Šokiai mėnesienoje

Kai buvau paauglys ir per mokyklines vasaros atostogas dirbdavau prie archeologinių kasinėjimų (kažin ar dideliais tyrinėjimais galima laikyti paprasto juodadarbio mojavimą kastuvu, per jo mentę persijojant milžiniškus kiekius velėnos, smėlio, molio ir priemolio), mūsų miestelyje vykdavo du didelės svarbos (nes supurtydavo visą tuo metu jokio vienovės ir bendrystės jausmo nepatyrusią bendruomenę) įvykiai. Vienas iš jų – R.D. bei jo bendražygių organizuojami kultūros ir meno festivaliai, netrukus įgavę politiškai angažuotą antimeninį prieskonį, ir šiltojo metų laiko pramogų ciklas pavadinimu „Šokiai mėnesienoje“.

Pirmasis renginys vykdavo labai aiškiose ir konkrečiose vietose – centrinėje aikštėje ir pagrindinėje amžininkų suniokoto „senamiesčio“ (net Laukinių Vakarų aveniu kartoniniai namiūkščiai chronologiškai yra senesni nei daugelis mūsiškio paveldo objektų) dalyje, o „Šokių mėnesienoje“ koncepcija buvo visiškai neaiški, paslėpta konspirologinių miglų. Vyresni archeologinių „tortūrų“ kolegos – tie, kurie dar rausėsi legendiniame Alytaus kapinyne (dabar šiame vėlyvuosius viduramžius minėjusiame nekropolyje stūkso vietos „elito“ kotedžai), lankėsi tose, kaip jie sakė, diskotekose, pabrėždami, kad ten gali dalyvauti tik tie, „kuriems per trisdešimt“. Beje, panašia rubrika įvardinti pasišokimai penktadienio vakarais aidėdavo ir Medvilnės kultūros rūmuose (dabar tai – Miesto kultūros centras)... Visapusiškai pavydėjome tiems „seniams“ (vis dėlto tais gūdžiais pirmaisiais nepriklausomybės metais žmonių tarpusavio santykiuose daug ką lėmė „diedovščinos“ tvarkos ir „paniatkės“) – jų ir archeologinė patirtis buvo didesnė, ir šokiuose buvo nutrynę ne vieną batų porą... Bet man tie šokiai mėnesienoje kažkodėl regėjosi it koks konceptualus performansas, netrukus pasaulį sudrebinusių R.D. šiuolaikinio meno (sic! – netrukus šių renginių iniciatoriai ir dalyviai, tarp kurių keramiškai šmėžuodavo ir tokio Audriaus siluetas, atsiribojo nuo bet kokių sąsajų su kapitalistine šiandiena, konkretybe ir vartotojišku menu) ir festivalių „Tiesė. Pjūvis“ preliudija.

Bet jau sustosiu, nes žinau, kad nekantresnis protas gali nutraukti maniškius samprotavimus ir klausti (tiesiai šviesiai), o ką visa tai (archeologija ir ypač šokiai) turi bendro su Audriaus Janušonio paroda „Šokiai“. Akivaizdu – kad pavadinimu ir tema. Šokiai yra šokiai. Ir nesvarbu, kokiu pavidalu, kur, kaip ir kodėl jie vyksta. Janušonio šokiai – būtent tokie. Jo šokiai gali vykti visur ir visada. Mėnesienoje, saulės atokaitoje, pūgoje, rytmečiui brėkštant. Pats autorius patikslina spėjimus bei prielaidas: „Pastaruoju metu kiek mažiau lipdžiau molį. Lipdžiau siūlą, kad susikurčiau vis naują modelį piešimui iš natūros. Tada piešiau, kūriau monotipijas, graviravau akmens masės plyteles, jas pjausčiau, vėl jungiau... sukausi ratu. <...> Paroda apie liniją, kuri yra ir priemonė, ir tikslas, fiksuota judesio trajektorija, objekto siluetas ir siužeto vingis, forma, kuri yra turinys.“

Taikliai pasakyta! Turint omenyje šiomis dienomis akademiniuose sluoksniuose it baleriną sklandančią mintį, esą „ir garsas gali būti skulptūra“ (ši konkreti mintis, pateikta kaip pas mus egzistuojančio mąstymo ir įsitikinimų iliustracija, su pačiu Janušoniu tarsi ir neturi nieko bendro bei konkretaus), linijos ir šokio analogija taip pat neturėtų nieko išmušti iš pusiausvyros ar išversti iš klumpių.

O vis dėlto Janušonio kūryba labai alytietiška! Šaukiu ir deklaruoju tai, remdamasis saviškių buitinių pokalbių su Autoriumi patirtimi. Net kelis kartus jis yra pabrėžęs, kad su šia vieta jį sieja tik gyvenamojo ploto deklaracijos faktas... Ech, kaip tai alytietiška. Žinau tai, būdamas pats gimimu iš Putinų mikrorajono, o protėviškomis šaknimis iš Nemuno gatvės ir Madrido.

Tad koks yra tas Alytaus menas? Kas daro jį unikalų ir nepakartojamą? Praktiškai kandu sau į uodegą, pabrėždamas, kad tai susiję su archeologija ir šokiais. Apie kordebaletus, atliekamus Janušonio, postringauti jau užtenka. Tik pasakysiu, kad ne vienas tos diskotekos dalyvis, nerangiai atlikdamas įvairias figūras ir viražus, ne-kultūringai užlipa kitiems, o ir pats sau ant kojos. To pasekoje (redaktorės prašyčiau šio netaisyklingo parašymo nekoreguoti) įvyksta estetiškai emocinė iškrova – klyksmas. Janušonio menų visuma kuria klyksmų ir riksmų kupiną lauką – tokios būna kurortinės dansingų aikštelės giliomis mėnesienomis. O archeologija Janušonio kūryboje – tai citatų ir percitavimų, rečitavimo ir rečitalių kombinacijos. Aptiksime čia ir kabalos elementų, ir alchemijos procedūrų, ir natūrinio mobingo bei kultūrinio trolinimo (ypač prieš amžius amžinuosius mirusių kolegų atžvilgiu: kokie nors ernstai ir dali tegul nemano, kad juos visi pamiršo, – tik jau ne Audrius Janušonis!).

Vizualiai kažin ar įmanoma atskirti eilinį alytiškį nuo kitų jo tautiečių ar bendrapiliečių. Remdamasis savąja patirtimi (o Dzūkijos sostinėje dažniausiai lankausi tokiuose kultūros ir meno židiniuose kaip įvairaus plauko prekybos centrai) sakyčiau, kad tai gana trumpomis kojomis, atsikišusiu pilvuku (arba užpakaliu) pasižymintis individas ar subjektė (be jokių seksistinių priekabių). Tačiau labiausiai patyrusi, o gal ir ne tokia įgudusi, ausis visuomet atskirs alytietišką dialektą. Jis toks unikalus ir nepakartojamas, primenantis kačių kniaukimą. Atsakingai taip teigiu, nes ir maniškėse intonacijose kai kas atpažįsta vietos dvasios plazdėjimą.

Tai kokie alytietiški bruožai, dialekto sąskambiai yra jaučiami Janušonio darbų visumoje? Visa tai sufleruoja ir spinduliuoja parodos architektūra. Joje esama kažkokio egzistencinio nerimo, primenančio argentinietiškų tango sukeliamas tremendum (lot. „šiurpinantis slėpinys“). Buitiškai tariant – tai struktūrinis chaosas. Žvelgiant šviežia ir nesuinteresuota akimi viskas atrodo tarsi logiška, netgi racionalu, tačiau ilgiau pabūnant tarp tų kampuotų ir aptakių daiktų (vizualus, dvimatis ar juo labiau trimatis menas visuomet dar įsikūnija ir fizinėmis formomis) ištinka savotiškas stabo efektas. Tūlas alytiškis tokį turbūt patiria šalia šaunios, seilę varvinti verčiančios kebabinės Pulko gatvėje ar tikslų laiką mušančio elektrinio rotušės varpo akivaizdoje. Rutininė buitis čia įgauna egzistencinės būties siluetų. Visiškai kaip Janušonio piešiniuose, monotipijose, graviruotose plokštelėse.

Tačiau būtina pabrėžti, kad archeologine prasme Alytus nėra jau toks turtingas – tegul Pax Romana laikais didžiausia tuomet dar rašytiniuose šaltiniuose neminėtos Lietuvos upe vyko intensyvi prekyba, o ir vėliau, po Melno taikos, čia į kairę ir dešinę, Rytus ir Vakarus buvo švaistomasi kailiais, pokostu, vašku ir mediena. Būsimasis miestas, tuometinė tiesiog gyvenvietė, jos gyventojai visuomet turėjo ambicijų tapti pasaulio bamba, kuo tikriausiu Šiaurės Omfalu. Eugenijus Svetikas savo tyrinėjimais atskleidė, kad vėlyvaisiais viduramžiais šis kraštas buvo turtingas tretininkų kapšelių, kaulinių ir žalvarinių stilių (tokia rašymo priemonė) bei jų dėklų, „laiškų“ šv. Petrui – įkapinių monetų, tikintis jomis susimokėti už patekimą pro Dangaus vartus.

Taigi, jau prieš kelis šimtus metų žmonės pasižymėjo raštingumu ir šiaip aukštu kultūros lygiu. Ir būtent šis lokalinis sluoksnis norom nenorom, tiesiogiai netiesiogiai, sąmoningai nesąmoningai formavo Janušonį kaip menininką. Kad ir kaip jis bandytų to išsiginti... Jo objektai (beje, visi darbai, nesvarbu, kokį – piešinėlio ar skulptūrėlės – pavidalą būtų įgavę, yra subjektyviai objektiški) egzistuoja tarsi kolektyvinės atminties ir pasąmonės atrajos (nes tai, ką jis daro, – ar nėra tie patys kapšeliai, tie patys laiškeliai?), įvykusios šviečiant blausiai, žudikiškai mėnesienai, kuri realybei yra suteikusi mistinių, beveik magiškojo realizmo bruožų.

Konkretizuojant ir reziumuojant galima pasakyti, kad ši Audriaus Janušonio paroda (kaip ir jo kūryba) yra ne kas kita, o šokiai mėnesienoje, kažkur Alytuje, prie upės. Bet tai tik maniškė interpretacija, pagimdyta personalinių patirčių, ir niekas daugiau.

P. S. Rašydamas paskutinę pastraipą gavau žinutę iš pažįstamo, kad šią naktį prasidės pilnatis. Šokiai mėnesienoje tęsis!

Paroda veikia iki gruodžio 7 d.

Dailininkų sąjungos galerija (Vokiečių g. 2, Vilnius)