjančiame „FIDMarseille“ festivalyje Prancūzijoje.

„Septyni pasivaikščiojimai su Marku Brownu“ – šventė akims, tačiau sunku ja mėgautis negalvojant apie pavojus, gresiančius šiems trapiems Žemės gyvybės stebuklams. Bet kuriuo atveju ši kontempliacija yra viena prasmingiausių ir esmingiausių pastangų, žengiant žingsnį link geresnio pasaulio pažinimo.