Skeletai ir griaučiai spintose

Pasakymu „skeletas spintoje“ įvardijamas kokio nors gėdingo fakto, kompromituojančios medžiagos (ateityje galinčios suveikti kaip demaskuojantys įkalčiai) slėpimas. Valstybinė lietuvių kalbos komisija rekomenduoja vartoti žodį „griaučiai“.

Kalbant apie Aliaus Berdenkovo parodą „Skeletai spintoje“ tinka visi žodžiai – ir 1) skeletas, ir 2) griaučiai, ir 3) spinta. Apsilankius menininko studijoje, esančioje Vilniaus Naujamiestyje, ir pravėrus bet kurios spintos duris, sušmėžuos visokiausi kaulai bei jų dariniai. Parodos pavadinimas atsirado visiškai netikėtai. Pats Alius pasakė šią frazę, atverdamas vienos savo spintos dureles. Kiekviename balde, o ir ant stalų, lentynų, palangių guli jie – skeletai ir griaučiai... Žinoma, kad netikri, o drožti iš medžio. „Dažniausiai liepos“, – patikslintų pats autorius, pridurdamas, kad drožiant labai patogios, priimtinos yra šios medienos, kuriai apdirbti reikia kantrybės ir patirties, charakteristikos.

O mums belieka pridurti, kad Berdenkovo darbai medžiagiški ir struktūriški. Griaučiai (kurie neretai pasirodo savo akivaizdžiausiais pavidalais – kaip visokie stuburai ar blauzdikauliai) yra tai, ant ko auginamos ne tik vaizdinės, bet ir prasminės sausgyslės bei kraujagyslės, žarnos ir smegenys, raumenys ir oda. Reikia patikslinti, kad Berdenkovo medžiagiškumas apgaulingai dvilypis. Viena vertus, paties medžio charakteristikos yra tarsi maskuojamos, kartais, žiūrėk, pradedi galvoti: kokia vieno ar kito objekto materija – akmuo, molis ar net plastikas? Antra vertus, panašiai kaip kokioje barokinėje ispanų tapyboje, menininkui vienas esminių tikslų yra ne literatūriškumas (ant kurio kabliuko nelygu sliekai užkimba ne vienas), o būtent žmogiškojo kūno, kaip dvasinės spintos ar lagamino, tyrinėjimai.

Labiausiai gąsdinamai žavi tai, kad ne vienas Berdenkovo griautis ar skeletas yra vaikiškų (dažniau berniukiškų, rečiau, bet dėl to tai daro gal dar didesnį poveikį, – mergaitiškų) pavidalų. Tai tarsi įgalina samprotauti apie kiekvieno suaugusio žmogaus viduje gyvenantį mažąjį „aš“, nesenstantį it koks daimonas. Juolab kad tie akrobatiškai lankstūs personažai (bent didžioji jų dalis) yra įsigilinę į kažkokias keistas patyrimines veiklas, nuo kurių, anot senų prietarų, kai kam gali išaugti ir plaukai ant delnų...

Spintą taip pat galima traktuoti ne tik fiziškai, kaip realybės daiktą, kuriame laikomi skulptūriniai dirbiniai, bet ir visą Aliaus kūrybinę metafiziką. Menininkas dirba su tuo, ką galima pavadinti ydomis, nuodėmėmis bei slaptomis fantazijomis, ir absoliučiai viskuo, apie ką mes neretai nelinkę net pagalvoti. Didžioji dalis tų „nusižengimų“ nėra nukreipti į aplinką ir kitus. Tai tiesiog žmonių vidiniuose „aš“ verdanti dvasinė košė, kurios kitas pavadinimas – moraliniai skrupulai, arba tiesiog sąžinė. Kaip ir bet kuri kita kančia ar jos apraiškos, šie etiniai virpesiai savaime yra gražūs, nes dėl jų kiekvienas žmogus gali pasijusti tiesiog žmogumi. Nes juk dėl nieko neišgyvenantis individas yra tiesiog robotas.

Taigi konceptuali Berdenkovo kūrybos „spinta“ yra tolygi bažnytinei klausyklai, o kartu ir sakyklai. Nes menininkas, priešingai nei dvasininkas, mūsų nukrypimus, klaidas ir klystkelius ne nutyli, bet paviešina, progai pasitaikius, ištraukdamas tuos skeletus ir griaučius į dienos šviesą ir linksmai, smagiai, netgi meiliai iš jų pakrizendamas bei paironizuodamas.

Paroda veikia iki gegužės 7 d.

Molėtų dailės galerija (Inturkės g. 4, Molėtai)