Amžinos vertybės, kurios visuomet aktualios

Būkime atviri – Saulė Kisarauskienė, kaip menininkė, yra užgožta savo sutuoktinio Vinco Kisarausko. Turbūt ne nuo to reikėtų pradėti analizuoti net dvi dailininkės parodas (viena – paskutinių metų tapybos – veikė „Akademijos“ galerijoje, kita – labiau monotipijų, pačios autorės įvardijamų kaip moliotipijos, iki šiol veikia Aistės Kisarauskaitės namuose įkurtoje galerijoje „Trivium“). Nes vis dėlto šeiminiai santykiai, žmogaus charakteris ir kitokie ad hominem, regis, nelabai turi ką bendro su galutiniu rezultatu – meno kūriniu. Žinoma, jeigu tik nesame geltonos spalvos ar psichoanalitinio metodo dailės kritikoje atstovai. Kita vertus, nelyginti S. Kisarauskienės su V. Kisarausko ar kitų tos kartos menininkų – Juzefos Čeičytės, Algirdo Steponavičiaus, Vytauto Šerio, Vytauto Valiaus, Kazės Zimblytės, Birutės Žilytės – personalijomis ir, svarbiausia, kūriniais, vėlgi būtų netikslu. Ypač dėl to, kad šiuos menininkus, jų kartą jungia panašios vertybės, giminingi plastikos ir estetikos principai. Trumpai tai apibendrinsime paminėdami 7-ojo dešimtmečio menininkų poziciją kurti dailę, priešingą oficialiam sovietiniam menui, sąlygotam deklaracijų ir direktyvų.

Tiesioginė termino „dailė“ reikšmė (regis, susijusi su renesansine dailumo samprata, kurioje operuojama harmonijos, simetrijos, šviesos kategorijomis) šiuo atveju yra truputėlį klaidinanti, nes minėtieji menininkai, tarp jų ir Saulė Kisarauskienė, kūrė (ir kuria) ne visai su tokiu dailumu susijusius artefaktus. Priešingai – deformacijos, monumentalaus apibendrinimo, bespalviškumo (ar tiesiog niūrumo) apraiškos labiau signalizuoja apie „bjaurumo“ estetikos tendencijas, kurias galima susieti su minėtuoju laikotarpiu bent jau laisvajame pasaulyje madingai (bet ar tame būta tik mados?) sprogusiu popartu. S. Kisarauskienės kartai tai buvo kaip gaivaus oro gūsis, tvirto pagrindo po kojomis sala aplinkui tyvuliuojančiame socrealizmo liūne. Iš tokio nevienalyčio ir plataus fenomeno kaip popartas (apie kurį dažnai būdavo sužinoma iš arčiau geografiškai ir politiškai buvusių sovietinio bloko šalių – Lenkijos, Rytų Vokietijos, Čekoslovakijos, Vengrijos – kultūrinės spaudos, parodų ir asmeninių kontaktų) tie menininkai pasiimdavo tai, kas jiems buvo artimiausia. Štai todėl lietuviškame 7-ojo dešimtmečio mene (gerai, įvardinkime jį jau vyresnių dailėtyros kolegų nukaltu seminonkonformzimo apibrėžimu) ypač gyvybingos ir stiprios buvo abstrahavimo, deformavimo, taip pat nevilties ir pasipriešinimo jai pagimdyto įsiūčio tendencijos. Prisiminkime kad ir kokį Jasperą Johnsą ar Robertą Rauschenbergą, kurie naudodami prieš tai ir šalia egzistavusio abstraktaus ekspresionizmo išraiškos elementus socialiai kūrė labiau angažuoto, literatūriškesnio meno objektus.

Būtent tokia – tegul ir lyriškai, tačiau deformuota, tegul ir su mažesniais ar didesniais švystelėjimais, tačiau spalviškai be galo subtiliai niuansuota buvo Saulės Kisarauskienės kūryba 7–9-uoju dešimtmečiais. Tokia ji yra ir dabar. Manau, kad šios menininkės darbų visuma yra puikus kūrybinio stabilumo ir vienovės pavyzdys. Juolab kad savo darbais parodose S. Kisarauskienė žiūrovų ypatingai nelepina, tad pamatyti jos kelerių metų paveikslus itin malonu. Panašiai iš podėlio būna ištraukiamas ir skanaujamas kažkelintųjų metų derliaus vynas – dirgindamas jusles jis primena ir to laiko potyrius. „Akademijos“ galerijoje tokiu būdu buvo „primenama“ tapyba, „Trivium“ – monotipijos.

Šioje vietoje vis dėlto yra neišvengiamas personalizuotas požiūrio į menininkės kūrinius aspektas. Ji yra jautri, reikli ir intelektuali – ir tai regima kūriniuose. Antai, tapybinėse kompozicijose iki begalybės, iki sunkiai suvokiamo niuansavimo yra aktualizuota vidinio švytėjimo, šviesos ir šešėlių slinkties, plokštuminio gilumo problematika. Netgi atrodo, kad menininkė siekia tokių nepasiekiamų, beveik oksimoroniškų dalykų kaip statinė dinamika ar achromatinis spalvingumas. Moliotipijose (molinėse monotipijose) gilinamasi į faktūros ir spalvos, linijos ir plokštumos santykius. Žinoma, šios savybės, tiksliau, jų atspindžiai ir įspaudai darbuose, dvelkia elitariniu uždarumu. Koks nors viešųjų ryšių specialistas galėtų postringauti, kad tai galbūt pasiteisino sovietmečiu, kai menininkai savanoriškai išeidavo į savotiškas rezervacijas – tam, kad su totalitarine sistema kultūriškai ir socialiai turėtų kiek įmanoma mažiau sąlyčio taškų, tačiau dabar toks intravertiškumas yra „neaktualus“. Intelektualiai rafinuotas, meniškai aristokratiškas menas visuomet buvo mažesnės, labiau išprususios auditorijos privilegija. Analogiškai kokią akademinę muziką ar nekomercinį kiną „vartoja“ ne plačiosios masės, o kažko daugiau reikalaujančios asmenybės. Tą patį Charles’į Baudelaire’ą, savo poezija inspiravusį ne vienos monotipijos, o ir tapybos kūrinio atsiradimą (galop verta palyginti Saulės monotipijų formaliąją kalbą su erotizuota Carloso Schwabe’s stilistika 1900 metų „Blogio gėlių“, „Les Fleurs du Mal“ leidimui), taip pat skaito mažiau nei kokį populiarų, tačiau vienadienį bestselerių autorių...

O vis dėlto, deklaravęs S. Kisarauskienės pastovumą ir hermetiškumą, galėčiau paprieštarauti pats sau. Ir tas nekintamumas, ir uždarumas turi to, kas egzistuoja ir konkrečiuose menininkės darbuose. Tai vidiniai kaitos procesai ir elementarus meno kūrinio atvirumas (kaip viena iš esminių paties artefakto egzistavimo sąlygų), išsiskleidę (it kokie jurginų žiedai) menininkės monotipijose, eksponuojamose „Trivium“ galerijoje. Štai kad ir lyginant triptiką „Juodieji torsai“ ar kompoziciją „Baltos erdvės“ su ankstesniais, ypač 7-ojo dešimtmečio grafikos darbais, akivaizdus dėmesys monumentalumui ir gyliui – vertybėms, (mano asmeniniu įsitikinimu) darančioms meną būtent klasikinį. Net ir ikonografiškai – ganėtinai seksualių siluetų pavidalai turi sąsajų kad ir su senosios Europos (aprašytos Marijos Gimbutienės) simboliais, orientuotais į amžinybę. Kita vertus, savo plastika, taip pat „siužetu“ (kurio kulminacija yra įtampa tarp šviesos ir tamsos, kova tarp juodo ir balto, spalvos ir nespalvos dialogas, linijos ir formos derybos) yra be galo atvira ir aktuali, nes laikas bėga, mados keičiasi, o išliekančios amžinos vertybės jaudina kaip jaudinusios.

Paroda veikia iki lapkričio pradžios.

Aistės Kisarauskaitės namų galerija „Trivium“ (Vilkpėdės g. 7–105, Vilnius)

Aplankyti galima iš anksto susitarus tel. +370 693 58318