Vaizduoti – tai įjautrinti

Norint identifikuoti profesionalų, puikiai savo amatą įvaldžiusį menininką, pirmiausia reikia jo pasiteirauti ar paklausinėti apie technikas arba medžiagas. Diletantas (su labai didelėmis išimtimis) jums numos ranka, sakydamas „Dariau tai, ant ko papuolė, su kuo pasitaikė“, o štai tikras technokratas ar preciziškai į atliekamą darbą žvelgiantis autorius pradės su didžiausiu užsidegimu pasakoti įvairias, kartais net itin subtilias paslaptis. Jeigu jūs matytumėte, kokiomis žibančiomis akimis apie litografinius (ir ne tik) akmenis, jų radimvietes ir išgavimo ypatybes šneka Kamilė, suprastumėte, kad tam ji yra paskyrusi jeigu ne visą, tai bent didžiąją savo gyvenimo dalį.

Šiuo metu Austrijoje gyvenanti ir kurianti Kamilė Jadevičiūtė į Lietuvą atvežė visą savo litografinių atspaudų kolekciją. Pats veiksmas kažkuo primena senuosius mokslininkus atradėjus, iš tolimųjų žemynų ir salų gabenusius įspūdingus herbariumus, drugelių ar naudingųjų iškasenų kolekcijas ir rodžiusius jas smalsiai, išsilavinusiai publikai per atviras paskaitas bei viešus pristatymus. Analogiška būsena ištiko buvusias keramikų krosnis, neįtikėtinu būdu ūmai virtusias savotišku anatomikumu (tegalima priminti, kad XIX šimtmetyje žmogiškųjų kūnų skrodimus mokslo vardu ir jo labui Vilniuje atlikdavo labai netoli, ant to paties Vilnios kranto, rekonstruotame buvusios ortodoksų ir unitų Dievo Motinos Ėmimo Dangun katedros pastate). Tik chirurgiškai tiksliai bei preciziškai apstulbti turinčios publikos akyse išpreparuoti yra ne organiniai, o uolieniški kūnai. Jų kilmės vieta – Adneto karjeras Zalcburgo apylinkėse.

Menininkė, šlifuodama marmuro paviršius, juos įjautrina (iš čia ir kilęs parodos pavadinimas), techniškai paruošia litografiniam estampui sukurti. Būtent šiame procese įvyksta pirmasis substancinio pasikeitimo stebuklas – jautrinimas. Tada vyksta antrasis, mistiniam tolygus aktas – atspaudo atsiradimas – at-jautrinimas. Ir galop jau žiūrovo akyse bei smegenyse susiformuoja atvaizdas – įjautrinimas.

Jadevičiūtės darbus galima vertinti ir kaip savaiminius objektus (visų pirma žavintis materija) per se, ir kaip atvaizdus. Menininkė yra pedantė iki kaulų smegenų, ir tas tvarkos bei švaros siekis, be galo subtilus santykis su kliše, jai kvėpavimą suteikiančiu spausdinimo procesu yra sąmoningai pasirinkta pozicija – konceptualus judesys. Stebint artefaktus norisi nuščiūti ir net nekvėpuoti, tarsi susidūrus su didžiausia šventenybe, su milijonus metų skaičiuojančia relikvija.

Antruoju atveju savyje galima, reikia įjungti debesų ganytojo (norom nenorom kyla asociacija su Alpėse ar jų priekalnėse avių bandas prižiūrinčiais piemenimis) funkcijos mygtuką. Kaip žiūrėdami į kamuolines, plunksnines arba perlamutrines vandens garų konfigūracijas danguje didesne ar mažesne vaizduote apdovanotieji pamato įvairius vaizdinius, taip ir Jadevičiūtės litografijose išnyra visokiausi vaizdiniai. Man asmeniškai – visų pirma Giuseppeʼs Arcimboldo portretams giminingi žmogiškieji pavidalai. Vyrai, moterys, vaikai. Senesnio amžiaus (labiau gysloti, ir tose gyslose slypi visas patirties nuspalvintas grožis), jaunesni, išsiskiriantys idealiais klasikiniais profiliais. Įdomu buvo klausytis vieno kolegos, regėjusio vienuolius / vienuoles ir jų abitus, komentarų. „Čia drabužis labiau sudėvėtas, o čia – dar naujas“, – pastebėta. Toks turbūt ir turi būti menas: dialogas su savimi, su aplinka, su kitu – įsijautrinant ir įjautrinant.

Paroda veiks iki lapkričio 23 d.

VDA ekspozicijų erdvė „Kreatoriumas | Meno krosnys“ (Maironio g. 6, Vilnius)